2006 „TIME“ žurnalas Jamaiką pavadino „homofobiškiausia pasaulio valstybe“. Niekas per daug nesiginčijo. Dancehallas, muzikos žanras, kuris kartu su regio yra populiariausias šalyje, yra kupinas patyčių iš homoseksualų. „Jamaica Gleaner“, vienas populiariausių šalies laikraščių, nuolatos spausdina straipsniu apie gėjų bendruomenę, kuriuose ją visais būdais pašiepia. Praėjusį mėnesį grupė vyrų buvo iškraustyta iš savo namų, nes buvo pavadinta gėjų klanu. Čia, Jamaikoje, niekas netiki, kad galima gimti gėjumi.
„VICE“ pakalbino Tianą Miller, transvestitę iš Jamaikos, kuri tikisi, kad jos atvirumas dėl savo lyties, orientacijos ir seksualumo įkvėps kitus tapti drąsesniais.
VICE: Kelerių metų tu pirmą kartą suvokei savo transgenderizmą?
T. Miller: Tai įvyko, kai man buvo maždaug penkeri. Aš pradėjau galvoti kaip moteris. Tuomet pamažu pradėjau suvokti, kad jaučiuosi patogiau moters kūne. Buvo sunku – dėl socialinių normų mano šalyje. Visada jaučiausi, lyg daryčiau kažką blogo.
V.: Ar tavo šeima ir draugai palaikė tave?
T.M.: Taip, palaikė, ypač mano tėtis.
V.: O kaip pati Jamaikos visuomenė? Ar sutinki su savo šalies apibūdinimu kaip „homofobiškiausios pasaulio šalies“?
T.M.: Taip, sutinku. Iššūkiai, su kuriais susiduriame išties kelia grėsmę, nes jie susiję su darbais, išsilavinimu ir būstu. Vidurinėje mokykloje man buvo gerai, nes dar nebuvau transformavusi, tačiau dabar norėčiau gauti aukštąjį išsilavinimą, bet negaliu, nes manęs neleidžia į universitetą.
V.: Tai siaubinga. Homoseksualūs žmonės Jamaikoje turbūt yra ekonomiškai diskriminuojami, jei jie neturi galimybės gauti gerą išsilavinimą ir rasti darbą.
T.M.: Taip, jie priversti būti vargšais. Pasiseka tiems, kas randa turtingus partnerius.
V.: Yra nemažai pranešimų apie policijos brutalumą homoseksualių žmonių atžvilgiu Jamaikoje. Kaip manai, ar Jamaikos policija pakankamai apsaugo transgenderizmo atstovus?
T.M.: Ne, tikrai ne. Benamiai seksualinių mažumų atstovai gyvena gatvėje, ir policija, kuri turėtų juos ginti, juos tiesiogine to žodžo prasme ignoruoja arba persekioja.
V.: Ar dauguma seksualinių mažumų atstovų gyvena gatvėse?
T.M.: Taip, jie benamiai, nes neturi pinigų, kad mokėtų už butą ar tuo labiau jį įsigytų.
V.: Ar tu buvai fiziškai užpulta dėl savo orientacijos?
T.M.: Taip, buvau užpulta. Bėgau, todėl nelabai sužalojo. Bet dėl to patyriau emocinę traumą.
V.: Kai kurie homofobiški išpuoliai buvo ypač siaubingi. Pamename, kaip išgirdome apie gėjų teisių aktyvistą, kuri nužudė, ir žmonės šventė prie jo lavono. Ar tokie dalykai nepaskatina bijoti dėl savo gyvybės?
T.M.: Paskatina. Aš išeinu į gatves, bet puikiai suvokiu, kokie žiaurūs gali būti homo sapiens.
V.: Ar daug žmonių Jamaikoje išdrįsta atvirai kalbėti apie savo orientaciją?
T.M.: Gėjų bendruomenės nėra vieningos, žmonės bijo dėl savo gyvybių, todėl nedaug kas identifikuojasi su šiomis bendruomenėmis.
V.: Tai ar laikai save atvira šiuo klausimu?
T.M.: Taip, aš drąsi. Jei noriu matyti pokyčius, aš pati turi juos įkvėpti. Aš turiu išeiti į viešumą ir būti matoma, kad žmonės žinotų, kad mes egzistuojame, kad esame normalūs žmonės, gyvenantys eilinius gyvenimus. Reikia tokių žmonių kaip aš, kurie norėtų mesti iššūkį šiais šaliai ir jos valdžiai.
V.: Žiniasklaida nuolatos kaltina dancehallą dėl homofobijos Jamaikoje. Koks tavo požiūris į tai?
T.M.: Aš manau, kad labiausiai prie to prisideda bažnyčia ir jo socialinė etika, pagal kurią kažkas yra gerai, o kažkas – blogai. Mane stebina, kokie žiaurūs gali būti žmonės vien dėl to, kad bažnyčia tvirtina, kad mes esame demonai.
V.: Ar manai, kad Jamaika kažkada pakeis savo įstatymus ir modernizuos požiūrį į homoseksualumą?
T.M. Manau, kad ji yra arti to.
V.: Dėl to, kad gėjų kultūra stiprėja, ar dėl kitų valstybių spaudimo?
T.M. Abu. Bet laikas parodys, nesinori spėlioti.
