Kai kurios tragedijos išaiškėjo tik žlugus imperijai ir atsivėrus archyvams. Ypač skaudūs tie atvejai, kuomet totalitarinė sistema neleido žmonėms deramai pagerbti savo tragiškai žuvusius tautiečius, mažamečius vaikus.
Sprogimas Baikonūre, 1960-ieji
Baikonūre (Baikonuras, Baikonyras – miestas vidurio pietų Kazachstane) buvo vykdomi tarpkontinentinės raketos R-16 paleidimo bandymai, tačiau paaiškėjo trūkumai, kurių pašalinimui reikėjo daug laiko. Kosmodrome buvęs SSRS raketinių pajėgų vadas M. Nedelinas pareiškė, kad laiko tam nėra – raketą privalu paleisti, nes netrukus nusimato „didi diena – Didžiosios spalio socialistinės revoliucijos metinės“.
Mokslininkams ir inžinieriams nebuvo palikta kito pasirinkimo, tik paklusti, leisti raketą be reikiamų patobulinimų ir „tikėtis geriausio“.
M. Nedelinas, siekdamas įrodyti, kad nepalieka savo paties kolektyvo, sėdėjo ant kėdės netoli raketos. Be jo kosmodrome buvo mažiausiai 250 žmonių, nors turėjo būti vos šimtas.
Likus pusvalandžiui iki suplanuoto starto buvo paleisti 2-osios pakopos varikliai, dėl ko subyrėjo kuro talpos ir raketa užsidegė. Gaisras plito akimirksniu, ir praktiškai viskas, kas buvo netoli raketos, buvo sunaikinta liepsnos pliūpsnio.
Duomenys apie žuvusiuosius iki šiol yra iki galo neišaiškinti: vienų šaltinių teigimu, gaisro metu sudegė 78 žmonės, o kitų – 126.
Žmonių lavonų dėl sudegimo laipsnio buvo neįmanoma atpažinti. Kai ką atpažino pagal išsiskiriantį ūgį, o patį 58-erių M. Nedeliną atpažino pagal apdegusią Sovietų Sąjungos herojaus žvaigždę ant krūtinės ir iš apdegusios maršalo juostos gabalėlio.
Skelbti visuomenei apie tragediją buvo uždrausta, sovietų liaudis apie nutikimą nieko nežinojo, o KGB šią bylą įslaptino.
Žuvusiųjų artimieji turėjo patys susigalvoti tariamus nelaimingus įvykius, o kariuomenės maršalo M. Nedelino mirtį nuslėpti buvo gerokai sudėtingiau, todėl SSRS valdžia paskelbė, kad jis žuvo orlaivio katastrofos metu.
„Slapta“ žymą nuo šios bylos pirmą sykį „nuėmė“ rusų žiniasklaidos atstovai – būtent jie 1989-aisiais pranešė apie siaubingą tragediją, praėjus beveik 30 metų po įvykio. Iki šių dienų katastrofa Baikonūre yra daugiausiai aukų nusinešusi per visą pasaulinę raketų konstravimo ir paleidimo istoriją.
Gaisras Elbarusovo kaime, 1961-ieji
1961-ųjų lapkritis, Čiuvašija, Elbarusovo kaimas. Kaip ir buvo priimta SSRS laikais, vietos mokykloje buvo ruošiamasi lapričio šventėms (tos pačios Didžiosios spalio socialistinės revoliucijos metinės).
Mokykla buvo nedidelė – joje netgi nebuvo aktų salės. Tačiau buvo dvi klasės, pertvarą tarp kurių, esant reikalui, buvo galima išimti. Taip anuomet ir buvo padaryta. Gavosi gana didelė patalpa su dviem durimis (kiekviena jų vedė į „klasę“). Tačiau vieną iš jų užkrovė iš abiejų patalpų surinktais suolais ir sustatė vieną ant kito. Išėjimas liko vienas, rašoma „pointeresam.ru“.
Šventėje be 1-6 klasės moksleivių lankėsi ir ikimokyklinukai, kurių netgi nelydėjo tėvai. Tėvai galimai tik džiaugėsi, kad gali mažuosius palikti mokytojų priežiūrai tai dienai, net nenujausdami, kokia tragedija artėja.
Salė jau buvo sausakimša, prasidėjo pasirodymas. Tuo metu kaimyninėje šios improvizuotos salės patalpoje fizikos mokytojas, liepus mokyklos direktoriui, remontavo kažkokį benzininį variklį.
Remonto metu nutiko kažkokia nelaimė – benzinas išsiliejo ir užsiliepsnojo. Senas, medinis mokyklos pastatas užsiliepsnojo akimirksniu. „Salėje“ prasidėjo panika ir grumtynės – juk išgyventi norėjo visi, o išėjimas tebuvo vienas.
Šios tragedijos metu žuvo 106 vaikai ir keturi mokytojai – visi jie sudegė gyvi. Mokyklos direktorius ir fizikos mokytojas išsigelbėjo. Abu jie vėliau buvo nuteisti, atitinkamai, 10 ir 8 metams kalėjimo.
Ši kraupi tragedija SSRS taip pat buvo po „slapta“ grafa. Žinoję apie katastrofą tylėjo ir slėpė bet kokią informaciją.
Lėktuvo nukritimas ant vaikų darželio, 1972-ieji
1972 m. birželio 16-ąją SSRS Baltijos flotilės lėktuvas AN-24T atliko planinį teritorijos žvalgybos skrydį virš Svetlogorsko. Tačiau tą dieną, dėl tiršto rūko, buvo itin prastos matomumo sąlygos.
