Tai – antroji interviu su Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 5-osios komandos pamainos vadu, gelbėtoju naru A. Petrovu dalis. Šį kartą pašnekovas dalijasi svarbiausiomis taisyklėmis ir patarimais, norint išvengti nelaimių vandenyje. pirmojoje interviu dalyje kalbėjomės apie ugniagesių gelbėtojų darbo specifiką, įsimintinas operacijas ir fizinį bei psichologinį pasiruošimą.
Pirmąją interviu dalį galite skaityti čia – skenduolių kūnus aptinkantis ugniagesys gelbėtojas atskleidžia šokiruojančią tiesą: „Norisi apsisukti ir bėgti“.
Profesionalas ir pats skendo kelis kartus
A. Petrovas yra puikus naras ir irkluotojas. Kai jam buvo 10 metų, jį kartu su dviem broliais mama nuvedė į irklavimo pamokas Lampėdžių karjere. Nuo to laiko kauniečiui vandens pasaulis tapo artimas, nors kelis kartus teko skęsti ir vaikystėje, ir jau dirbant gelbėtoju.
„Skendau ir Lampėdžiuose, skendau ir Strėvoje, ir dirbant porą kartų buvau papuolęs į įdomias situacijas. Buvau labai smarkiai užsikabinęs Kaune po geležinkelio tiltu ir po Prienų tiltu. Reikėjo atlikti paiešką, policijai surasti daiktinius įrodymus. Aš neįvertinau, kad vandens srovė tą dieną buvo pernelyg greita. Fiziškai su ja susitvarkyti buvo neįmanoma, tad mane panešė“, – prisimena A. Petrovas.
Vaikystėje A. Petrovas skendo du kartus, būdamas 5 ir 12 metų. Pirmą kartą jį iš vandens ištraukė dėdė, o kitą kartą į pagalbą atskubėjo irklavimo treneris, tačiau nei vienu, nei kitu atveju A. Petrovas sako nejautęs panikos.
„Svarbiausia, kad nebuvo panikos, nebuvo išgąsčio. Ir mokėjau plaukti. Jeigu nepanikuoji, jeigu sugebi kontroliuoti savo emocijas, veiksmus ir supranti, kas vyksta, galima su bet kuo susitvarkyti, o mūsų darbe reikia nuolatos tvarkytis“, – teigia pašnekovas.
Jei pradėjote skęsti, nedarykite šių klaidų
Pasakyti „nebijok“ yra lengviau nei padaryti. Daugelis žmonių pradėję skęsti supanikuoja ir ima blaškytis, bet naras gelbėtojas patikina, kad bijoti nėra ko – vanduo žmogų išlaiko.
„Šiaip žmogus vandenyje neskęsta. Jis 78 proc. sudarytas iš vandens. Be to, jeigu esi mergina, šiek tiek stambesnis vaikinas, ne sportininkas ir ne sportininkė (ne kultūristas, boksininkas, dviratininkas ar imtynininkas, kur krūva raumenų), visais atvejais vanduo žmogų pilnai laiko“, – sako A. Petrovas.
Skęsti žmogus ima tada, kai savo judesiais sudaro papildomą svorį. Pavyzdžiui, jei labai aukštai iškelia galvą virš vandens, kūnui pridedami papildomi 5–7 kg, Iškėlus virš vandens vieną ranką, sudaromi dar 5–7. Iškėlus antrą ranką, iš viso susidaro papildomi 15–21 kg, todėl kūnas ima grimzti. Po vandeniu jis vėl tampa nesvarumo būsenos ir pradeda kilti į viršų.
Todėl pagrindinė taisyklė – nusiraminti, įkvėpti oro ir atsigulus ant nugaros arba pilvo lėtai kvėpuoti. Tokiu būdu išsilaikysime ant vandens ir nesudarysime papildomo svorio grimzti į dugną.
