Šįkart į „Rokiškio Sireną“ kreipėsi skaitytojas (vardas ir pavardė redakcijai yra žinomi), prašydamas paviešinti jo istoriją.
Tikslas – paviešinti, kad žmonės netylėtų
„Mano siekis, kad žmonės, kurie susiduria su tuo, nebetylėtų. Įsivaizduoju, kad Rokiškyje „greitoji“ yra reikalinga tam, kad tik konstatuotų mirtį. Jie nėra pasirengę atlikti pagrindinės funkcijos – gelbėti gyvybę. Juk yra rotacija, mokymai, praktika stresinėse situacijose. Šiuo metu esu nusiteikęs ignoruoti greitosios medicinos pagalbą Rokiškyje. O ir ne iš vieno girdžiu, kad ligoninės Reanimacijos skyriuje apvagiami pacientai...“ – piktinosi netinkamai jo 64-erių tėveliui suteikta pirmąja medicinos pagalba Andrejus. Turėjo jis ką pasakyti ir apie ligoninės darbuotojų darbą. Tad dalinamės rokiškėno, kuris greitosios medicinos darbuotojų prašė nevadinti medikais, o tik „raudonai aprengtais žmonėmis“, pasakojimu. Kreipiantis į gydymo įstaigas komentaro, paaiškėjo, kad dėl „greitosios“ medikų veiksmų įstaigoje bus atliekamas auditas.
Pirmasis susidūrimas su „greitąja“ – kovo 11-ąją
„Kovo 11 d. rytą kartu su tėvu atvykome į nuosavo namo statybvietę, kur tvarkėmės ir laukėme atvykstančios į pagalbą technikos. Kadangi buvome sutarę sumokėti už paslaugas, aš savo tėčiui daviau pinigų, kad atsiskaitytų už paslaugas, – 200 eurų, nes man reikėjo trumpam išlėkti.
Netikėtai tėvą ištiko širdies smūgis – jis pakėlė šaką ir susmuko. Dabar ir pats stebiuosi, kad nepasimečiau šioje situacijoje: kviečiau „greitąją“, 9 minutes dariau gaivinimo veiksmus. Dalį laiko telefonu mane konsultavo bendrojo pagalbos centro operatorė, kuri diktavo, ką turėčiau daryti. Po kiek laiko operatorei nusibodo klausytis, ką aš darau, tad ji pasakė „viso gero“ ir padėjo ragelį. Praėjus 9 minutėms, atvažiavo vienas „greitosios“ ekipažas, kuris pralėkė pro šalį. Londone, jeigu nori dirbti taksistu ar GMP, privalai atmintinai išmokti žemėlapį, bet ne Rokiškyje su 50 gatvių. Mojavau rankomis, duodamas suprasti, kad reikia važiuoti čia. Tuo metu turėjau tęsti gaivinimo veiksmus, o ne mojuoti rankomis...
Atvažiavo ir antra „greitoji“. Išlipusi iš mašinos, atbėgo moteris, kaip supratau, turbūt medikė – paguldė tėvą ant medžiaginių neštuvų ir išnešė ant kelio. Taip tėvą ir paguldė ant ledinės žemės. Mačiau, kaip ta moteris, visiškai pasimetusi, bėgioja aplink tėvą, nežinodama, ką daryti. Laimei, šalikelėje sustojo automobilis, iš jo išlipo jaunas vyras, kuris, įvertinęs situaciją, pradėjo diktuoti, ką reikia daryti. Medikė iš pradžių priešinosi nurodymams, bet supratusi, kad šis žmogus išmano daugiau, kaip turi vykti gaivinimas, ėmė juos paklusniai vykdyti. Tėvas po mano gaivinimo jau kvėpavo, tačiau nereguliariai. Buvo duoti 3-4 elektrošokai.
Vyras, kuris sustojo padėti, pasakė, kad matuotų kraujospūdį, o moteris kraujospūdžio matuoklį dėjo tiesiog ant striukės... „Ką darai?“ – klausė į pagalbą atskubėjęs vyras. Tada medikė panikuodama ėmė atraitoti rankovę...
Gaivinimas pavyko ir mano tėvą, jau normaliai kvėpuojantį, išvežė į ligoninę. Paaiškėjo, kad vyras, padėjęs gaivinti, – paramedikas iš Vilniaus rajono. Jis tikrai išmano savo darbą ir aš jam žemai lenkiuosi,“ – pasakojo Andrejus.
