Tremtį išgyvenusi Vida Marija Čigriejienė apie praeitį ir dabartį: „Kai pasižiūri į Seimą, darosi liūdna“

1941-ųjų metų birželio 14-osios naktį prasidėjo iš anksto suplanuota masinė Lietuvos gyventojų deportacija į Sovietų Sąjungos platybes. V. M. Čigriejienė vos ketverių, kartu su savo seserimi ir mama, kaip ir daugelis kitų Lietuvos inteligentijos atstovų, buvo pirmosios tremtinės. Interviu naujienų portalui tv3.lt buvusi Seimo narė, gydytoja pasakoja, kad grįžusius į Lietuvą tremtinius visuomenė sutiko ne itin pakiliomis nuotaikos, o žodis „tremtis“ tapo nuolatinį skausmą sukeliančiu keiksmažodžiu.

TAIP PAT SKAITYKITE:

Morkūnaitė-Mikulėnienė apie Rusijos iniciatyvą dėl Lietuvos: jie gali paskelbt, kad Mėnulis yra Rusija, čia jų įsivaizdavimas

Stalino metodai gyvi ir dabar: tremtų ir žudytų tų pačių profesijų žmones, kaip ir tada

Kgbveikla.lt pirmą kartą skelbia sovietų ištremtų Lenkijos kariškių bylas

Gedulo ir vilties dieną, ypač šių dienų kontekste, labai svarbu pagerbti tuos, kurie žuvo tremtyje ar išgyveno tremties siaubus. Kaip žinia, jus su mama ir seserimi 1941-ųjų metų birželį ištiko toks likimas. Kokias emocijas jums kelia prisiminimai apie sunkią vaikystę, kai teko būti atskirtai nuo tėvynės?

Prisiminimai yra baisūs, nes buvo baisių įvykių. Patyriau visas tremties kančias ir patyčias, o į patį svarbiausią mano gyvenimo klausimą: už ką man likimas skyrė tokį beprasmį pasmerkimą, aš iki šiol, laikui bėgant, nerandu atsakymo. Neįmanoma užmiršti sutryptos vaikystės, artimųjų netekties, kančių, bado ir šalčio, kankinusio tėvynės ilgesio. Šiuos baisius prisiminimus galėtume susieti su įvykiais Ukrainoje, kurioje dabar vykdomas genocidas. Tuo metu  buvo vykdomas genocidas su mūsų tauta.

Gedulo ir vilties dieną didžiausią dėmesį nukreipiame į šiurpius 1941-ųjų birželio 14 dienos įvykius, tačiau okupacija prasidėjo 1940-ųjų metų birželio 15 d. 3 val. 40 min., kai sovietų kariai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės dieną. Jie atakavo Ūtos sargybos postą, paleido granatas, ištempė sargybos viršininką vyriausiąjį atsargos policininką, Šaulių sąjungos narį Aleksandrą Barauską į kiemą ir nukankinę atliko egzekuciją nušaudami į galvą. Tai buvo pirmas sovietų pralietas kraujas Lietuvoje, ilgainiui išplitęs į kraujo upę.

Kiek jums su seserimi buvo metų, kai jus ištrėmė?

Man buvo ketveri, o seseriai – dveji. Kartu su mumis buvo ir mama, o tėtė gulėjo ligoninėje, todėl jo negalėjo išvežti kartu su mumis. O kai grįžau į Lietuvą, ėjau į 4 klasę, man buvo 12 metų.

Ar būdama tremtyje pagalvojote, kad galite niekada ir nebegrįžti į Lietuvą? Kokie jausmai, mintys jus užplūsdavo?

Žinote, mes išsivirdavome dvi bulves ir jomis pasidalindavome trise – dalis mamai, man ir dalis sesei. Buvo badas. Laimė, kad buvo taiga, kurioje buvo ir uogų, jas sezono metu valgydavome. Juk siuntinių negaudavome ir jokio ryšio neturėjome. Bet kaip vaikas negalvojau, kad negrįšiu. Buvo gilios žiemos, pusnys, visi laikė mus banditais, atvežtais už kažkokias nuodėmes. Į mus visi rusai žiūrėjo labai neigiamai.