Aktualu gelbėjantiems: tai rodo, kad pagalbos žmogui reikia tučtuojau
Daugelis mano, kad jei žmogus vandenyje ima šaukti, jog skęsta ir jam reikia pagalbos, būtina tuoj pat skubėti gelbėti. Tai ne visai tiesa. Anot A. Petrovo, aiškiai ištarti žodžiai (pavyzdžiui, „gelbėkit“) rodo, kad žmogus dar laikosi. Mat vien ištarti žodį iš kelių skiemenų reikia įkvėpti pakankamai oro ir sukaupti jėgų.
„Tam, kad išrėktų „gelbėkit“, žmogus kaip per solfedžio pamoką turi nusiraminti, lėtai įkvėpti orą, sugalvoti tą žodį ir lėtai iškvepiant jį pasakyti. O vandenyje kaip šuo kvėpuoji, dar vandens pateko į akis, į burną, kosėji. Neįmanoma“, – pažymi A. Petrovas.
Viskas kitaip, jei skęstantysis šaukiasi pagalbos, bet girdimi tik neaiškūs garsai. Šie požymiai, pasak ugniagesio gelbėtojo, rodo, kad laiko padėti yra labai mažai.
„Jeigu žmogus rėkia „gelbėkit“, reiškia jūs turite mažiausiai 2–5 minutes paskambinti 112, pasakyti tikslų adresą, privažiavimo vietą, orientyrą. <...> Nes jeigu žmogus rėkia tokiais skiemenimis, vadinasi, jis puikiai laikosi ant vandens. Jeigu jis nerėkia, o tik burbuliuoja, tada mes turime keliolika sekundžių“, – teigia A. Petrovas.
Svarbiausia tėvų užduotis – išmokyti vaikus plaukti
25 metus dirbantis ugniagesys gelbėtojas kreipiasi į tėvus. Anot A. Petrovo, pagrindinė tėvų pareiga – išmokyti savo vaikus plaukti. Tik tada bus galima išvengti skaudžių nelaimių – nuo vaiksytės susipažinęs su vandeniu, žmogus turės ištvermės ir žinos, kaip valdyti savo kūną.
„Suaugęs žmogus lėtai plaukdamas kilometrą gali nuplaukti per 20 minučių. Plaukikai per 10. Tokį kilometražą nuplaukęs, nė vienas nesugebės paskęsti 50 m nuo kranto. Kūnas to neleis“, – sako A. Petrovas.
Kaip pasakoja ilgametis gelbėtojas, jo paties vaikai plaukti išmoko anksčiau nei važiuoti dviračiu, todėl ir kitus tėvus jis ragina nelaukti. Juolab nedrausti vaikui eiti prie vandens ir juo mėgautis.
„Ką aš matau: „Neik į vandenį“, – mama sėdi įnikusi į telefoną, o vaikui yra meilė vandeniui, jis eina gilyn, pliuškenasi. Reikia telefoną padėti į šoną ir eiti kartu, kuo toliau, kuo giliau – tegul vaikas užsikabina už pečių – ir paleisti. Vaikas turi išmokti plaukti. Išmoko plaukti – tada gali būti muzika, šokiai ir kiti būreliai“, – tvirtina A. Petrovas.
Lietuvoje daugelis baseinų vaikus iki 3–4 m. priima nemokamai, daug kur nuolaidos taikomos ir pradinukams. Šiais mokslo metais apie 13,4 tūkst. antrokų galės lankyti nemokamas programos „Mokėk plaukti ir saugiai elgtis vandenyje“ plaukimo pamokas.
Dėl ko skęsta žmonės? Ragina atkreipti dėmesį į šias visuomenės grupes
Pagal skendimų priežastis žmones galima suskirstyti į kelias grupes. Kaip pasakoja A. Petrovas, vaikai dažniausiai nuskęsta maudydamiesi be priežiūros, šokinėdami neleistinose vietose ir patirdami įvairiausias traumas, žaisdami (susitarę, kas ilgiau išbus po vandeniu sulaikęs kvėpavimą), neįvertindami savo jėgų (kai nori nuplaukti į kitą krantą, bet grįžti gali nebeužtekti jėgų) arba pasitelkę pagalbines plaukiojimo priemones, bet nemokėdami plaukti be jų.