Nepaisant to, ekipažas priėmė sprendimą neatšaukti skrydžio. Itin žemai skridęs lėktuvas sparnu užkabino medžio viršūnę ir didžiuliu greičiu rėžėsi į žemę. Tiksliau, „nupjovė“ netoliese stovėjusio vaikų darželio antrąjį stogą ir nukrito ant žemės. Dėl ištekėjusio kuro prasidėjo gaisras.
Katastrofa nusinešė 8 ekipažo narių, 3 vaikų darželio auklėtojų ir 24 vaikų iki 6 metų gyvybes. Viso darželyje tuo metu buvo 26 vaikai, gyvi liko tik 2.
Pilotų kraujyje taip pat buvo aptikta alkoholio pėdsakų. Tiksli katastrofos priežastis nėra aiški iki šiol. Pagrindinės versijos: įgulos nepatyrimas arba techninis gedimas, kai dėl netinkamai veikiančios aukščio matavimo įrangos lakūnams galėjo rodyti klaidingą aukštį virš žemės.
Į nelaimės vietą suskubo atvykti milicija ir kariuomenė, teritorija buvo aptverta. Nelaimės priblokštiems tėvams nebuvo leidžiama prisiartinti.
Praėjus keliems dešimtmečiams liudininkai, stovėję gyvoje grandinėje saugant, kad į katastrofos vietą nepatektų vietos gyventojai ir tie, kuriems teko iš griuvėsių traukti vaikų kūnus, jie patys negalėjo sulaikyti ašarų, kai kurie neteko sąmonės dėl milžiniškos įtampos.
Atrodytų, šalis turėtų žinoti apie tokią kraupią tragediją ir palaikyti nukentėjusiuosius. Tačiau tam nebuvo lemta išsipildyti: Svetlogorske buvo atjungti telefonai ir šviesa, gatvėse budėjo patruliai, kurie tiesiog „rekomenduodavo“ gyventojams eiti namo ir nesiburiuoti.
O ryte, kuomet pakilo saulė, miesto gyventojai nepatikėjo savo akimis – vietoje vaikų darželio plyti parkelis, lyg nieko nebūtų buvę. Tik ilgai neišsisklaidęs degėsių tvaikas priminė apie katastrofą.
Iki šiol nėra aišku, kaip sugebėta per vieną naktį išardyti griuvėsius, sudegusį sluoksnį uždengti atvežtomis žemėmis, prisodinti iš anksto paruoštų gėlių vazonų ir iškloti plytelėmis takelius.
Valdžia uždraudė artimiesiems ir miesto gyventojams skelbti apie įvykusią tragediją. Laidotuvių dieną buvo atšaukta traukinių eismas, tačiau nepaisant to, į jas susirinko apie 10 tūkst. miesto gyventojų.
Spūstis „Lužnikuose“, 1982-ieji
1982-ųjų spalio 20-ąją Maskvos „Lužnikų“ stadione turėjo įvykti varžybos tarp Maskvos „Spartak“ ir „Haarlem“ iš Nyderlandų.
Tomis dienomis SSRS sostinėje buvo labai šalta, išvakarėse iškrito pirmasis sniegas, kuris uždengė tribūnas (tuomet stogo virš jų nebuvo). Iki rungtynių mačo pradžios stadiono darbuotojai spėjo nuvalyti tik „A“ ir „C“ sektorius – tribūnas, išsidėsčiusias išilgai futbolo lauko, priešais vienas kitą. Tačiau to užteko, nes bilietų pardavė gerokai mažiau. Iš kiekvienos jų buvo po du išėjimus.
Tribūnos buvo užpildytos netolygiai – „A“ sektoriuje sirgalių buvo gerokai mažiau negu „C“, nes įėjimas į „C“ sektorių yra arčiau metro stotelės.
20.10.1982 в Лужниках на Кубке УЕФА между «Спартак Москва» (СССР) и «Хаарлем» (Нидерланды) в ходе массовой давки погибло 66 болельщиков. pic.twitter.com/sGwGwFuU4U
— Исторические Фото (@HistoryFoto) October 20, 2020
Rungtynės jau ėjo į pabaigą, sirgaliai šalo, o tie, kurie nusprendė, kad rezultatas jau nesikeis, patraukė prie išėjimų.
Tačiau tuomet „Spartak“ įmušė įvartį ir daugelis sirgalių rovėsi nuo išėjimo atgal. Prasidėjo spūstis, kurioje žuvo dešimtys žmonių, daugiausiai tai buvo 14-19 metų paaugliai.Tragedijos priežastis taip pat nėra iki galo aiški. Teigiama, kad „C“ tribūnoje atidarytas buvo tik vienas iš keturių išėjimų. Oficialiai tragedijos metu yra laikomi žuvę 66 žmones, tačiau neoficialiais duomenimis aukų galėjo būti iki 350.
Apie šią tragišką nelaimę Sovietų Sąjungoje taip pat tylėta iki pat 1989-ųjų.
Kitą dieną visos sporto naujienos komentavo tai, kaip vyko pačios rungtynės, tačiau apie tragediją nebuvo užsiminta nė žodžiu. Vienintelis 1982-ųjų spalio 20 dienos pranešimas apie šį įvykį buvo išspausdintas paskutinėje „Vakarinė Maskva“ laikraščio eilutė, prie „Įvykių“ skilties: „1982-ųjų lapkričio 20-ąją po futbolo mačo Centrinio V. I. Lenino vardo stadiono Didžiojoje sporto arenoje išeinant žiūrovams, dėl žmonių judėjimo pažeidimų, įvyko nelaimingas atsitikimas. Yra nukentėjusiųjų. Vykdomas įvykio aplinkybių tyrimas.“