Po trijų parų reanimacijoje – dingę pinigai
„Pasirodo tėvuką gaivino 4-5 kartus, buvo dirbtinai sukelta koma. Po trijų dienų man artimas žmogus buvo išvestas iš komos, atsigavo ir buvo sąmoningas. Gydymas tęsėsi Reanimacijos skyriuje. Man paskambino iš ligoninės ir informavo, kad atvažiuočiau pasiimti daiktų (jie buvo išvardinti). Atvykstu, paimu daiktus, atsidarau tėvo piniginę, kurioje turėjau rasti ne mažiau kaip 200 eurų – jų nėra. Likę 15 eurų. Susirinkę ligoninės personalo žmonės sakė: „Negali būti, kad pinigai dingo pas mus ligoninėje“. Aš bandžiau aiškintis situaciją, prašiau, kad pasakytų sanitarų pavardes, kurie nunešė paciento rūbus, tačiau niekas manęs nesiklausė...“ – apie dingusius 200 eurų kalbėjo dabar jau mirusio A. K. (redakcijai vardas ir pavardė yra žinomi) sūnus.
„Susitaikiau, juk tai toks menkniekis, palyginus su žmogaus gyvybe, ir pasirašiau man pakištą daiktų priėmimo lapelį.“ – toliau pasakojo Andrejus.
Buvo reikalingas specialus aparatas, kurio Lietuvoje nebuvo
„Tąkart tėvas išėjo iš Rokiškio rajono ligoninės savo jėgomis, pilnas planų. Veidas atrodė sveiko žmogaus. Su šeima nurimome – juk viskas praeityje. Po mėnesio buvo paskirtas vizitas į Santaros klinikas, kurio tėvas labai laukė, vylėsi. Po medicinos profesorės paskirtų tyrimų ir apžiūros buvo nustatytas gydymas, bet tėvas sužinojo, kad širdis yra labai silpna, buvo jau ištikę pakartotiniai infarktai. Ligoninėje buvo įdėti du stentai. Konsultavę gydytojai nutarė, kad reikalinga implantuoti kardiovertro – defibriliacijos aparatą.
Nors jis ir buvo būtinas, medikai informavo, kad šiuo metu aparato nėra Lietuvoje, o bus tik gegužės 17 d. Tėvui buvo primygtinai siūloma vykti į reabilitaciją, kurioje jis jau buvo ankščiau ir, žinodamas apie jų teikiamas paslaugas, paklausė, ar gali palaukti operacijos namų sąlygomis, ar tai saugu? Gavus teigiamą atsakymą, pradėjo ruoštis kelionei namo. Namo nutarė važiuoti Rokiškio autobusų parko autobusu, kad negaišintų artimųjų.
Pasirodo, kad Rokiškio autobusų parko autobusai sustoja visai šalia esančioje stotelėje. Psichologiškai tėvas buvo prislėgtas, nuolat galvojo, kalbėjo apie artėjantį gyvenimo galą, kad bet kada gali sustoti širdis... Einant link autobusų stotelės, jam pasidarė silpna, aptemo akyse, bet pastovėjus, pakvėpavus grynu oru, atsigavo ir nutarė į ligoninę nebegrįžti.“ – dalinosi dabar jau mirusio paciento sūnus.
Dar vienas susidūrimas su „greitąja“ buvo lemtingas
„Balandžio 28 d. rytą, apie 06:15 valandą, eidamas į vonią, tėvas susmuko. Mano mama, tai pamačiusi, labai išsigando, nebegalėjo surinkti net 112. Paskambino man. Aš važiuodamas iškviečiau „greitąją“ 06:17 val. ir kelyje užtrukau iki dviejų minučių. Tėvą radau pamėlusį. Pradėjau gaivinimo procedūrą, paguldžiau ant nugaros ir po trijų įpūtimų pradėjau širdies masažą. Tėvo veido oda vėl tapo rožinė, jis pradėjo nereguliariai kvėpuoti, pats įkvėpdavo/iškvėpdavo, kokius 4-5 kartus per minutę. Jam nustojus kvėpuoti, vėl atversdavau jį ant nugaros ir dariau širdies masažą bei įpūtimus... Situacija buvo lygiai takia pat, kaip pirmą kartą kovo 11 dieną.
