Yra posakis, kad ekstremizmas islamui – tas pats, kas kukluksklanas krikščionybei. T. y., ekstremistinės idėjos daugumai musulmonų yra nepriimtinos. Tačiau naujausia apklausa Didžiojoje Britanijoje rodo nerimą keliantį faktą – nemenka dalis ten studijuojančių musulmonų dėl religijos yra pasiryžę nužudyti.
Beveik trečdalis musulmonų, studijuojančių Didžiosios Britanijos universitetuose, mano, kad žudymas vardan religijos gali būti pateisinamas. Tokią šokiruojančią žinią, atlikę apklausas, paskelbė britai.
Rezultatai rodo, kad 28 procentai musulmonų studentų pateisintų žudymą, jei būtų įžeista jų religija. Dar keturi procentai mano, kad žudymas gali „išsaugoti ir išaukštinti“ religiją.
Nors daugiau nei pusė – 53 nuošimčiai – apklaustųjų teigia, kad žudymas dėl religijos niekada negali būti pateisinamas, tačiau šis skaičius tarp ne islamo religiją išpažįstančių studentų yra nepalyginamai didesnis. 94 procentai nemusulmonų jaunuolių teigia, kad religija negali būti motyvu žudyti.
Apklausa atskleidė ir daugiau skirtumų tarp studentų. Pavyzdžiui, beveik pusė apklaustų studentų musulmonų teigė nepalaikytų draugo ir galbūt nutrauktų su juo ryšius, jei šis nuspręstų atsisakyti islamo religijos. Tarp nemusulmonų dėmesys religijai buvo nepalyginamai mažesnis.
Susirūpinimą turėtų kelti tai, kad daugiau nei pusė apklaustųjų tvirtino, jog armijoje tarnaujantiems musulmonams turėtų būti suteikta galimybė atsisakyti atlikti savo pareigą, jei reikėtų kovoti su musulmoniška šalimi.
Viena iš apklausos bendraautorių Hannah Stuart šiuos rezultatus įvardino kaip „itin keliančiais nerimą“.
„Aukštojo mokslo diplomą gausiantys studentai yra būsimi savo bendruomenių lyderiai. Tačiau matoma, kad didelei jų daliai yra labiau priimtinos vertybės, kurios prieštarauja demokratijai ir liberalizmui“, - apklausų rezultatus komentavo H. Stuart.
Jos nuomonę patvirtino ir studentų, neišpažįstančių islamo, apklausa – daugiau nei pusės jų nuomone, islamo religinės normos prieštarauja demokratijos principams.
Kita vertus, tik 13 procentų pačių musulmonų mano, kad jų religija ir demokratija yra nesuderinami. Tačiau akivaizdu, kad musulmonai turi savo demokratijos sampratą – dauguma jų pasisako tik už demokratinių elementų inkorporavimą į musulmonišką politinę santvarką.
Galima paminėti žodžio laisvę, kuriai tarp musulmonų, anot ankstesnių apklausų duomenų, yra pritariama beveik visuotiškai (virš 90 proc.). Kita vertus, beveik pusė apklaustų studentų musulmonų pritaria ir šariato teisės inkorporavimui į bendrą teisės sistemą.
Tačiau nereikia galvoti, kad musulmonai – vieninteliai, kurie nori matyti didesnį religijos vaidmenį gyvenime. Tiesą sakant, panašūs skaičiai aptinkami ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. 2006 m. „Gallup“ atliktos apklausos duomenimis, 53 procentai JAV gyventojų norėtų, kad Biblija būtų Konstitucijos šaltinis. 42 procentai apklaustųjų pasisakė už tai, kad kuriant Konstituciją naujoje valstybėje procese turėtų dalyvauti ir religiniai lyderiai. Ironiška, bet Irane už tokį religijos vaidmenį politikoje pasisako beveik identiškas skaičius apklaustųjų.
Išvada? Negalima teigti, kad tik musulmonai yra religiniai fanatikai – religija dažnai yra ne mažiau svarbi ir „pasaulietiškų“ šalių piliečiams. Tačiau dėl to, kokiais būdais gali būti siekiama įrodyti savo religines tiesas, sunerimti reikia.
