Savo piešinį itin kruopščiai dailina Aleksandra. Pakalbinta mergina pasakoja, jog visi jos paveikslai gimsta „iš galvos“. Merginai labai patinka bitės, daug piešinių skirta šeimai – mamai, tėtei, močiutei. „Paveikslų siužetai galvoje gimsta nuolat. Kai kada jie – keistoki, štai kartą buvau nupiešusi... skraidančias ausis. Dabar galvoju piešti kėdes. Kas žino, gal ir jos skraidys“, – šypsosi mergina.
Aleksandra Trakų neįgaliųjų užimtumo centre – ne naujokė. Pirmosiomis dienomis teigia besijautusi labai nedrąsi, sunku buvę ir žodį ištarti. Vis dėlto šilta atmosfera, darbuotojų rūpestis padėjo merginai ne tik atsiverti, bet ir realizuoti save per meną, darbelius, mezgimą. „Menas labai padeda susitvarkyti su chaosu galvoje. Norėdamas ką nors sukurti, turi susidėlioti mintis, pagalvoti. Va tada blogos mintys pasitraukia. Piešdamas atsipalaiduoji, pailsi. Atėjusi į centrą blogas mintis visada palieku už durų“, – pasakoja Aleksandra.
Jos teigimu, tik nusiraminus, atsipalaidavus išsilaisvina fantazija, atsiranda naujų išgyvenimų, po kurių ir gimsta paveikslai. Merginai labiausiai patinka abstrakcijos, kur ji gali žaisti tiek formomis, tiek spalvomis. Aleksandra mėgsta piešti ir ant medžio. „Būdama dvylikos močiutei ant pjaustymo lentelės nupiešiau tris gėlytes. Močiutė labai džiaugėsi mano darbeliu, pasistatė lentelę virtuvėje, ja grožėjosi. Dabar žadu jai nupiešti naują. Ant jos taip pat bus trys gėlės. Tegu močiutė mato, kaip per tą laiką patobulėjau“, – kalba Aleksandra. Močiutei patinka rožės, taigi ir ant jai skirtos lentutės puikuosis šios karališkos gėlės.
Aleksandrai labai patinka, kad vadovė nebando jos įsprausti į rėmus – leidžia atsiverti, piešti tai, ką nori, suteikia kūrybos laisvę. Vis dėlto kai kas nors nepavyksta, Edita visada prieina, pataria, palaiko. „Kartais vadovei tereikia pasakyti, kokią smulkmenėlę parodyti, kokį potėpį pridėti paveiksle, ir jis suskamba. Tada telieka pasakyti – vau, tikrai gražu... Kitą sykį ir pačiai lengviau atrasti tą paveikslo skambesį“, – sako mergina.
Ji pasakoja kartais paveikslą galinti sukurti ir per dvi dienas, o kartais kūrybos procesas užtrunka kur kas ilgiau, ypač kai lapo formatas didesnis. Vis dėlto nepasitaikė, kad paveikslas liktų nebaigtas – jai būdinga darbus baigti iki galo.
Aleksandra centre jau sukūrė daugiau nei šimtą skirtingų piešinių. Jos 25-ojo gimtadienio proga surengta personalinė paroda Rūdiškių kultūros centre. „Tai buvo dovana man. Jaučiausi labai pagerbta, labai manimi didžiavosi mama. Ne, nosies neužriečiau, bet buvo malonu“, – šypsosi Aleksandra.
Dar viena trakiškių paroda surengta Seime, ten demonstruoti ir Aleksandros darbai. „Esu labai dėkinga savo įstaigos direktoriui, kad surado Editą. Viskas prasidėjo nuo jos. Edita visada mus palaiko, padeda. Be šio centro, be meno gyvenimas būtų kur kas sunkesnis. Mums labai svarbu neužsidaryti tarp keturių sienų. Puiku, kad centre dirba profesionalai, kurie moka elgtis su negalią turinčiais žmonėmis, žino, kaip jiems nepakenkti. Kai gali išreikšti save, savijauta gerėja. Galiu pasakyti – menas gydo ir stato ant kojų“, – tvirtina Aleksandra.
Tomas Hanksas
Clintas Eastwoodas
Leonardas DiCaprio
Dmitrijui labiausiai patinka piešti gražias vietas
Štai Dmitrijus sako dar prieš trejus metus sėdėjęs namuose ir fiziškai nieko negalėjęs daryti. Kartą į svečius pas jį atėjo buvęs klasės draugas ir pasiūlė ateiti į Trakų kultūros rūmus, kur tuo metu dirbo Edita. „Iš pradžių galvojau, kad lankysiuosi tik kultūros namuose. Vis dėlto Edita, kuri dirbo ir ten, ir neįgaliųjų užimtumo centre, paskatino ateiti į centrą. Taip, jos padedamas, ir pradėjau piešti“, – savo pasakojimą pradeda vyras.
