Vos 5-erių metų sulaukusių mergaičių pėdos net dešimtmetį kasdien buvo vyniojamos į tvarsčius, kad po kurio laiko jos turėtų taip visų trokštamas „lotoso pėdas“.
Nors šiais laikais tokia deformuoto grožio samprata sunkiai suvokiama, prieš mažiau nei 100 metų Kinijoje tik tokias pėdas turinčios moterys buvo gerbiamos visų šeimos narių, jų trokšdavo ir vyrai.
Teigiama, jog feodaliniais laikais mažų pėdų savininkės mokėdavo geriau patenkinti savo vyrus.
XVII amžiuje gyvenusi Li Yun rašė, jog už delną ne didesnės moterų pėdos buvo laikomos itin seksualiomis, joms būdavo sunku atsispirti, o jas palietusius vyrus užplūsdavo neapsakomi jausmai.
Tos, kurių pėdos buvo normalios, vadintos per daug vyriškomis, stipriomis ir nepakankamai švelniomis.
„Sunku įsivaizduoti, jog moterys, kad jas priimtų visuomenė, būtų mylimos, turėjo iškęsti tokį skausmą ir kančias“, - sakė fotografė Jo Farrell, paskutinius 13 metų praleidusi Kinijoje ir fotografavusi būtent tokios formos pėdas turinčias moteris.
„Toks buvo grožio standartas. Kai kurios moterys nori būti lieknomis, savo kūną puošia tatuiruotėmis, o tais laikais madingu dalyku buvo laikoma išskirtinė pėdų forma“, - tęsė Honkonge gyvenanti Jo.
Tačiau auksinėmis „lotoso pėdomis“ vadintos deformacijos idealiomis būdavo laikomos tik tada, kai jų ilgis siekdavo vos 10 cm. Norėdamos pabrėžti savo pėdų išskirtinumą, moterys nešiodavo specialius karoliukais puoštus batelius.
Įsimintina pirma pažintis
Šis kontraversiškas paprotys itin išpopuliarėjo Tangų dinastijos laikais, tačiau patį piką pasiekė, kai šalį valdyti ėmė Čingai.
1912-aisiais įkūrus Kinijos Respubliką, šis paprotys uždraustas, tačiau kai kuriose atokiose kaimų vietovėse „lotoso pėdos“ populiarios buvo iki pat praėjusio amžiaus 5-o dešimtmečio.
Šiandien Kinijoje vis dar galima sutikti „lotoso pėdas“ turinčias moteris. Didžioji dalis jų yra vyresnės nei 90 metų ir gyvena atokiuose kaimuose.
Nuo 2005-ųjų fotografė Jo įamžino ir kalbino net 55 tokias moteris. Pasak jos, šio projekto ji ėmėsi sužavėta šio nykstančio papročio.
Apie pirmąją savo heroję Jo sužinojo iš Šanchajuje sutikto taksi vairuotojo.
„Maniau, jog visos „lotoso pėdų“ savininkės jau mirusios, tačiau mano taksi vairuotojui išgirdus, jog jomis domiuosi, jis atskleidė, jog būtent tokias pėdas turi jo močiutė“, - pasakojo moteris.
Jo teko apsilankyti taksi vairuotojo gimtajame kaime ir susipažinti su vyro močiute Zhang Yun Ying.
„Pirmosios mūsų pažinties metu Zhang Yun Ying pėdą laikiau savo rankose. Tą jausmą nupasakoti išties sudėtinga. Pėdos buvo labai švelnios, o jų forma patikėti buvo išties sunku“, - prisiminė Jo.
Po to fotografė susitiko su dar keliomis moterimis, su jomis bendravo vertėjo padedama, o su „lotoso pėdų“ savininkių anūkais ji susipažindavo tiesiog autobuse.
Bijo kritikos
Anksčiau deformuotas ir gražiomis laikomas pėdas moterys galėjo rodyti tik savo vyrams. Jo atskleidė, jog didžioji dalis jos kalbintų senolių mielai demonstravo „lotoso pėdas“, leido jas fotografuoti.
„Sulaukus tokio amžiaus daugelis jų jaučiasi atstumtos. Galbūt šis mano projektas padėjo joms pasijusti vėl reikalingoms“, - pasakojo fotografė.
