Naujienų portale tv3.lt – atviras interviu su trečio vaikelio besilaukiančia S. Mikalauskiene apie gyvenimo pokyčius, laukiamą džiaugsmą, augančius vaikus ir kasdienybę.
Sigita, kokias emocijas Jums su Liudu atnešė žinia, kad šeimą papildys dar vienas žmogus?
Mums visada atrodė, kad turėti du vaikus – pakanka, bet laikėmės pozicijos, kad jei Dievas duos, džiaugsimės ir trimis. Taigi, nebuvo taip, kad labai planavome, bet tuo pačiu nesistengėme visaip to išvengti. Taip jau nutiko, kad per Motinos dieną sužinojau, kad laukiamės trečiojo vaiko.
Jautri akimirka, kai tokią dieną supranti, kad jau esi trijų vaikų mama. Liudo tuo metu šalia nebuvo, tad paskambinau jam telefonu, nes tokią žinią išlaikyti buvo sunku. Apėmė ir džiaugsmas, ir nerimas – ar viskas bus gerai, ar viską suspėsime. Juk tai – triguba atsakomybė. Bet po to ir vėl aplankė ramybė bei suvokimas, kad tokio stebuklo atėjimas į šeimą, matyt, yra ne veltui.
Ar trečias kartas mažiau jaudinantis nei pirmasis?
Pirmas ir antras nėštumas, kaip ir viskas mano gyvenime, buvo suplanuota tada, kada reikia. Sūnus gimė po trejų metų, kai dukra jau ėjo į darželį. Viskas buvo tarsi pagal mano geležinę tvarką. Tad trečias nėštumas išsiskyrė tuo, kad tą tvarką visiškai sujaukė, nes laukiuosi po šešerių metų pertraukos. Atrodė, kad jau esame paauginę vaikus, o dabar vėl įvyks staigus sugrįžimas prie vystyklų ir visų kūdikių reikalų. Sakyčiau, trečias nėštumas gerąja prasme sukrečiantis.
O kaip Gintarė su Jonu sutiko žinią, kad turės dar vieną sesutę?
Jiems pranešėme neiškart, kurį laiką tai norėjome pasilaikyti sau. Vaikai turi savybę viską pasakoti, ypač mokyklose, darželiuose, tad jiems pasakėme tik prieš pora mėnesių, nusivedę pasižiūrėti į kūdikį per echoskopą. Gintarė norėjo sesės, o Jonas – brolio, tad šiek tiek jaudinomės, kaip jie sureaguos į šią naujieną.
Visgi greitai radome sprendimą, kad bet kuriuo atveju bus gerai, o sesės jie abu labai laukia. Jonas sakė, kad auklės ją, prižiūrės, mokys skaityti knygeles. Vaikai šią žinią priima labai natūraliai, tarsi turės dar vieną draugą, o mus tai žavi. Žinoma, jie nesupranta, kad sesė iš pradžių nekalbės, nebendraus, gal net atims iš jų laiką. Bet kol kas iš jų jaučiame tik teigiamas emocijas.
Ar tarpusavyje jie gerai sutaria?
Jonas ir Gintarė – audringi vaikai, kurių santykiuose nėra ramybės. Tarp jų būna arba labai didelė draugystė, arba dideli pykčiai. Pasitaiko atvejų, kai jie kažko nepasidalija, be to, Jonas jautresnis, tad Gintarė mėgsta jį paerzinti. Kaip tikras brolis su sese! Mano vaikystėje viskas buvo labai panašiai.
Trijų vaikų auginimas – didelis darbas. Ar nekyla baimių bei minčių, kad gali būti per sunku?
Žinoma, susiduriu su natūraliomis baimėmis. Ir dabar, turint dvejus vaikus, jaudinuosi, kad tik išaugtų jie dori žmonės su tinkamomis vertybėmis. Trečias vaikelis tik dar labiau įpareigos. Bet, matyt, mes gyvenimą pajautę taip, kad nebijant prisiimti atsakomybės ir daug dirbant, viskas kokybiškai pavyksta. Trečio vaiko atėjimas mums bus dar viena pamoka, kaip geriau išmokti planuoti laiką, galbūt savo gyvenimuose tam tikrų dalykų atsisakyti. Namuose esant kūdikiui turėsime apgalvoti, kur mes iš tikrųjų norime būti.
Nors baimės visada yra, jos ateina su ryžtu, kad tai, kas įvyko yra ne veltui, o mums tai – proga tapti geresniais žmonėmis, dar labiau stengtis. Juk tai – dar viena galimybė užauginti žmogų Lietuvai.
