1949 metų kovo trėmimo operaciją Maskva suplanavo įvykdyti vienu metu visose 1940 metais SSRS aneksuotose Baltijos šalyse – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Pagal SSRS Ministrų Tarybos 1949 m. sausio 29 d. nutarimą iš šių kraštų turėjo būti ištremta 29 000 šeimų (87 000 žmonių): iš Lietuvos – 8500 šeimų (25 500 žmonių), Latvijos – 13 000 šeimų (39 000 žmonių), Estijos – 7500 šeimų (22 500 žmonių). Šįkart buvo tremiama visam laikui, o bėgliams nurodyta taikyti SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo 1948 m. lapkričio 26 d. įsaką, kuriuo už pabėgimą iš tremties vietų baudžiama 20-čia metų katorgos. Oficialiai tremiamiesiems leista pasiimti iki 1500 kg svorio daiktų, likęs turtas, kaip visuomet, buvo konfiskuojamas.
Lietuvoje trėmimas prasidėjo kovo 25-ąją, penktadienį, 6 val. ryto. Trėmimo operacijai vykdyti sutelkta per 30 400 baudėjų. Žmonėms į telkimo punktus suvežti suformuotos 2835 operatyvinės grupės, sudarytos iš operatyvinio darbuotojo (viršininko), dviejų kareivių, dviejų stribų ir trijų partinio-sovietinio aktyvo žmonių. Kiekviena tokia grupė turėjo iš namų išvežti po tris šeimas. Neradę numatytos šeimos, trėmėjai kartais paimdavo net neįtrauktą į sąrašą, stengdamiesi įvykdyti planą. Tokiu būdu buvo surinkta gerokai daugiau žmonių, nei buvo numatyta. Dvidešimt keturiais ešelonais jie buvo išgabenti iš Tėvynės.
Nors trėmimo planas ir buvo viršytas, tačiau per 13 000 žmonių, sužinoję apie galimą ištrėmimą, pasislėpė. Prasidėjo jų paieška. Balandžio mėnesį surengtų gaudynių metu buvo surasta ir į Bodaibo aukso kasyklas išvežta dar per 3000 žmonių (iš jų 680 vaikų), birželio 6 d. – apie 500, liepos 7 d. – beveik 300 žmonių. Naujausiais Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, iš viso per 1949 metus iš Lietuvos buvo ištremta 32 200 asmenų, iš jų 9700 vaikai. Visus juos galime laikyti tos pačios „Bangų mūšos“ trėmimo operacijos aukomis.
Dauguma Lietuvos tremtinių – 25 161 asmuo (78 proc.) – buvo įkurdinti Irkutsko srities, kiti 7077 (22 proc.) – Krasnojarsko krašto vietovėse. Vienur jie jau rado per 1948 metų trėmimą atvežtų tautiečių, kitur buvo pirmieji.
1949-ųjų tremtiniai buvo įdarbinti kolūkiuose, tarybiniuose ar miško pramonės ūkiuose, nedidelė dalis – kalnakasybos ar kitų pramonės šakų įmonėse. Kaip ir kitų metų tremtiniai, vietoje pasų jie gavo pažymas, apribojančias judėjimo laisvę, o savo parašais turėjo patvirtinti, kad yra supažindinti su SSRS Liaudies komisarų tarybos 1945 m. sausio 8 d. nutarimu „Dėl teisinės specialiųjų tremtinių padėties“ ir jau minėtu SSRS AT prezidiumo 1948 m. lapkričio 26 d. įsaku dėl pabėgimo iš tremties.
Tremtyje mirė apie 3000 1949 metais išvežtų Lietuvos žmonių (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenys).
Virtualioje parodoje „Į amžiną tremtį“ – 1949 metų tremtinių vardai ir veidai, jų kasdienio gyvenimo vaizdai iš Lietuvos nacionalinio muziejaus ir privačių asmenų – Lino ir Romanos Brogų, Irenos Brogaitės-Čėsnienės, Ladigų ir Leonavičių šeimų archyvų.
Parodą parengė Virginija Rudienė.
