Netikėtu vizitu į psichiatrijos ligoninę „Akistata“ patikrino, kokios ir kaip tramdymo priemonės taikomos agresyviems psichikos ligoniams
Neseniai „Akistata“ aprašė neeilinę bylą, kai 3 Šiaulių psichiatrijos ligoninės slaugytojai buvo nuteisti už paciento sužalojimą. 50 metų kuršėniškis alkoholikas, baltąja karštine susirgęs Romualdas Š. psichiatrijos ligoninėje elgėsi agresyviai, todėl keturių slaugytojų buvo pririštas prie lovos. Po paros ligonis ėmė merdėti ir buvo skubiai operuojamas dėl plyšusių kepenų. Pasveikęs Romualdas Š. apkaltino rišant prie lovos jį sumušus tris slaugytojus, kurie kaltę neigia, o jau vykdomą Šiaulių apygardos teismo nuosprendį, kurį dar nagrinės Aukščiausiasis Teismas, vadina absoliučiai nepagrįstu ir nelogišku – argi pilnoje žmonių ligoninėje įmanoma vidurdienį taip sumušti pacientą, kad jis nerėktų daugybėje vietų plyštant kepenims?
Kol teismai aiškinasi šį tikrai ne eilinį įvykį, „Akistata“ pasidomėjo, kaip psichiatrijos ligoninėse tramdomi bei izoliuojami agresyvūs ligoniai, ar tai reguliuoja įstatymai, ar gydytojai?
Ne gydė, o kankindavo
Būdų, kaip tramdyti agresyvius psichinius ligonius, ieškoma nuo žilos senovės. Viduramžiais kliedinčiuosius ar agresyvius bepročius sugrūsdavo į prieglaudas – gydyklas, kurios iš tikro labiau priminė kalėjimus. XVI amžiuje Anglijoje Bedlamu vadintoje gydykloje psichikos ligoniai dienas stūmė grandinėmis prirakinti prie sienos, gulėdami savo išmatose ant šiaudų ir už menkiausią neklusnumą buvo žiauriai mušami.
Gydoma buvo atitinkamai. Psichikos ligoniai buvo užkrečiami didžiulį karščiavimą sukeliančiomis ligomis, iki alpimo nardinami į ledinį vandenį, geriausiu atveju gydomi tik nuleidžiant kraują. Blogiausiu – ant pakaušio uždegdavo dervuotą skudurą, nes buvo naiviai tikima, jog supūliavus žaizdai iš galvos kartu su pūliais išvarvės ir pamišimas.
Paslaptingieji marškiniai
Kaip tik tais laikais ir gimė visas arsenalas psichikos ligonių tramdymo priemonių, viena kurių – tramdomieji marškiniai su kelių metrų ilgio rankovėmis, kurios, ligoniui užvilkus marškinius, surišamos už nugaros.
O kokios dabar naudojamos agresyvių psichikos ligonių tramdymo priemonės? To paklaustas Šiaulių psichiatrijos ligoninės direktorius bei vyr. gydytojas Eugenijus Mikaliūnas tik nusijuokė.
„Per 40 metų darbo įvairiose psichiatrijos ligoninėse tramdomųjų marškinių nesu matęs!“, – nustebino E. Mikaliūnas.
Ir tai pareiškė ne koks medicinos studentas, o buvęs Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidentas ir valdybos narys.
Matydamas žurnalisto veide nuostabą, prityręs psichiatras paaiškino, kodėl jis tramdomuosius marškinius matęs tik kine.
Pasirodo, sanitarų vedamas įnirtęs, bet bejėgis pamišėlis, kuris niekam negali nieko bloga padaryti, nes yra apvilktas tramdomaisiais marškiniais su už nugaros surištomis rankovėmis, tėra senas literatūrinis personažas. Realybėje gi agresyvūs „psichai“ priešinasi ir aršiai kovoja, žinoma, nesiduodami apvelkami jokiais marškiniais.
Na, o ligoninėje tramdomųjų marškinių jau nebereikia, nes žymiai veiksmingesni raminamieji vaistai.
Sovietinės legendos
Pasak E. Mikaliūno, viso pasaulio psichiatrai seniai atsisakė ir kai kuriuose filmuose rodomų porolonu išmuštų palatų, kitų agresyvių psichikos ligonių tramdymo priemonių. Naudojami tik minkšti diržai, kuriais siautėjantis ligonis pririšamas prie lovos.
1973 metais psichiatrijos ligoninėse pradėjęs dirbti E. Mikaliūnas pridūrė, kad sovietmečiu, skirtingai nei mėgstama pasakoti, psichiatrijos ligoninės nebuvo aprūpinamos jokiomis tramdymo priemonėmis. Tad sovietmečiu psichiatrai vertėsi kas kaip išmanė. Sanitarai agresyvius pacientus dažniausiai rišdavo susuktomis paklodėmis.
