Šiandien, kuomet traukiniai tapo tokiais moderniais, nustoti skraidyti neturėtų būti sunku, ar ne? Tačiau „The Guardian“ žurnalistas Tony Naylor po kelių bandymų traukiniams sako „ne“.
Jūs neturėtumėte skraidyti. Aš neturėčiau skraidyti. Tai turėtų paaiškinti, kodėl neseniai Didžiosios Britanijos spauda entuziastingai ėmė kalbėti apie keliones traukiniais kaip apie įdomią ir atpalaiduojančią alternatyvą
Jums tereikia nešiojamo kompiuterio bei kreditinės kortelės ir jau po kelių dienų jūs galite nubusti pailsėjęs ir žvalus jūsų traukiui įvažiuojant į Berlyną. Arba džiaugtis Alpių vaizdais, kuomet keliaujate į Milaną. Ar... gali būti daugybė variantų.
Taigi, aš, apsirūpinęs panašia technika, esu čia. Prieš kelerius metus nusprendžiau riboti savo kelionių lėktuvu skaičių – vienas transatlantinis skrydis arba du Europoje per metus. Tiesa, to priežastys buvo ne tiek noras gyventi „žaliai“, kiek baimė. Visą laiką baiminausi lįsti į didelį metalinį paukštį skraidantį kažkur padebesiuose, tad mintis apie traukinį, autentiškesnį bei civilizuotesnį, buvo itin viliojantį.
Tikrovė, tiesa pasakius, gerokai sudėtingesnė. Taip, jūs pamatote daugiau pasaulio, tačiau kartais jo gali būti net per daug. Dabar aš žinau, jog maršrutas tarp Hamburgo ir Kopenhagos – be galo gražus, tačiau taip pat sužinojau, jog Belgijos traukinių stotys yra vienos baisiausių Europoje. Panašiai, nors juokiausi iš vienos amerikietės reakcijos Prahos stotyje ( perbalusi moteris murmėjo „O Dieve, atrodo, jog esu trečiojo pasaulio šalyje“, vėliau sėdėdamas ankštoje kupė, turėjau pripažinti – stilingai iki Miuncheno nuvažiuoti nepavyks.
Šiemet šuniui ant uodegos nuėjo planai nukeliauti į JAV ir pakeliauti ten, nė sykio šalių viduje neskraidant lėktuvais. Plano atsisakiau, kai sužinojau, jog kelionė nuo Niujorko iki San Francisko truktų tris dienas. Dar prisidėjo devynių valandų odisėja nuo Mančesterio iki Amsterdamo. Ir kainavo tai gerokai brangiau.
Kelionė į Lisaboną, Madridą ir Barseloną buvo panašiai juokinga. Pirmiausia, niekaip nepavyko nusipirkti bilieto internetu – visi bandymai naudotis angliška „Renfe“ tinklalapio versija buvo nesėkmingi, tad ilgai prasikeikęs priešais kompiuterį, kreipiausi į jų Londono biurą. Taip praradau galimybę pasinaudoti internetiniu pasiūlymu ir nusipirkti bilietą gerokai pigiau.
Naktis traukinyje – daug žadantis dalykas, ar ne? Tačiau realybė Lisabonos modernioje Santa Apolonia stotyje, kurioje 22 val. laukiau savo traukinio, buvo visiškai kitokia. Niekas čia nerengia jaukaus sutikimo, tad „Renfe“ traukinio tikrai nesumaišysite su „Rytų ekspresu“.
Tiesa, sutikimas yra malonus ir stropus ( ši, daugiakalbė ir lengva maniera yra itin svetima britui), kupė nors šiek tiek nutriušusi buvo švarutėlė, o inžineriniai sprendimai leidžia savo lagaminus patalpinti į lentynas kur kas lengviau nei tikitės. Keliautojai netgi gauna nedidelį papildomą krepšelį su tualeto reikmenimis. Tačiau stovėdamas mirusiame, tuštuteliame bare ir žiūrėdamas į juodus langus masčiau, kad tik keisčiausias keliautojas galėtų šį momentą laikyti kelionės viršūne.
Tiesa, čia esate ne švęsti, o miegoti. Jeigu jums pavyks. Man tai pavyko netgi dvi valandas iš devynių. Kieta lova, triukšmingas traukinys, keistas jausmas, kuomet traukinys sukiojasi tarp kalnų. Keista – niekas manęs nemigdė. Pabudau pavargęs, nesiprausęs ir po pakankamai gerų pusryčių mane pasitinko nenusakomai bjaurūs namai ir šiukšlynai. Sveikas atvykęs į Madridą!
Tai buvo patirtis. Tačiau tikrai ne tokia, kurią norėčiau pakartoti. Tuo labiau, jog vėliau internete pamačiau, jog statoma greitųjų traukinių AVE linija sujungs Madridą ir Barseloną, o kelionė truks tik tris valandas. Tai pakankamai pigu ( šiek tiek nei daugiau nei 40eurų į vieną pusę), yra atskiras bagažo kambarys, be to, gaunate ausines ir galite visą kelionę mėgautis radiju ir filmais.
Taigi, teisybė tokia – tai nėra traukinių amžius. Bent jau ne dabar. Man regis, jog Europai dar gerokai trūksta iki integruoto geležinkelių tinklo, kuris paskatintų žmones nebeskraidyti. Ar jūs sutinkate su manimi? Ką jūs manote apie Europos geležinkelius?