„Greitosios“ dar nebuvo. Paskambinau telefonu 112 kažkur 06:26 val., apšaukiau operatorę: „Kur greitoji?“, o man pasakė: „Nerėkit ant manęs, skambinkit 113“. Gerai, kad bent užimtumo „muzikytės“ nebuvo. Paskambinau ir ten 06:27 val., o jie sako, kad toks įvykis neužregistruotas. Po kelių minučių pasirodė „greitoji“. Raudonai aprengta moteris atėjo tokiu žingsniu, tarsi eitų pasivaikščioti. Jau turėjau patirties po pirmojo karto, įsigilinau į šią temą iš teorinės pusės, taip pat dar atmintyje buvo įstrigę, kai gaivinti tėtį padėjo atsitiktinai pro šalį važiavęs žmogus, todėl žinojau, ką reikia daryti.
Dabar galiu palyginti, kaip dirba mūsų ir Vilniaus rajono paramedikai. Pareikalavau, kad atneštų automatinį širdies masažuoklį ir koncentruoto deguonies balionėlį su į nosį įkišamais vamzdeliais. Man raudonai aprengta moteris liepė nesikišti, bet širdies masažo aparatą vis tik atnešė. Vairuotojas jį uždėjo. Įjungė ir pasigirdo garsus pyptelėjimas, pradėjo mirksėti raudona LED lemputė. Paaiškėjo, kad išsikrovęs aparato akumuliatorius. Raudonai apsirengusi moteris sako: „Atnešk antrą“. Atnešus antrą ir jį pakeitus, visi supratome, kad ir šis išsikrovęs, nes ir jame mirksėjo raudona LED lemputė ir aparatas padavė tą patį garsinį signalą. Kadangi defibriliatorius sinchronizuojasi su tuo aparatu, mačiau, kaip raudonai aprengta moteris pasimetė – lyg būtų pirmą kartą jį matanti. Kas žino, gal ir pirmą kartą?..
Defibriliatorius, prieš paduodamas iškrovą, sustabdo „masažuoklį“. Man būnant šalia, mačiau tik vieną defibriliatoriaus elektrinę iškrovą. Moters raudonais drabužiais judesiai, ieškant, kurį mygtuką nuspausti, kad įvyktų iškrova, man pasirodė nepriimtini ir labai lėti. Atrodė, lyg senyvo amžiaus žmogus ieško naujame telefone žalio mygtuko paskambinti. Pamačiau, kad tėvas visiškai nebekvėpuoja ir liepiau nešti deguonies, kad jis sumažintų smegenų deguonies badą. Nepastebėjau, kad nors kas sukrutėtų. Nulėkiau pats prie kieme stovėjusio jų automobilio, kairėje pamačiau du gana didelius stacionarius koncentruotos deguonies balionus, mobilaus nepavyko rasti.
Pamaniau, jog dėl mažų gabaritų jis turi būti atvykusių medicinos darbuotojų krepšiuose. Jo automobilyje tiesiog nebuvo. Tėvą intubavo, pirštais įkišo vamzdelį per burną į trachėją, kad būtų galima prijungti prie gaivinimo maišo, kurį spaudžiant, būtų priverstinai paduodamas oras. Pamačiau, kad „greitosios“ vairuotojas bandė suspausti (gaivinimo maišą) oro balioną, o jis, netgi spaudžiant jėga, visai nepasidavė, lyg būtų uždarytas koks nors vožtuvas. Pažiūrėjau į telefoną – jau buvo praėję 06:32 minutės. Susitaikiau su tėvo netektimi ir nuėjau pasakyti motinai, kad tėčio nebėra. Motina paklausė, ar yra nors menkiausias šansas, kad tėvą galima atgaivinti. Ji gavo atsakymą, kad jis jau ir taip buvo miręs, kai jie atvyko. Tada motina paprašė palikti jį ramybėje ir nebetęsti gaivinimo. Raudonai aprengta moteris atrėžė: „Privalome gaivinti 30 minučių“.
Moki tu ar nemoki gaivinti, svarbu, kad 30 minučių defibriliatorius rašytų ligonio būklę. Baisu, kad medikai, vykdami į iškvietimą, atsiveža neparuoštas priemones, negeba tinkamai jomis naudotis. Buvo gaila žiūrėti į jų pastangas ir į visaip draskomą tėvą – nuo bandymo gaivinti jam lūžo šonkauliai, matėsi įdubusi krūtinės ląsta. Bet... atrodo, kad Rokiškyje „greitoji“ yra tam, kad konstatuotų mirtį. Jie rimtos grėsmės gyvybei atveju bejėgiai.“ – liūdnai pasakojimą apie tėvo netektį užbaigė Andrejus.
