38-erių metų kanadietis, pasivadinęs Labrona, gerai žinomas dėl piešinių, nupieštų ant prekinių traukinių, keliaujančių po visą Kanadą ir Šiaurės Ameriką. Pastaruosius 11 metų Labrona gyvena Monrealyje. Darbuose juntamas modernus liturginis stilius, nors Labrona ir nėra religingas. Jis sako, kad jam tiesiog patiko intensyvūs senųjų meistrų drobių potėpiai. Įkvėpimo semiasi ir iš 9–ojo dešimtmečio reiverių kultūros, apleistų pramoninių pastatų bei vokiečių ekspresionizmo.
Savo darbus jis sakosi ieškąs prasmės ir bandąs suprasti šį beprotišką pasaulį: „Geležinkeliu siunčiu savo darbus ir emocijas žmonėms. Mano nupiešti personažai atrodo taip, lyg žinotų kažką, ko mes nežinome“. Traukinių depas yra kaip amžinai besikeičianti galerija atvirame ore. „Čia pravažiuoja tūkstančiai traukinių, ir jei nori, kad tave matytų, turi dirbti greitai ir daug“.
Šiandien Labrona kiek nutolo nuo gatvės meno ir atsidėjo tapybai, tačiau paklaustas, ką rinktųsi, ar spontaniškus kūrinius ant traukinių, ar gerai apgalvotą ir atliktą molbertinę tapybą, Labrona sako, kad būtų laimingas turėdamas pakankamai dažų atsargų ir nesudėtingai prieinamus traukinius.
Menininko gyvenimas nėra lengvas. Labrona puikiai žino, ką reiškia gyvenimas be varioko kišenėje. Jis sugeba pragyventi beveik nemokamai ir kuo ilgiau atitolinti uždarbiavimo būtinybę. Kai reikalai visai suprastėja, jis dirba statybose, dažo namus ir pan. Į gatvės meną, žengiantį į galerijų sales, žiūri skeptiškai: „Gerai, kai galerijoje pavyksta už savo darbą gauti šiek tiek pinigų ir pan., bet man labiau patiko, kai viskas buvo pogrindyje. Nemanau, kad visuomenė kada nors iš tikro priims nelegalų meną, taigi mes visada liksime užribyje“.
