Šių metų vasario 25 d. paskelbtas 21 Seimo nario kreipimasis į Europos Parlamentą dėl prieš dvidešimt metų įvykusios Chodžali (azer. k. Xocalı) miestelio gyventojų tragedijos, kai, pasak kreipimosi „užsienio valstybės ginkluotosios pajėgos įsiveržė į Karabacho Chodžali miestelį Azerbaidžane ir žiauriai išžudė 613 beginklių jo gyventojų, daugiausia moterų, senukų ir vaikų“.
Vien šiame teiginyje esama akivaizdžių faktų iškraipymo ir atviros netiesos. Visų pirma, į minėtą miestelį neįsiveržė jokia užsienio valstybė. Jį užėmė Kalnų Karabacho savigynos būriai. Karinėje operacijoje armėnai panaudojo SSRS vidaus kariuomenės pulko, kurį nuginklavo 1991 gruodžio 23 d., šarvuočius ir ginkluotę.
Miestelį užimti reikėjo todėl, kad iš jo buvo nuolatos bombarduojama sostinė Stepanakertas. Ten buvo vienintelis regione oro uostas, gyvybiškai būtinas iš visų pusių azerų apsuptiems Karabacho armėnams, nes tuo metu susisiekimas su juos remiančia Armėnija vyko tik malūnsparniais, dėl apšaudymo pavojaus ir atsižvelgiant į Armėnijos Respublikos galimybes, daugiausia po vieną skrydį per dieną. Tai buvo patvirtinta ir stebėjimais iš palydovo.
Armėnai gerokai anksčiau iki puolimo įvairiais būdais ragino miestelio gyventojus pasitraukti. Puolimo metu paliko laisvą koridorių, kuriuo nemaža dalis gyventojų ir pasitraukė. Pačiame miestelyje po puolimo rasta tik 11 per apšaudymą žuvusių civilių.
Paimtų į nelaisvę per 700 miestelio žmonių armėnai ne tik nekankino, bet maitino, atsižvelgdami į jų musulmoniškus papročius, o netrukus perdavė juos Azerbaidžano pusei. Tai ištyrė ir paliudijo organizacijos „Memorial“žmogaus teisų gynėjai.
Dalį besitraukiančiųjų azerų daliniai nukreipė kitu keliu, tiesiai į armėnų pozicijas ir jie pateko į susišaudymą. Kiti pasiekė azerų kontroliuojamą teritoriją. Ten ir rasta dauguma azerų skelbiamo „genocido“ aukų. Azerų žurnalistas Čingizas Mustafajevas, filmavęs lavonus du kartus, užfiksavo, kad po dviejų dienų jie buvo nuskalpuoti ir kitaip išdarkyti. Armėnai niekaip negalėjo to padaryti azerų teritorijoje. Č. Mustafajevas apie savo pastebėjimus informavo pažįstamus bei tuometinį prezidentą A. Mutalibovą ir padarė pranešimą DR-Press, netrukus po to žuvo neaiškiomis aplinkybėmis.
Tikėtina, kad tų aukų dauguma – turkai meschai, kuriuos sovietinė valdžia 1944 m. buvo ištrėmusi į Vidurinę Aziją. Po 1989 m. pogromų Uzbekijoje dalis jų atvyko į Azerbaidžaną ir keletas tūkstančių jų buvo apgyvendinta Karabache, kad pakeistų ten demografinę situaciją. Iš Chodžali išsigelbėjusių turkų meschų liudijimu, azerai iš miestelio evakuavo tik nedidelį kiekį saviškių šeimų.. Taip pat galima įtarti, kad tarp lavonų galėjo atsirasti ir 34 civiliai armėnai, ankčiau azerų paimti įkaitais ir dingę be žinios. Ypač juos būtinai reikėjo sudarkyti, kad kartais kas nors neatpažintų.
Aukų skaičius tiksliai nežinomas. Iš pradžių Azerbaidžanas paskelbė jų buvus 100, vėliau - tūkstančius, lietuviškoje „Respublikoje“ A. Halilovo straipsnyje (1992 04 07) rašoma apie 1500 aukų, galop oficialioje informacijoje apsistota ties 613. Iš tiesų, ištyrus įvairių azerų teležurnalistų įrašus, jų galėjo būti 50 ar 60.
Eksprezidento A. Mutalibovo nuomone, dėl Chodžali gyventojų žūties kalta Azerbaidžano pusė. Pasak jo azerbaidžaniečių sušaudymas buvo kažkieno organizuotas, kad Azerbaidžane būtų pakeista valdžia („Nezavisimaja gazeta“, 1992 04 02, „Novoje vremia“ 2001, 03 06). Netrukus po tų įvykių Mutalibovas atsistatydino. Panašią nuomonę išsakė ir buvęs AzSSR AT pirmininkas J. Mamedovas („Ogoniok“, 1992 m. Nr.14-15).
Žinomas azerų žmogaus teisių gynėjas A. Junusovas: „Miestas ir jo gyventojai buvo sąmoningai paaukoti dėl politinio tikslo“ („Zerkalo“ 1992 m. liepa).
Azerų žurnalistas Einula Fatulajevas, asmeniškai tyręs tuos įvykius, laikraštyje „Realnyj Azerbaidžan“ (2005 balandis) paneigė oficialią valdžios versiją, kad armėnai kalti dėl Chodžali tragedijos. Netrukus jis buvo apkaltintas šmeižtu, tėvynės išdavimu bei kitokiais nusikaltimais ir įkalintas, o jo straipsnį išspausdinusio laikraščio „Monitor“ vyriausiasis redaktorius Elmaras Huseinovas nužudytas. Europos žmogaus teisių teismas 2011 balandį pripažino teismo sprendimą dėl E. Fatulajevo buvus neteisišku, pareikalavo išlaisvinti žurnalistą ir jis buvo išleistas iš kalėjimo..
Ši tragedija azerams buvo reikalinga ir tam, kad galima būtų sukurti propagandinę „atasvarą“ armėnų pogromams Sumgaite, Baku ir kitur. Taip pat triukšmas dėl Chodžali panaudotas norint nuslėpti nuo savo žmonių didžiulį kare žuvusių Azerbaidžano kareivių skaičių.
Propaganda ir dabar vykdoma plačiu mastu. Ji tapo svarbia informacinio karo prieš Armėniją ir armėnus priemone, platinant antiarmėniškas nuotaikas šalies viduje, ypač auklėjant azerų jaunimą. Tam skiriamos gausios lėšos ir nesidrovima atviro melo, panaudojant neva aukų nuotraukas, parinktas iš gamtos katastrofų (pvz., žemės drebėjimo Turkijoje), teroro aktų įvairiose šalyse ir karinių konfliktų. Kažkodėl ypač jie yra pamėgę savo šiurpius paskojimus iliustruoti viena nuotrauka iš Kosovo. Šią nuotrauką (tik juodai baltą) azerai panaudoja net ir 1918 m. įvykiams iliustruoti. Visiems, kurie norėtų geriau susipažinti su Chodžali įvykiais, rekomenduojame atsidaryti internetinę svetainę www.xocali.net, kur sukaupta ypač gausi azerų naudojamų klastočių kolekcija bei pateikiami liudijimai apie tą tragediją.
Ruslan ARUTIUNIAN