Kita grupė – alkoholio vartotojai, kurie apsvaigę dažnai neįvertina savo jėgų, patiria traumų šokdami nuo liepto, praranda sąmonę plaukdami ir pan. Jei ne alkoholis, galbūt pernai Kaune nebūtų įvykusi skaudi nelaimė.
„Viena kompanija turėjo tradiciją kiekvienais metais nuplaukti į kitą krantą toje vietoje, kur upė jungia Žemuosius Šančius su Panemune. Kiekvienais metais pavasarį, tą pačią dieną grupelė susirinkdavo, vartodavo alkoholinius gėrimus ir plaukdavo. Pernai jie irgi plaukė. Vienas, kuris buvo mažiau išgėręs, nuplaukė iki pusės, pamatė, kad nieko nebus, ir apsisuko. Kitas plaukė tolyn. Vėliau visi sakė, matėm, kaip jis dingo į vandenį ir nuskendo. Iš pradžių jis nenuskendo, bet iki kranto likus 5 metrams, prasidėjo didelės žolės. Jis įsipainiojo ir viskas“, – pasakoja A. Petrovas.
Gelbėtojas naras pastebi nerimą keliančią grupę – tai vidutinio amžiaus (vyresni nei 50 m.) vyrai, kurie anksčiau aktyviai sportavo arba propagavo sveiką gyvenimo būdą. Tokių skęstančiųjų, anot A. Petrovo, daugėja.
„Jiems vis dar atrodo, kad 35 m., bet jie pamiršta tokius dalykus kaip insultas, infarktas. Šioje grupėje nereikia toli plaukti, užtenka išeiti iš pirties ir šokti į šaltą vandenį. Nesvarbu, kad širdelė pas tokį žmogų kieta, bet stresas ir organizmas gyvena savo gyvenimą, o tu – savo“, – pabrėžia Kauno PGV 5-osios komandos pamainos vadas.
„Gelbėtojams visada sakau: jeigu plaukia vaikai, seneliai ir pasportavęs 50+ metų vyras, į jį reikia atkreipti ypatingą dėmesį, nes jis gali bet kada prarasti sąmonę. Juk jis „kietas“, jis gali, jis visą gyvenimą save kankino, bet vandenyje tas kankinimas ne visada pasiteisina“, – tęsia jis.
Senjorai taip pat dažniau skęsta sutrikus sveiktai, tačiau jie, kitaip nei vidutinio amžiaus vyrai, žino savo galimybes ir neplaukia toli. Todėl pensininkų kūnų, pasak A. Petrovo, dažniausiai tenka ieškoti ne 100, o 2–5 metrus nuo kranto.
„Senoliai save jau pažįsta. Jie apsiramina, jiems nereikia toli nerti ar plaukti. Jiems reikia lėtai įeiti į vandenį, pastovėti, pasidairyti. Jeigu su senoliais ir būna kokių nors atvejų, tai nebent prisiekę žvejai“, – komentuoja A. Petrovas.
Susiduria su savižudybėmis
Deja, Lietuvoje egzistuoja dar viena kategorija žmonių, kuriuos iš vandens traukia gelbėtojai, – tai savižudžiai. Jų narai ieško tiek žiemą, tiek vasarą. Birželio viduryje Alytuje iš upės ištrauktas 14-metės kūnas.
„Čia rimti dalykai. Man sunku suprasti tuos žmones, kurie ryžtasi tam šuoliui, bet mūsų darbe juos susitinki labai dažnai“, – teigia A. Petrovas.
Nors savižudybių skaičius Lietuvoje mažėja, mes vis dar esame pirmi Europoje. Išankstiniais Higienos instituto duomenimis, pernai Lietuvoje nusižudė 562 gyventojai, 2022 m. – 527.
„Visuomenė turėtų išgirsti apie šią problemą“, – tikina A. Petrovas.