Ar su laiku šios žaizdos gyja?

Ne, tokios žaizdos niekada neužgyja. Prisiminimai iškyla nuolat. Vis tik tokių žmonių kaip aš, iš 1941-ųjų metų tremties liko mažai. Nors tuomet ir buvau maža, aš vis prisimenu, kaip žmones grūdo į gyvulinį vagoną. Jame buvo labai daug žmonių, o atidaryto lango nebuvo nė vieno. Nieko nebuvo – net tualeto, tik dugne skylė išpjauta.

Kodėl sakau, kad yra įvykdytas lietuvių tautos genocidas? Tėvai buvo atskirti nuo vaikų. Praktiškai visą inteligentiją išvežė. Vežė mokytojus, gydytojus, teisininkus, darbuotojus, policininkus, visus kariškius, kurie kažkada tarnavo, netgi kunigus. Vyrus atskyrė, paskui juos vagonuose vežė į lagerius, išbarstė po visą Rusiją. Jie ten dirbo sunkiausius darbus. Mūsų mamos taip pat patyrė kančias – pjovė miškus, statė pastatus. Juk tokio darbo mokytojos niekada gyvenime nedirbusios. Rusų kalbos nemokėjo, buvo labai sunku.

O žodis „tremtis“ grįžus į Lietuvą tapo keiksmažodžiu. Mes buvome prakeikti. Į aukštąją mokyklą negalėjome įstoti, viskas priklausė nuo rektoriaus. Viską reikėjo nuslėpti. O kai slėpynės baigėsi ir viskas išaiškėjo, kai kurie žmonės nukentėjo asmeniškai. Bet mes turėjome užsispyrimo, patriotizmo, mūsų niekas neišgąsdino, tad ėjome pirmyn ir visko siekėme.

Sakote, kad Lietuvoje reikėjo slėpti faktą, kad grįžote iš tremties. Ar į jus, kaip į žmones, kurie buvo ištremti, visuomenė žiūrėjo kitaip?

Žinoma, kai kurie žiūrėjo neigiamai. Tremtis tapo keiksmažodžiu. Jei norėjai stoti į aukštąją mokyklą ir buvai ką tik iš Rusijos grįžęs, buvo sunku.

Kai jus ištrėmė, buvote dar vaikas. Bet vis tik, iš kur tos vilties pasiimdavote, kad grįšite ir gyvenimas bus kitoks?

Mes tremtyje gyvenome bendrabutyje su visa inteligentija – mokytojomis ir vaikais. Su jais mes šnekėdavome, diskutuodavome, mokytojos mokė skaityti. Kalbėjome ir apie Lietuvą, kad privalome grįžti į tėvynę. Mes svajojome apie kitokį gyvenimą, ne tik tokį, kokį patyrėme. Mes matėme skurdą. Turbūt ta viltis atsirado, nes buvome patriotai, o jį skiepijo mokytojai.

Tai, ką pasakojate, išties sunku suvokti. Kaip jaučiatės dabar, stebėdama analogiškus įvykius, kurie vyksta Ukrainoje?

Užplūsta labai neigiami jausmai. Aš vis pagalvoju, ką jie turės iškęsti, kaip juos kankins, kaip jie bus žeminami. Ukrainiečiai tokie dideli patriotai. Lietuviai tokio patriotizmo niekada neturėjo. Noriu pagirti jų prezidentą, jis tikrai šaunuolis, pakėlęs visą Europą. Pažiūrėkime, kokias kalbas jis sako. Aš įsimylėjau [Volodymyrą]  Zelenskį, man jis yra nuostabus. 

Drąsiai galėtume teigti, kad Lietuva yra viena tų valstybių, daugiausiai prisidedančių prie pagalbos Ukrainai ir raginančių kitas šalis neužmiršti vykstančio karo ir ukrainiečių genocido. Kaip jūs vertinate Lietuvos poziciją ir darbus dėl Ukrainos?

