R. Kanapeckienė pasakoja, kad apie ūkininkavimą socialiniuose tinkluose nedrąsiai dalintis pradėjo išėjus į pirmo vaiko priežiūros atostogas, kad pavyktų praskaidrinti sunkesnes mamos dienas, nusistovėjsią rutiną.
„Tapusios mamomis, dažniausiai neberandame sau laiko. Socialiniai tinklai tapo mano savotišku pabėgimo būdu nuo rūpesčių. O taip pastebėjau, kad man patnka ir pati kūryba. Gaila, kad visų turimų idėjų nepavyksta įgyvendinti dėl laiko stokos, bet labai tikiuosi, jog kai mažąją išleisiu į darželį, laiko atsiras truputį daugiau“, – pasakoja Rūta.
Jaučia ūkininkų susipriešinimą
R. Kanapeckienė nesenai savo „Instagram“ paskyroje dalinosi, kad turi misiją – palaikyti nedidelius kūrėjus, skatinti juos ne pavydėti, o kaip paskatinti veikti ir siekti savo svajonių, nesvarbu, ar tai ūkininkavimas, ar modelio karjera.
„Visi mes tikrai galime pasiekti savo užsibrėžtų svajonių ir tikslų. Yra ribos, kurias nusibrėžiame mes, ar brėžia kiti. Pavyzdžiui, žmonės sako: „Tu negali, kam tau to reikia.“ O aš drąsiai sakau, reikia, vien tam, kad būtų galima gailėtis dėl padarytų darbų, o ne graužti save, kad galėjau pabandyti.
Mano ūkininkavimo požiūris tuo ir skiriasi, kad aš, mano vyras viską pasiekėme savo rankomis ir sunkių darbų dėka – nieko nepaveldėjome, neprašėme. Aš nesu baigusi studijų ar mokslų susijusių su gyvulininkyste, esu baigusi kineziterapiją.
Bet tiek įsimylėjau ūkininkavimą, kad mokausi ir domiuosi viskuo, kartais net atsibosdama kitiems“, – sako Rūta.
R. Kanapeckienė neslepia, kad susiduria su stambių ir smulkių ūkių susipriešinimu. Rūta sako, kad ji, kaip jauna ir auganti ūkininkė, labai nustebo, kad tai vis dar vyksta.
„Naiviai tikėjau, kad susipriešinimo jau nebeliko. Bet vėlgi, toks mąstymas yra pas seno kirpimo ūkininkus, mano kartoje to tikrai mažai. Man patinka dalintis įgytomis žiniomis, o tai pas senesio kirpimo ūkininkus nepraktikuojama – manau dėl konkurencijos.
Aš konkurencijos nebijau, o kaip tik skatinu ir džiaugiuosi, jei mane sekdami žmonės susigundė nerti į ūkininkavimą. Anksčiau būdavo pabrėžiama, kad ūkininkauja tik neprotingi ūkininkai, tie tikri „kaimiečiai“.
Bet po paskutinio vykusio protesto, tiesiog didžiuojuos kaip pakilo mūsų ūkininkų kartelė visuomenės akyse. Iš tikrųjų ūkininkavimas yra verslas kaip ir visi kiti verslai“, – teigia moteris.
Moteris griauna nusistovėjusius stereotipus
Dar vienas stereotipas su kuriuo susiduria Rūta – moteris neturėtų vairuoti traktoriaus.
„Tenka išgirsti: „Juk tokia smulkutė, ką tu ten dirbi?“ Ne sykį teko kvatotis, kai pralekiu su traktoriumi ir pilnu tralo rulonu, o vyrai stebi su atvipusiais žandikauliais. Jauna, mažutė, bet vairuoja galingus traktorius – kaip smagu griauti tuos stereotipus“, – šypsosi ūkininkė.
Taip pat Rūta savo „Instagram“ puslapyje pasirašiusi, kad moka ne tik vairuoti traktorių, bet ir „joti žirgu bei priimti gimstantį veršelį“.
„Vairuoti traktorių, priimti veršelį, labai svarbu mokėti. Visų pirma, mes nerandame ir neturime atitinkamų darbuotojų, jų kaimuose tikrai trūksta. Taip pat čia labai svarbu ir optimizuoti darbai.
Kai su keliais traktoriais gali atlikti visus reikiamus ūkio darbus, tai vadinasi tvarusis ūkininkavimas (mažiau technikos, mažiau kuro sąnaudų).
Pavyzdžiui, šiuo metu taupome savo laiką, tad įsigijome šienapjoves traktoriaus priekyje ir gale (anksčiau buvo tik gale), po šienavimo varom traktorių sugrėbti visko ir po to presuoti.