Visų nuostabai, labiausiai kojų įamžinimui ir demonstravimui priešinosi pačių moterų vaikai ir anūkai. Daugelis jų bijojo būti sukritikuoti kitų kinų.
Jo pasakojo, jog kartą ji nufotografavo savo vertėją Blake ir jos močiutę, kurios kojos buvo deformuotos. Blake tėvai nerimavo dėl Jo padarytos nuotraukos ne todėl, kad ten buvo vaizduojamos „lotoso pėdos“, o dėl to, jog joje įamžintos nuogos Blake kojos.
„Jie sakė, kad jei ši nuotrauka pateks į internetą, žmonės ims kritikuoti“, - tęsė fotografė.
Savo projektui atsidavusi fotografė daugiau nei dešimtmetį keliavo po Honkongą ir atokesnes Kinijos vietoves, ir lankė draugėmis tapusias moteris, susipažindavo su naujomis „lotoso pėdų“ savininkėmis. Paklausus, kaip apibūdintų šias moteris, Jo išsirinko būdvardžius „nuostabios“, „mielos“ ir „dosnios“.
„Su manimi jos elgėsi kaip su anūke, vaišino virtiniais, supažindino su kitomis deformuotas kojas turinčiomis moterimis“, - sakė ji.
Nors didžioji dauguma moterų buvo itin atviros ir geranoriškai sutiko dalyvauti Jo projekte, fotografei teko susidurti ir su šiek tiek abejonių turinčiomis damomis.
Kartą Jo teko įtikinėti net 4 tame pačiame kaime gyvenančias „lotoso pėdų“ savininkes, kad šios nebijotų būti fotografuojamos. Po kurio laiko Jo grįžus į tą patį kaimą, jos pamatė kitų moterų įamžintas kojas. Sužavėtos itin gražių nuotraukų, jos pačios paprašė tapti projekto dalimi.
„Lotoso pėdos“ – ištikimybės vyrui ženklas
Apie tai, kodėl šios deformuotos pėdos vadinamos „lotoso pėdomis“, sklando net kelios legendos. Pati populiariausia teigia, jog tvarsčiais tinkamai sutvarsčius pėdas, savo forma jos turėtų priminti lotoso žiedą.
Kad pasiektų trokštamų rezultatų, jaunos merginos turėdavo per prievartą nulenkti pirštus žemyn ir jas sutvarstyti tvirtais raiščiais.
Apart estetinių priežasčių, „lotoso pėdos“ būdavo laikomos ir ištikimybės vyrui simboliu. Tikima, jog tokių pėdų savininkės negalėdavo greitai bėgti, todėl jos neturėdavo progos būti neištikimos ar kitaip pabėgti nuo vyro ir jo šeimos.
„Nei viena mergaitė nenorėdavo pradėti tvarstytis pėdų, tačiau tos, kurios laikydavosi šio papročio, įrodydavo, jog yra kilusios iš geros šeimos, yra priimtos visuomenės, be to, tai būdavo vienintelė išeitis“, - sakė Jo Farrell.
Moteris pridūrė, jog šis projektas jai padėjo kitaip pažvelgti į gyvenimą.
„Staiga supratau, kodėl mes privalome save keisti. Juk tik taip kiti mus mylės. Kodėl negalime būti mylimi už tai, kokie esame? Dėl tos pačios priežasties nemėgstu naujausių grožio ir aprangos madų, nesivaikau jų“, - tęsė ji.
2014-aisiais, nuo pirmos projekto dienos praėjus 9 metams, Jo sukūrė anketą, kurioje siūloma aukoti pinigus jos projekto pratęsimui. Tais pačiais metais moteris savo fotografijas sudėjo į knygą. Nespalvotos deformuotų kojų savininkių nuotraukos iškart buvo pastebėtos kitų.
Šiuo metu Jo kuria pirmos knygos tęsinį bei domisi Azijoje nykstančiais papročiais, tokiais kaip Mianmare gyvenančių moterų ilginamais kaklais bei visą veidą dengiančiomis tatuiruotėmis.
„Dirbti nelengva, kadangi neturiu didelio finansavimo. Ir toliau žadu tęsti savo darbus, kadangi turiu užbaigti tai, ką pradėjau. Man tai labai patinka“, - sakė Jo Farrell.