Šią Lietuvos poziciją vertinu tik teigiamai. Lietuva žino, kas yra Rusija, ji jos sukeltus skausmus jau patyrė. Lietuviai šiuo punktu yra susivieniję. Gaila, bet atsiranda ir tokių lietuvių, kurie nori į Baltarusiją važiuoti kruopų, druskos. Bet ką padarysi, juk visais laikais buvo išdavikų. Ir tais laikais, kai mane vežė, buvo. Mus vežė ir atėję lietuviai, ne tik rusai.

Pamenu [Mykolą] Zingerį, kuris neleido net nieko kartu su savimi pasiimti. 1941-ųjų metų tremtyje neturėjome galimybės pasiimti net drabužių. Mums leido tik trims dienoms pasiimti maisto. Kai tremtinius vežė vėliau, jiems leido išsivežti daugiau daiktų. Vaikai mirdavo, juos išmesdavo pro vagoną. O juk buvo ir gimdžiusių. Baisu.

Ką pasakytumėte tiems žmonėms, kurie sako, kad dabar Lietuvoje gyventi yra blogai?

Sakyčiau jiems: išvažiuokite, jei jums Lietuvoje negerai. Išleiskime juos. Ko jiems trūksta? Aš nežinau. Manau, viskas priklauso nuo to, kur ir kaip jie augo. Kaip Lietuvoje gali būti negerai? Tegul nevaro Dievo į medį.

Galima sakyti, kad Lietuvoje brangu, tačiau visur viskas brangsta, ir tai yra natūralu. Nors kiek matau, tai žmonės parduotuvėje prekes vežimais veža. Aišku, yra ir negerų dalykų, pavyzdžiui, amžinos sveikatos sistemos ir švietimo reformų problemos. Su jomis visada negerai, tačiau reikia galvoti, kad problemos išsispręs, viskas pasikeis.

Kokius išskirtumėte ryškiausius Lietuvos pasikeitimus nuo Nepriklausomybės atkūrimo?

Dabar mes esame nepriklausomi, mes galime visur išvykti ir mokytis, kur norime. Mes mokame kalbas, keliaujame po pasaulį, matome, kaip kiti gyvena, kaip studijuoja, mes gebame įvertinti viską. O kai žmonės baigia mokslus kitur, kaip sakoma, užjūry, tai ir mąstymas pasikeičia. Reikia tai vertinti.

Jūs pati esate ilgametė politikė, buvusi konservatorė. Kaip ir dabartiniams konservatoriams, taip ir jums teko būti valdžioje. Kaip jūs vertinate, kaip dabar konservatoriai tvarkosi?

Kai su Laisvės partija susidėjo, atsirado kažkokių vertybinių nesutarimų. Bet [Ingrida] Šimonytė tvarkosi gerai, ji gera premjerė. Reikia suprasti, kad kovido metu, migrantų krizės, o dabar ir ukrainiečių srauto metu valstybė patyrė šoką, jai labai sunku. Todėl sunku ir valdantiesiems tvarkytis. Mane labiau stebina Europa, kuri vėžlio žingsniais eina. Stebina Vokietija, kuri niekaip negali susitarti. Ko tas [Emmanuelis] Macronas skambina Putinui? Tegul baigia tuos skambinimus.

Kai pasižiūri į Seimą, darosi liūdna. Seimas pešasi. Kaip tai atrodo žmonėms, kai visi ardosi? Man atrodo, kai aš buvau Seime, taip niekas nesiardė, taip blogai nebuvo. O dabar visais klausimais nesutaria. Kam čia raides reikėjo keisti? Kam reikėjo lietuvių kalbą naikinti?

Kalbant apie lietuvių kalbą, teisingumo ministrė Ewelina Dobrowolska savo vardą ir pavardę jau pasikeitė į originalią formą su „w“ raide. Kaip vertinate tai?

