Netikėtai laimėjom siaubingą ir viliojantį savaitgalį paties Drakulos gimtinėje - Transilvanijoje. Tiksliai net nežinojom, nei kur ta Transilvanija, nei kas per tipelis buvo tas Vladas Drakula. Visus interneto puslapius išnaršę ir apie Rumunijos regioną sužinoję tik tiek, kad trispalvėje šalies vėliavoje būtent Transilvanija simbolizuoja mėlyną spalvą, ėmėm krautis lagaminus. Kadangi kelionės tikslas buvo baisusis ir kraupusis „Halloween‘as“, tai teko pasiruošti ir siaubingus kostiumus.
Ir štai, kai visiems moksleiviams atostogos jau artėjo prie kritinio pabaigos taško, atėjo vakaras, kurio metu mes, į lagaminus prisikrovę česnakų, pajudėjom į Vilnių. Oro uoste drąsiai atidavėm savo daiktus į mielos tetos rankas ir iki paryčių laukėm pirmojo lėktuvo. Skrisdami gavom po skanų sumuštinį (tada dar nežinojom, kad grįžtant į tokius sumuštinius net žvilgtelėt bus baisu). Išlipę iš lėktuvo stovėjom it stabo ištikti- oro uosto dydis prilygo mažiausiai trims „Akropoliams“. Tačiau po kiek laiko suvokėme savo situaciją ir susiradom reikiamus vartus bei perėjom per visus metalo detektorius (tai pareikalavo nemenkų pastangų ir laiko, nes mano kolegų „kerzai“, diržai ir grandinėlės turėjo nemažai procentų metalo).
Laukti teko penkias valandas, todėl, pusvalandį numigę, ėjom apšniukštinėti parduotuvių. Nieko įdomaus neradę (o ir čekiškų pinigėlių neturėjom), susiradom patogesnius suoliukus ir bandėm miegoti toliau. Likus gal dvidešimčiai minučių iki sodinimo į lėktuvą, pamatėm, jog mūsų skrydžio vartai pasikeitė. Būdama drąsiausia priėjau prie sėdinčių žmonių ir atsiprašiusi paklausiau, ar jie kalba angliškai. Moteris su šypsena ir nedrąsiai atsakė: „Yes“. Apsidžiaugusi pradėjau rodyti bilietą, aiškinti, kad laukiame ne prie tų vartų ir panašiai. Tada moteriškės anglų kalbos žinios netikėtai užsibaigė ir visa atsakomybė susišnekėti su šviesiaplauke lietuvaite buvo „permesta ant vyro pečių“. Išsiaiškinę ir visus, skrisiančius tuo pačiu reisu, nuvedę prie reikiamų vartų, laimingi laukėme lėktuvo į Bukareštą. Įlipę į jį pasijutom kaip žmonės. Tikri žmonės tikrame, naujame, dideliame „airbus‘e“, su visais televizoriukais, patogiomis sėdynėmis ir labai plepia, senyva moteriške, pasakojančia, kaip ji mokėsi anglų kalbą, pašonėje.
Lauktoji Rumunija. Keistasis Bukareštas. Dideli geltoni plakatai skelbė: „Welcome to Romania“, o mes baimindamiesi laukėm savo lagaminų. Kiekvienam iš mūsų ketveriukės buvo baugu jų neatgauti. Juk ten visi kostiumai, lietuviški saldainiai ir svarbiausia - plaukų tiesintuvas! Džiaugiuosi, kad iš oro uosto išėjome patenkinti ir atgavę savo daiktus. Išėjusių keleivių už storos juostos laukė būrys taksi vairuotojų su kortelėmis, kur parašyti laukiamų personų vardai. Savojo vairuotojo neradę, mes išsitraukėme šaliką su užrašu „Lietuva“ ir ėmėm mojuoti. Pavyko! Taksistas mus pamatė ir prisistatė. Štai taip pajudėjom išsvajotosios Transilvanijos link. Važiuojant ypač stebino daugybė sulysusių šunų pakelėse ir begalės krovininių mašinų. Per kalnus, per sniegą ir vingiuotus keliukus pasiekėm mūsų miestelį Sigshoarą ir būsimąjį viešbutį.
Įsikūrę ir ant durų pakabinę česnakų vėrinį, patraukėm apžiūrėti legendinio miesto. O jis sužavėjo. Ką jau čia sužavėjo - mes buvom šokiruoti. Šviečiant pilnačiai eiti tuščia senamiesčio gatve ir ant kalno matyti tikrai baugiai atrodantį Drakulos pilies bokštą buvo daugiau nei nerealu. Šiek tiek apsipratę su nuostabiais vaizdais prisiminėm, kad esam išalkę, o važiuodami išsiklausinėjom vairuotojo apie tradicinius rumuniškus patiekalus. Tad draugiškai patraukėm ieškoti kavinukės, kur galėtume gauti vadinamojo „mititei“. Aplankėm daug restoranų, bet nė viename neprisėdome, kadangi ne taip, kaip Lietuvoje, Rumunijoje rūkymas kavinėse neuždraustas, o tai mus nuteikė neigiamai, nes cigarečių dūmai graužė gerkles ir akis. Susiradę ramesnę vietą, kur nebuvo žmonių (nėra žmonių, nėra ir cigarečių smarvės), užsisakėm tradicinių patiekalų. Juos atnešus mus suėmė isteriškas juokas, nes išvaizda tikrai nebuvo maloniai nuteikianti. „Mititei“ - ant laužo keptas dešreles primenantys vėrinukai. Gaila, bet nepavyko suprasti, iš kokios mėsos jie padaryti. Mano užsisakyto patiekalo pavadinimo neatsiminėm, o ir ypatingas jis nebuvo- kuskuso košė su ožkos sūriu bei grietine.