Liudo darbo grafikas – itin įtemptas, kiekvieną mėnesį gausu koncertų. Ar užtenka vyro pagalbos namuose, buities darbuose?
Vadovaujamės principu, kad svarbu ne kiekybė, o kokybė. Buities darbuose vyro nebuvimo nesijaučia – jis spėja ir žolę nupjauti, ir ūkinius reikalus sutvarkyti, ir dar bites sužiūrėti. Liudo darbas nėra standartinis, jis nedirba nuo 8 iki 17 valandos. Intensyvesnis periodas jam būna repetuojant teatre, tuomet jis grįžta namo vėlai vakare. Bet taip nutinka kelis kartus per metus, o visais kitais atvejais koncertai vyksta ne visai vėliais vakarais.
Taigi, Liudas pabendrauja su vaikais ryte, o sugrįžęs dar ir pasaką paskaito. Mes laikomės požiūrio, kad buvimui su vaikais yra svarbu, kaip tu tą darai. Visą dieną sėdint namuose ir žiūrint televizorių galima sakyti, kad tėtis yra namie, bet ar tai yra kokybiškas bendravimas? Kartais net vaikų nuvežimas į mokyklą ir pabendravimas akis į akį yra geresnis už visą dieną nieko neveikimo.
Tačiau Jums ir pačiai netrūksta veiklų. Ar sunku Jūsų kasdienybėje tarp motinystės ir darbų atrasti akimirkų sau?
Tai – sudėtingesnė dalis, nes prioritetas tenka vaikams ir darbams, o tik po to žiūrime, kas lieka sau. Jei randame vakare kelias minutes, stengiamės atsisėsti terasoje, išgerti arbatos, pasimėgauti tuo laiku. Savaitgaliais mėgstame nuvažiuoti su visa šeima į koncertus, tad ir tai laikome poilsiu. Laiką sau renkamės trupinėliais po kelias minutes, tačiau dirbant mėgstamą ir ne itin varginantį darbą, savotiškai pajuntame akimirkas sau.
Pavyzdžiui, kai Liudas koncerte išeina į sceną, aš atsisėdu paklausyti renginio ir jaučiu, kad į tokį koncertą ir nedirbant čia eičiau. Taigi, tokias akimirkas užskaitau kaip laiką sau – pabūnu, pasidžiaugiu, ašarą nubraukiu. Susiplanuoti poilsio dažnai nepavyksta, tačiau bandome gaudyti jį ekspromtu.
O kaip save ir Liudą apibūdintumėte kaip tėvus?
Sakyčiau, esame šiuolaikiniai tėvai, augantys kartu su vaikais. Liudas yra griežtesnis, o aš – kantresnė, juk visgi daugiau laiko praleidžiu su vaikais, tad dažniau tenka ieškoti kompromisų. Mamos kantrybei išsekus, ateina tėtis ir jo žodis būna paskutinis. Savo vaikus stengiamės auklėti skatinimais už gerus darbus. Šiuo metu mūsų namuose yra du vaikai ir du katinai, tad Gintarė su Jonu turi pareigą jais rūpintis: vienas įdeda maisto ryte, kitas – vakare.
Dabar aktualia problema tapo telefonų naudojimai, tad tam tikras taisykles turime įsivedę ir ties tuo. Leidžiame vaikams 45 minutes per dieną naudotis įvestomis programėlėmis, o jei tą laiką jie nori pusvalandžiui pasitęsti, turi padaryti gerą darbą. Tad kai laiką išnaudoja, vaikai pradeda galvoti, ką gali padaryti. Dažniausiai eina tvarkytis.
Kartu su Liudu santuokoje esate jau 12 metų. Ar santykiuose laikotės kokių nors principų?
Mūsų santykiuose yra toks nusistatymas – laimi tas, kuriam tas dalykas yra svarbesnis. Jei yra konfliktas ir matau, kad Liudui tai svarbiau, esu linkusi nusileisti. Ir atvirkščiai – jei susikerta nuomonės temoje, kuri svarbesnė man, Liudas nusileidžia, nes mato, kad jam tai nėra taip aktualu.
Be to, pas mus nebūna nekalbadienių. Manau, kad jie tik dar labiau gilina problemas. Skirtingais gyvenimo etapais mes palaikome vienas kitą. Pavyzdžiui, gimus vaikeliui, man reikės daugiau pagalbos, Liudui teks šiek tiek atsitraukti, vežioti vaikus į ugdymo įstaigas. Kai matau, kad jam yra intensyvesnis metas, visi susitelkiame ir padedame tėčiui. Mūsų šeimoje prioritetai kinta pagal situaciją.