Pasakykite man valstybę, kurioje rašoma kita kalba. Šalyje, kurioje gyvename, yra priimtas įstatymas rašyti gimtąja kalba. O kaip vertinti tuos, kurie 30 metų gyvena Lietuvoje ir neišmoksta kalbėti lietuviškai? Šiuos atvejus galime vertinti vienodai: nesąmonė.

Žinote, kovojome dėl kirilicos, dėl visko, o dabar daro šitaip… Aš daugiau esu konservatorė, todėl žiūriu kitaip nei jaunimas. Jie gal pakeliavę po pasaulį viską mato kitaip.

Turite omenyje, kad jaunesnioji karta mažiau vertina lietuvių kalba, patriotizmą?

Taip, mažiau vertina. Juk ir pavadinimai dabar kitokie. Eini gatve ir nematai lietuviškų pavadinimų, visi – angliški.

Užsiminėte, kad Laisvės partijai atėjus į Seimą atsirado vertybinių nesutarimų. Kaip žinome, į parlamentą ši partija atsinešė dvi ryškias idėjas, sukeliančias karštas diskusijas: Partnerystės įstatymą ir narkotikų dekriminalizavimą. Koks jūsų požiūris į juos?

Man baisu. Jeigu narkotikus patvirtins, išvis bus siaubas. Galiu tai kaip medikė pasakyti. O nuo mažų dalykų ir prasideda didelės problemos. Todėl kyla klausimas, ką mes auginsime? Narkomanus? Čia yra didžiausia nesąmonė.

Kalbant apie partnerystę, tai čia priklauso viskas nuo to, kaip mes ją suprantame. Reikia prisiminti, kad mes gyvename krikščioniškoje visuomenėje, kurioje nemažą dalį užima kunigai, dažniausiai nusiteikę prieš Partnerystės įstatymą. Tai reikia klausti ir išklausyti visas nuomones. Bet jaunimas jau ir dabar susidėję gyvena, kas savaime yra partnerystė. Jeigu jie dar ir pradės norėti vaikų, tai bus blogai. Jei vaikas turės dvi mamas arba du tėčius, kaip jie nueis į mokyklą ir kaip į juos žiūrės kiti vaikai?

Galbūt matytumėte kitų kelių, kaip šiems žmonėms kovoti už savo teises?

Yra įstatymai, jų ir reikia žiūrėti. Žinote, galima už tas teises kovoti, bet kokios jos, jeigu miršta sugyventinis, o tu nebuvai susituokęs? Nei žmonai, nei vyrui nieko neatiteks, tad čia svarbūs turtiniai dalykai. Gal dėl to ir kovojama. O kam tie jų mitingai? Ko mes neiname mitinguoti? Ko neiname gatvėmis ir nesirodome?

Tai turėtų to nebūti?

Taip.

Seime jau kelerius metus netyla diskusijos dėl Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininko Vytauto Landsbergio ir jo statuso klausimo. Valdantieji sako, kad prezidento statusas profesoriui turėjo būti suteiktas seniai, o opozicija – kad net nereikia vesti diskusijų šia tema. Kokia jūsų nuomonė?

Žiūrėjau laidą su Česlovu Juršėnu, kurioje jis labai gerai pasakė: „Nežinau, ko tam Landsbergiui dar trūksta“. Ar jis buvo vadovas, ar ne vadovas, aš nežinau, bet faktas, kad jis buvo Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas, kuris jis padarė viską, kas žinoma Lietuvai. Vieni teigia, kad reikia jį pripažinti prezidentu, kiti – nereikia. Nenoriu veltis į politiką ir sakyti, ką galvoju šiuo klausimu, bet nežinau, ko tam žmogui negana.

Užsiminėte apie susipriešinimą ir apie vykstančius mitingus. Kalbama, kad valstybė, visuomenė pastaruosius metus buvo gana susipriešinusi. Ar jūs matytumėte šią problemą?

Dalinai visuomenė yra supriešinta. Kartais mes kalbame nepagalvoję apie tai, ko nereikėtų įgarsinti. Nuomonių skirtumas visada turi būti. Ar gali žmonės vienodai mąstyti? Nebent sovietmečiu.