Kitas labai svarbus aspektas – veterinarų trūkumas. Galų gale, jie žmonės – turi savaitgalius ir šventes, o gyvuliai, kaip taisyklė, serga per šventes ir laisvomis dienomis. Mokėjimas jais pasirūpinti, tikrai praverčia. O jodinėjimas yra laikas sau, savo minčių pravalymas, skriejant pievomis ir miškų takeliais. Gaila, kad pati vis dar nerandu minutės tam“, – apie savo gabumus komentuoja ūkininkė.
Moteris atvirauja, kad traktoriuje pasėdėti tekdavo ir vaikystėje, bet išmokti vairuoti nenorėjo. O pamilus savo vyrą ūkininką, jai taip patiko toks gyvenimo būdas, kad nėštumo metu važiuodavo su traktoriumi prižiūrėti ūkį.
„Aš juokauju, kad galėčiau ištisai žiūrėti į tekantį vandenį, į degančią ugnį ir dirbančią techniką. O vairuoti taip pat pradėjau su mūsų ūkininkavimo pradžia 2015 metais, kai nusipirkome savo pirmąsias anguses.
Teko sulaukti žinučių, kad kaip aš čia tokia graži, jauna, prapuolusi mėšluose, kur romantika? Kaip aš užjaučiu tuos, kurie jos nemato. Nes jei sugebi sunkiai dirbdamas šypsotis savo vyrui, o jis tau – čia yra tikroji romantika ir meilė.
Net konfliktus vadinu romantika. Kai sugebame susipykę imt ir susitaikyt taip jaukiai apsikabindami ir vienas kitam paniuksėdami, na suprask kam čia to reikėjo.
Išvažiavimus dirbti į ūkį vadinu mano ir vyro pasimatymais. Man regis, svarbu džiaugtis smulkmenomis, nes jei nemoki džiaugtis mažais dalykais, ar gali išvis būti laimingas?“, – šypsosi Rūta.
Ūkis vaikams – lyg oazė
Moteris atvirauja, kad vaikai pažįsta visus ūkio gyventojus: „Man labai gera, kai vaikai žino iš kur ant mūsų stalo atkeliauja pienas, kiaušinis, bulvė, moliūgas. Be galo žaviuosi vaikų noru padėti ūkio darbuose, kartais net pasimetu, kai jie supyksta, kad kažko neleidžiu. Pavyzdžiui, nešti pilno kibiro vandens ar miltų.
Aš nuoširdžiai nepamenu savęs, kad būčiau taip norėjusi padėti tėvams ūkio darbuose. Tikrai neverčiam jų darbuotis – vaikai turi savo pomėgius, tad neatribojam ir nuo išmaniųjų technologijų.
Vyresnėliui esame padovanoję keturratį, su kuriuo labai mėgsta pavežioti brolį ir sesę. Jojame su savo poniu, o jei tėtis sumąsto keliaut su traktoriumi, tai juokaujame, kad reikia išdidintos kabinos, nes su tėčiu nori keliauti visi.
Labai tikiuosi, kad mūsų vaikai užaugs gerbdami ir puoselėdami gamtą, joje esančius gyventojus, nesvarbu, tai sliekas, driežas ar vilkas. O ir darbo vertę tikiuosi suvoks, nes norint gerai uždirbti, ar daugiau sau leisti, turime kažkur susimažinti savo lūkesčius, dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti.“
R. Kanapeckienė teigia, kad vaikams ūkyje labiausiai patinka važiuoti su traktoriumi, glostyti veršelius ir žaisti visus įmanomus žaidimus baloje, sniege, ant rulonų, net purve.
„Nedraudžiame to, nes esame tėvai, kurie supranta, kad vaikams reikia leisti tyrinėti pasaulį.
Mūsų vaikams pats didžiausias lobis yra kreiva medžio šakelė, akmenėlis. Kokia laimė galėti vaikams parodyti kiškį, kuris ant kiemo šokinėja šv. Velykų rytą. Arba kaip žiemos laiku per sniegą bėga daugybė elnių – aš tikrai nuoširdžiai neįsivaizduoju geresnės vietos auginti vaikus nei kaimas.
Nesakau, kad mes nekeliaujame į miestą. Vaikai keliauja į Dusetų darželį, kino teatrą, visokius renginius, bendrauja su bendraamžiais, bet mums tikrai užtenka tokio balanso tarp miesto ir kaimo“, – dalinasi Rūta.