Ligoninės vadovas komentarą socialiniuose tinkluose ignoravo
„Per „Facebook“ kreipiausi į dabartinį ligoninės vadovą, prašydamas pasidomėti dėl darbuotojų kompetencijos, atsakomybės, dingusių ligonių pinigų. Jis nesiteikė išsakyti net apgailestavimo, kad mums taip nutiko. Jis tiesiog ignoravo mano žinutę. Skleidžiu šią žinią visiems pažįstamiems ir ne iš vieno girdžiu, kad reanimacijoje yra apvagiami žmonės. Nė vienas jų nepanoro būti paminėtas, kad taip įvyko.
Visi, susidūrę su neprofesionaliais, nesąžiningais medikais, mano, kad po to jų nebegydys. Dar iki šiol gaji nuostata – jei neduosi kyšio, nepadarys operacijos, netinkamai gydys ir pan. Mano atvejis puikiai parodė, kad Rokiškio „greitosios“ medikai nemoka naudotis turima įrangą, neturi patirties, nesivežioja elementariausių specialiųjų priemonių. Atmintyje užstrigo ir bendrojo pagalbos centro operatorės klausimai: ji manęs paklausė, ar neserga tėvas „kovidu“. Iš kur man žinoti? Jeigu sirgtų, tai nebevažiuotų jo gaivinti?
Rokiškio rajono ligoninėje Priėmimo skyriuje tuo metu budėjusiai rezidentei galiu tarti nuoširdų ačiū. Ji bent tam kartui padėjo tėtį ištraukti iš mirties nagų. Penkis kartus gaivino. Bet va – kardiogramos niekas ligoninėje negalėjo padaryti, nes tuo metu nebuvo kardiologo – jam buvo „nedarbo diena“... Tik pirmadienį kardiograma buvo atlikta.“ – savo nuomone apie pagalbą teikusius darbuotojus dalinosi vyras.
Rokiškyje nėra gerų specialistų?
„Tai va, grįžęs iš Santaros klinikų, tėvukas pagyveno 10 valandų ir mirė. Tėvas labai tikėjo specialistais, turėjo ateities planų, laukė, kada jam bus implantuotas aparatas, padėsiantis dirbti širdžiai, o gavosi taip, kaip gavosi. Toks jausmas, kad Rokiškyje dirba tie specialistai, kurių niekas neima, bet reikia „užkišti“ vietą. Sako, kad greitosios pagalbos darbuotojai mažai uždirba. Aš manau, kad jeigu netenkina atlyginimas, tai tuomet reikia susirasti darbą, už kurį atlygis būtų tinkamas.
Kam menkinti darbovietę savo veiksmais? Tėvo nebeprikelsiu, bet reikia apie tai kalbėti. Norėčiau, kad, ištikus nelaimei, į pagalbą atvyktų kompetentingi specialistai ir padarytų viską, kas įmanoma... O ne „jis jau ir taip buvo miręs“. O dėl rajonų ligoninių uždarymo – dabar jau suprantu, kodėl siekiama jas panaikinti. Nėra norinčių čia dirbti kvalifikuotų medikų, savo darbo profesionalų, – Andrejus pasidalijo pamąstymais ir apie tai, kodėl visa tai Rokiškyje vyksta.
„Rokiškio Sirena“ paprašė pakomentuoti situaciją VšĮ Rokiškio rajono ligoninės direktoriaus Raimundo Martinėlio bei VšĮ Rokiškio pirminės asmens sveikatos priežiūros centro (PASPC) direktorės Danguolės Kondratenkienės.
Liepė į ligoninę daug pinigų nesivežti
Ligoninės direktorius R. Martinėlis apie ligoninėje dingusius pinigus pakomentavo taip, cituojame: „Dėl laiško autoriaus teiginio, kad ligoninės Reanimacijos skyriuje apvagiami pacientai, paminėtina, kad, tokie atvejai Ligonėje netoleruotini. Atkreiptinas dėmesys, kad Ligoninės vidaus tvarkos taisyklėse yra nurodyta, kad pacientams nerekomenduojama su savimi į ligoninę atsivežti didesnių pinigų sumų, brangių asmeninio naudojimo daiktų bei dirbinių iš brangiųjų metalų, kadangi ligoninė už jų apsaugą neatsako. Pastebėjus, kad dingo daiktai ar pinigai, pirmiausia apie tokį atvejį turėtų būti pranešama policijai.“
Per socialinius tinklus informacijos neteikia
Į tai, kodėl neatrašė į komentarą socialiniuose tinkluose, R. Martinėlis save teisino esą saugojęs asmens duomenis:
„Pažymėtina, kad visa informacija apie paciento buvimą Ligoninėje, gydymą, sveikatos būklę, diagnozę, gydymą, taip pat visa kita asmeninio pobūdžio informacija apie pacientą laikoma konfidencialia. Dėl šios priežasties tokia informacija kitiems asmenims teikiama griežtai laikantis teisės aktuose (Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas, Ligoninės vidaus tvarkos taisyklės) nustatyto teisinio reglamentavimo.