Kitą dieną atsikėlėm anksti ryte ir ėjom apžiūrinėti miesto dienos šviesoje. Fantastika! Aplankėm daug suvenyrų parduotuvių. Kiekvienai pardavėjai davėm saldainių ir nepamiršom paminėti, iš kokios šalies juos atgabenom. Visi gavusieji buvo tikrai maloniai nustebinti ir apdovanojo mus nuoširdžiomis šypsenomis. Didžioji dauguma apdovanotųjų apie Lietuvą žinojo tik tiek, kad ji yra prie Baltijos jūros, jos sostinė Vilnius ir čia geras alus. Norėdami dar labiau pareklamuoti savo nedidelę šalį, visur vaikščiojom su jau minėtu lietuvišku šaliku, prie viešbučio lango pritvirtinom Lietuvos vėliavą ir eidami klausėmės lietuviškos muzikos.
Vėlyvą popietę susizgribom, jog metas ruoštis baisiajam vakarui. Iš spintų ėmėm traukti kostiumus, iš kosmetinių- įvairias pudras, dažus bei akių pieštukus. Mūsų vonia tapo visažistų kambarėliu. Laikui bėgant visų veidai virto vis siaubingesniais, vis juodesniais, vis nenatūralesniais. Šukuosenas darėmės taip pat nesuprasdami, kaip tai turėtų atrodyti. Po beveik trijų valandų puošimosi ir dabinimosi, atsistoję prieš veidrodžius ėmėm mąstyti, kas tokie būsim. Keista blondinė ragana iš vaikiško filmuko „Pykšt pokšt“, raudonkelnis vaikinukas, savo kojinėmis primenantis popkaralių Maiklą Džeksoną, ir dar du, neaiškios kilmės tipeliai baltais marškiniais. Patraukėm į šventę. Joje buvom pamaloninti mini vaidinimu apie Drakulos meilę (merginos vaidyba, muzikinis fonas ir Drakulos energingumas tikrai prikaustė prie kėdžių). Visą vakarą šokom, užkandžiavom, bendravom su amerikietėmis bei keistomis australėmis. Gaila, kad šventė baigėsi ganėtinai anksti. Bet mes nenusiminėm- iškeliavom į miestelio klubą. Aplankę gal keturis klubus, kuriuose žmonės tik rūkė ir sėdėjo, apsistojom ties paskutiniuoju, nes muzika ten bent jau buvo pakenčiama. Atėję iškart šokom ir nekreipėm į nieką dėmesio. Kad ir kaip bebūtų keista, bet čionykščiai žmonės į mus žiūrėjo lyg į kokius ateivius, matyt dėl to, jog visi buvom su vienodais marškinėliais ir atsipalaidavę šokom net tada, kai kiti klubo lankytojai tiesiog sėdėjo ir rūkė.
Anksti ryte atsikėlėm, susikrovėm daiktus, pavalgėm pusryčius ir su jau minėtu vairuotoju iškeliavom atgal, Rumunijos sostinės link. Sėdėdami mašinoje dar atsisveikinome su Transilvanija, pasidalijome įspūdžiais su vairuotoju ir užmigom.
Dideliame prekybos centre išleidom paskutines lėjas, prisipirkom saldainių ir vėl laukėm skrydžio į jau išvaikščiotą, išnagrinėtą, ištyrinėtą Prahos oro uostą. Atsidūrę jame turėjom šiek tiek problemų. Mano užgultos ausys ir vieno vaikinuko iš nosies pasipylęs kraujas privertė susivienyti. Pro metalo detektorius ėjom draugiškai, vienas kitam nusegdami diržus ir vis keisdami nosines Dovydui.
Štai ir vėl prieš akis penkios valandos laukimo, tačiau jos neprailgo. Apšniukštinėjom dar nematytas parduotuves, užkandom prirūkytoje kavinėje, išbandėme masažinius fotelius, pašokome lietuviškąjį „Grandsverą“ (Kepė, kepė, kepė, kepė močia blynus)... Kai jau viskas buvo nusibodę, atradome stalo futbolo žaidimą. Deja, norėdami pažaisti, turėjome mokėti vieną eurą, kurio neturėjom. Į galvą šovė keista mintis- pabandysiu įmesti lietuviškų centų, gal tiks. Aparatas nesupyko, priėmė 50 centų monetą ir leido mums mėgautis smagiu futbolo žaidimu. Vėliau ieškojom daugiau aparatų, kuriuos galėtume apgauti su mūsų šalies pinigais. Nepavyko.
Skrydžio atgal į Vilnių metu lėktuve jau girdėjom lietuvišką kalbą, matėm lietuviškus veidus ir šypsenas.
Mes Lietuvoj. Atgavę lagaminus iškeliavom namo. Ačiū visai komandai už kelionę! Dabar belieka išdalinti lauktuves, apžiūrėti nuotraukas ir kiekvienam sutiktajam pasakoti nuostabius įspūdžius iš drakuliškosios Transilvanijos.
Istoriją atsiuntė Monika Kazlauskaitė.
