Kalėdų dovanėlės ir žaisliukai spalio vidury? Juk Kalėdos tiktai gruodį! Taip Lietuvoje buvo, berods, iki 1994-ųjų, kai šią snaudžiančiųjų tradiciją nutraukė kaip Pilypas iš kanapių iššokusi „BNA market“. Dar po pusmečio – dabartinio Vilniaus troleibuso stiliaus batų parduotuvė priešais Operos ir baleto teatrą: pro vienas duris įeini basas, pro kitas išeini su batais (pėdsakų piešiniai ant šaligatvio). Prisimenat? Paskui – pastangos pasikviesti į Vilnių „McDonald's“. Bet tuometinio Antano Zabulio „Statoil Lietuva“ aplenkė.
Vienai inovatyviausių to meto BNA grupei vadovavo Artūras Zuokas. Uch, kaip įdomu buvo. Tik jau tada tai iš vienų, tai iš kitų vis išgirsdavai: kūrybingas, veržlus jaunuolis, labai gražiai viską pradeda, bet niekaip neužbaigia. Kiek čia pavydo, kiek tiesos – šiandien sunku pasakyti. Matyt, esama ir to, ir to.
Paskui – politika, dvi kadencijos savivaldybės mero poste, per kurias sostinės centras perkeliamas į kitą upės pusę, suvaidinta interpeliacija, Liberalų partijos perskėlimas ir galų gale pasitraukimas, „Oranžinių dviračių“ su dviračių takais istorija, „Abonento“ byla, užsiaugintas ar žiniasklaidos pagalba kažkieno užaugintas juodas šleifas ir, nepaisant to, su nepartinių koalicija laimėti sostinės savivaldybės, o praėjusią savaitę – ir mero rinkimai, jau trečią kartą.
Ankstesnė A.Zuoko veikla merijoje sostinės visuomenę aiškiai skelia į dvi stovyklas: vieni ilgisi senojo Vilniaus, su nepaliestomis Senamiesčio gatvelėmis, su miesto akcentu buvusia Gedimino pilimi, sąlygiškai ramiu gyvenimu. Kai kurie dėl didelių permainų net palikę Vilnių. O kiti – atvirkščiai, už modernų, veržlų miestą, kokį ir toliau nusiteikęs kurti atgimęs meras. Bus įdomu stebėti, kiek jame likę novatoriškumo ir avantiūros. Šiaip ar taip, 43-eji – pati branda, kai gali veikti gerai apgalvojęs ir daug.
Pradžia žada išties įdomius reginius. Vien pažadas, kad 2020 metais vidutinis vilniečio atlyginimas bus 6000 litų, šiandien atrodo utopiškas. Bet gal tik šiandien. „Mokėti didelius atlyginimus ir iš pagrindų pakeisti Lietuvos verslo mąstymą gali tik stambūs užsienio investuotojai. Jeigu jie neateina pas mus, mes eisim pas juos, belsimės į jų kabinetus, mandagiai lenksimės ir kviesime. Taip tikrai bus“,– kalbėjo naujasis meras. Greičiausiai taip ir bus.
Ilgai proveržio laukti nė nereikėjo – jau pirmąją meravimo dieną sunervino konservatorių premjerą, metęs radikalų pasiūlymą, kad kuras šilumos įmonėms būtų perkamas centralizuotai. Tai, žinoma, įžūlu, o gal kaip tik užmestas jaukas siekiant didesnio tikslo – kelio į pastatą šalia senosios savivaldybės?
Šiaip ar taip, iki 2020-ųjų dar daug laiko. Jei klostysis be intrigų (politikoje sunku to tikėtis) ir rinkėjai bus malonūs, įmanoma ir tai. Tik kažin, ar pirma bus Gugenheimas, ar Nacionalinis stadionas. Prieš kelis metus pradėtos ir neužbaigtos statybos naujajame sostinės centre irgi nepamalonins Gugneheimo svečių, suskrisiančių iš viso pasaulio. Tik va bėda – viskas kainuoja.
Ar nesulauks per laiką visiškai nutrintų ir nuplautų pėdsakų prie troleibuso stiliaus batų parduotuvės likimas mero svajonių? Pasitikėjimo mandatas įteiktas. Trečias kartas – lemtingas.