Minėti teisės aktai numato, kad informacija apie pacientą gali būti teikiama, gavus asmens rašytinį kreipimąsi į sveikatos priežiūros įstaigą, nurodžius tokios informacijos suteikimo pagrindą, naudojimo tikslus, sveikatos priežiūros įstaigai identifikavus asmenį, kuris pageidauja gauti informaciją bei įvertinus visas kitas aplinkybes, susijusias su informacijos apie pacientą, suteikimu. Dėl minėtai informacijai nustatyto apsaugos teisinio rėžimo, teikti konfidencialią informaciją apie pacientą per socialinius tinklus nei Ligoninė, nei jos vadovas neturi teisinio pagrindo.“
„Greitosios“ atliktus veiksmus vertins auditas
Situaciją išsamiai pakomentavo ir greitosios medicinos pagalbos medikams vadovaujanti D. Kondratenkienė. Pasak Rokiškio PASPC direktorės, situaciją Andrejus supratęs ne taip – defibriliatoriaus akumuliatorius nebuvo išsikrovęs ir veikė, tačiau dėl greitosios medicinos pagalbos darbuotojų veiksmų bus atliekamas vidaus medicininis auditas. Atsakymą cituojame:
„Įstaigos greitosios medicinos pagalbos (GMP) automobiliai visiškai aprūpinti įranga, kuri reglamentuota Sveikatos apsaugos ministerijos įsakyme dėl privalomų turėti medicinos prietaisų, vaistų, asmeninių apsaugos priemonių, gelbėjimo ir apsaugos bei ryšio priemonių greitosios medicinos pagalbos transporto priemonėse, tame tarpe deguonies balionais 10 l, nešiojamais deguonies balionais 3 l talpos. Jų panaudojimas tam tikrais atvejais yra tikslingas, kitais – ne. Dėl GMP darbuotojų kompetencijos: įstaiga investuoja į šių darbuotojų žinias, darbuotojai nuolat tobulinasi kursuose, praktiniuose užsiėmimuose.
Dėl aparatūros: šiuo konkrečiu atveju galiu pasakyti, kad defibriliatorius tikrai veikė, nes yra užrašyta širdies veikla (elektrokardiograma) viso gaivinimo metu, kurioje užfiksuotos 3 defibriliatoriaus iškrovos. Pagal pagalbą teikusio darbuotojo paaiškinimą, uždėjus „Lucas“ aparatą (aparatas, atliekantis automatizuotus širdies paspaudimus), jis signalizuoja garsu (tame tarpe užsidega įspėjanti raudona lemputė), kad paspaudimai nėra pakankamai kokybiški (per gilūs ar per seklūs), todėl šis aparatas buvo padėtas į šalį, o gaivinama atliekant paspaudimus rankomis. Galbūt dėl šios priežasties žmogui susidarė klaidingas įspūdis, kad aparatūra neveikia.
Suprantu, kad kiekvienas pacientas tikisi profesionalios pagalbos iš medicinos darbuotojo, kaip ir mes tikimės mūsų darbuotojų profesionalumo. Ir ypač, kai tai susiję su žmogaus gyvybe. Manau, kad ne vienam rajono gyventojui GMP darbuotojai suteikė profesionalią pagalbą, tačiau tokie atvejai, kaip šis, įpareigoja mus analizuoti situaciją, detalizuoti visus, teikiant pagalbą, atliktus veiksmus. Todėl šis atvejis bus nagrinėjamas įstaigos vidaus medicininio audito, vertinant visą teiktos pagalbos seką ir darbuotojų veiksmus. Iš tiesų situacija emociškai sunki, nes netekta artimo žmogaus. Todėl mums tenka atsakinga užduotis – išsiaiškinti teiktos pagalbos atitikimą gaivinimo standartams bei, radus klaidų, jų nekartoti ateityje."
Autorius: RITA GRIGALIENĖ