Pasak E. Mikaliūno, šiuo metu ne tik visos Lietuvos, bet ir kitų ES šalių visos psichiatrijos ligoninės aprūpintos vienodo standarto paminkštintais diržais. Tai pagrindinė ir vienintelė agresyvių pacientų tramdymo priemonė.
Magnetinės spynelės
Šie diržai ne tik specialūs, bet ir sertifikuoti. Vietoj įprastų diržams sagčių su kilpa ir iešmeliu ligoninių diržai užrakinami panašiomis į butelio kamštį burbuliuko formos magnetinėmis spynelėmis. Slaugytojai kišenėse nešiojasi raktą. Priartinus jį prie spynelės, ji akimirksniu pati atsilaisvina.
„Akistata“ nutarė patikrinti, ar ligoninės vadovas ko neslepia.
Korespondentas į jam artimiausią Šiaulių psichiatrijos ligoninę atvyko nesusitaręs ir direktoriaus E. Mikaliūno paprašė parodyti, ar tikrai skyriuose nėra tramdomųjų marškinių, virvių, grandinių, elektrošokų ar kitokių tramdymo ir kankinimo įrenginių.
Ūmūs, bet ramūs...
E. Mikaliūnas nedelsdamas pakvietė už slaugą atsakingą ligoninės darbuotoją Laimą, kurios paprašė žurnalistą palydėti į Ūmių būsenų vyrų skyrių.
Šio skyriaus durys atsidaro tik su specialiu raktu, tačiau viduje – ramu ir tylu. Po gražiai suremontuotus koridorius tingiai vaikšto visiškai neagresyvūs ligoniai, kurie noriai kalbina medikus ir žurnalistą. Bendravimo tonas – ramus ir draugiškas.
Laima žurnalistą nuvedė į siautėjantiems ligoniams paruoštą palatą, kuri tuo metu, gaila, buvo tuščia. Palatoje iš tikro nematyti jokių specialių tramdymo priemonių, tik šalia įrengtame stebėjimo kambaryje su stebėjimo langu, guli krūvelė rišimo diržų.
Raminimas, bet ne bausmė
Laimos paprašyti slaugytojai mielai atnešė vieną komplektą ir, guldydami diržus ant lovos, pasakojo, jog tai Italijoje, „Salvafix“ įmonėje, gaminti sertifikuoti diržai.
Dviem tokiais neramus pacientas pririšamas už rankų, jei spardosi, kitais diržais – dar ir už kojų. Jei „beprotis“ ir po to nenurimsta, daužosi lovoje – dar vienas platus diržas prie lovos fiksuoja krūtinę. Antri minkštųjų diržų galai spynelėmis tvirtinami prie lovos kraštų.
Pasak sanitarų, ligonis rišimu niekada nebaudžiamas ir nekankinamas – vos nurimęs pažada nebesiautėsiąs, iškart paleidžiamas.
Tvarka – reglamentuota
Na, o kaip dėl prievartinio guldymo į ligoninę?
E. Mikaliūnas „Akistatai“ paaiškino, kaip Lietuvai atgavus nepriklausomybę imta laikytis vakarietiškų demokratijos nuostatų, skelbiančių, jog be teismo negalima žmogaus nei kalinti, nei prieš jo valią gydyti, izoliuoti ligoninėje. Tai įteisinta 1991 metais priimtame Psichinės sveikatos priežiūros įstatyme.
Pasak šio įstatymo, į psichiatrijos ligoninę prievarta gali būti atvežtas pacientas, bet tik keliantis pavojų savo ar aplinkinių žmonių sveikatai bei turtui. Tik toks gali būti prievarta paguldytas ir stebimas ilgiausiai dvi paras.
Tuomet trijų gydytojų komisija priima sprendimą. Jei medikai mato sunkios psichikos ligos simptomus, bet pacientas juos neigia ir pats gultis į psichiatrijos ligoninę nesutinka, medikai kreipiasi į teismą. Motyvuotame prašyme aprašomas paciento elgesys, diagnozė bei rekomendacijos, kad ligą reikia gydyti stacionarioje psichiatrijos ligoninėje.
Teismo sprendimu psichikos ligonis prieš jo valią gali būti gydomas ligoninėje iki 1 mėnesio, po to, jei reikia, leidimas gydyti teisme pratęsiamas kas pusė metų.
Beje, esant reikalui, teisėjas turi teisę išsikviesti medikus ir net apklausti patį ligonį.
Tačiau, E. Mikaliūno žodžiais, tokių kraštutinumų praktiškai nebebūna – šiuolaikiniai naujausios kartos vaistai kone stebuklingi, per pirmą pusmetį paciento būklė visada tiek pagerėja, kad jis pats ima suvokti savo problemą ir sutinka toliau gydytis savanoriškai.
Nuo tos akimirkos susirgėlis psichiatrijos ligoninėje guli nebe izoliuotas, o laisvas, gali bet kada pasivaikščioti lauke, prireikus – ir į gatvę.
Sigitas STASAITIS