Dmitrijui labiausiai patinka piešti miestų vaizdus, atvaizduoti gražiausias vietas. „Kartą pabandžiau nupiešti savo pusseserę, jai piešinys patiko. Vis dėlto Edita pasakė – pirmiausia pabandyk tapyti namus, pastatus, ežerus, tada – jau žmones“, – prisimena Dmitrijus.
Vyras pasidžiaugia, kad Trakų bibliotekoje jau įvyko personalinė jo darbų paroda. „Reikėjo naujų piešinių, per trumpą laiką padariau 26 darbus. Pradėjau nuo Trakų pilies – jau daugybę kartų ją piešiau. Kaskart piešiniai vis kitokie, priklauso nuo metų laiko, gamtos sąlygų“, – sako pašnekovas.
Jo teigimu, piešiant savijauta gerėja. Labai svarbi ir Editos pagalba, pagyrimas, paskatinimas. „Jei visi sakytų, kad mano paveikslai negražūs, motyvacija dingtų. Edita visada prieina, pamoko, paaiškina, nurodo tai, ko pats nepastebi. Sunku išgauti atspalvį, žvilgesį, ypač kai nežinai, kaip tai padaryti. Padedamas Editos, išmokstu ir sudėtingesnių technikų“, – tvirtina Dmitrijus.
Vyras sako, kad kai kuriuos darbus tenka atidėti, jie „neprilimpa“. Vis dėlto būna ir taip, jog nuo pradėto paveikslo jam sunku atsitraukti. „Kartą kompiuteryje pamačiau Nevados dykumos vaizdą. Pradėjau piešti trečią valandą dienos, baigiau devintą vakaro. Net akių neskaudėjo, taip įsitraukiau į procesą. Menininkui labai svarbu įkvėpimas. Kartais žmonės prašo ką nors nupiešti, o tau nesinori. Viskam reikia vidinio nusiteikimo“, – aiškina vyras.
Darbas su negalią turinčiais žmonėmis – prasmingas
E. Tamulytė Trakų neįgaliųjų užimtumo centre dirba jau ketvirtus metus. Baigusi Dailės akademijos tapybos ir tapybos restauravimo specialybę, ji 10 metų gyveno tarp Anglijos ir Amerikos.
„Grįžusi į Lietuvą atidariau studiją Trakų kultūros rūmuose. Ten susipažinau su Aleksandra. Per ją mane susirado užimtumo centro direktorius, pasiūlė įsidarbinti. Prieš tai teko dirbti su negalios neturinčiais vaikais, vis dėlto darbas su negalią turinčiais žmonėmis – labai specifinis. Šie žmonės – labai skirtingi. Turi reaguoti į kiekvieną situaciją, prisitaikyti akimirksniu, čia negali būti vienodų taisyklių“, – pasakoja vadovė.
Jos teigimu, reikia atsižvelgti į kiekvieną žmogų, jo gabumus. Centre lankosi turintys tiek fizinę, tiek proto ar psichikos negalią. Piešti Edita bando su visais, vis dėlto ne kiekvieną šis užsiėmimas „užkabina“. „Dabar daug kalbama apie meno terapiją kaip apie gydymo metodą. Manau, kad terapija – viskas, ką žmogui malonu daryti. O jei dar rezultatas teigiamas, tiek nuotaika, tiek savijauta gerėja. Malonu žiūrėti, kaip maniškiai džiaugiasi pabaigę paveikslą ir pakabinę jį ant sienos“, – kalba Edita.
Pasak jos, galimybė eksponuoti savo darbus viešai negalią turintiems žmonėms labai svarbi, tai padeda labiau pasitikėti savimi. Pirmoji Trakų užimtumo centro lankytojų paroda vyko Trakų kultūros rūmuose. „Dabar jau iš tokių bendrų parodų išaugome, rengiame personalines, – pasakoja vadovė. – Štai Virgutės paroda vyko Onuškio bibliotekoje, Dmitrijaus – Rūdiškėse, bendra visų mūsiškių – Dusmenyse. Į kiekvienos parodos atidarymą susirenka daug žmonių, gimsta kitoks neįgaliųjų santykis su visuomene, mūsiškiai integruojasi. Sėdėję tarp keturių sienų žmonės pasijunta visaverčiais bendruomenės nariais. Tai įkvepia pasitikėjimą savimi, keičiasi ne tik žmonių vidinė būsena, bet ir išorė. Jie netgi ima labiau rūpintis savimi, galvoti, kaip atrodo.“
Edita sako, kad dirbant su negalią turinčiais žmonėmis labai svarbu juos jausti, matyti, ką jie nori pasakyti, prireikus – leisti išsikalbėti: „Prie šių žmonių labai prisiriši, įdomu stebėti, kaip jie atsiskleidžia. Gera žiūrėti, kaip po užsiėmimų visi išeina geresnės nuotaikos, pamiršę negalias ir ligas. Tai – didžiausia mano darbo prasmė.“
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.
