Šiais metais Vilniaus knygų mugėje leidyklos „Alma littera“ kvietimu lankėsi britų rašytojas Tony Parsons. Po kurio laiko žurnale „Spectator“ jis paskelbė savo viešnagės Lietuvoje įspūdžius.
Sekso klubai Lietuvoje yra kiek kitoniški. Jums neteks leistis žemyn kokia tamsia alėja, tris kartus pabelsti į duris ir pasiteirauti Lulu. Čia jie atvyks patys ir jus pasiims. Sumetu savo lagaminus, triukšmingai atidarau mini barą ir išimu įprastas viešbučio reklamas apie „mokėk ir žiūrėk“ (pay per view) televiziją bei gerą vakarienę. Ir čia pat iškrenta visos šios spalvotos brošiūros – daugiausia apie aukštos klasės palydoves, ropojančias visomis keturiomis. „Paskambinkit į mūsų klubą ir išsikvieskite nemokamą taksi!“ – raginama jose. Pro savo viešbučio langą matau siauras, tuščias Vilniaus senamiesčio gatveles, kuriose kursuoja vien tik erdvūs limuzinai, laukiantys vienišų turtingų užsieniečių verslininkų skambučių. Aš svarstau – ar jie parvežtų ir atgal? Ar tektų užsisakyti lietuvišką mini taksi? Bevartydamas lankstinukus, aš užsisvajojau ir pamaniau, kad būtų gerai išgerti alaus. Štai viena vietelė, kuri greičiausiai turėtų būti viešnamis, pavadintas „Eden Club Night club“. Net jei „Eden Club Night Club“ yra toks, kaip vadinasi, pirmadienio nakčiai tai būtų per daug. Atpalaiduojanti aplinka – žadama brošiūroje. Karštas šou ir visiškas konfidencialumas. Sauna, baseinas, aptarnavimas visą parą – jūsų paslaugoms bet kuriuo metu! Paskambinkit į mūsų klubą ir išsikvieskite nemokamą taksi! Hmmm. Verčiau ne. Tikėtina, kad galiausiai visi mano pinigai bus prašvilpti, o pats liksiu su tumpikėmis ant kaklo. Na, bet jie išties „kabina“ su šiom pramogų laisvėm.
Pusrytinis TV šou. Čia tos pačios temos, kurias mačiau „kelionių gide“, ir aš susivokiu vėl besigraužiąs kaip žmogus, kuris 50 metų nematė nieko daugiau, išskyrus taiką ir gerovę. Lietuvoje įprastos schemos netinka. Už šios TV studijos sienų 1991-ųjų sausį susiėmę rankomis stovėjo demokratiją gynę demonstrantai, kuriuos traiškė Michailo Gorbačiovo atsiųsti vikšrai. Likus keliems mėnesiams iki tikros nepriklausomybės, rusų tankai užmušė 13 ir sužeidė dar 500 žmonių. Ir tai vadintina 50 metų „taikos ir gerovės“? Tikrai ne.
Tai pats šalčiausias kraštas, kur kada nors lankiausi. Čia nerealiai ir beprotiškai šalta – net kovo mėnesį Vilniuje gali atšalti iki -30°C. Vėjas būna toks žvarbus lyg iš Sibiro ir persismelkia kiaurai per mano kelnes kaip ta aukštos klasės palydovė, neatlyžtanti nuo klientų net ir tada, kai baras užsidaro. Turguje nusiperku vilnonę kepurę su Lietuvos vėliavos spalvomis: geltona, žalia ir raudona. Su ja keliauju į Vilniaus knygų mugę ir braunuosi per šurmuliuojančią minią, kurioje žmonės rėkia, stumdosi, atstatę krūtines ir perka daugybę knygų. „Mes neįpratę matyti savo vėliavos spalvų“, sako man mano leidėjas. „Tai nešiosiu toliau, kad taptų įprasta“, bandau atsikirsti ciniškai, bet man nepavyksta. Tai nekeista tokioje šalyje, kurios laisvė vis dar tebėra naujovė.
Sutinku begalę jaunų žmonių – publicistų, leidėjų, žurnalistų, fotografų – ir visi jie tokie dideli optimistai. Jie žino, kad rytojus bus geresnis už vakar dieną. O senukai atrodo taip tarsi ant savo pečių laikytų visą pasaulį ir jiems gerklėn būtų įspraustas rusiškas kerzinis batas. Čia gali pamatyti, kaip smarkiai jaunoji karta skiriasi nuo senosios. Panašiai kaip pas mus 60-taisiais – kai tėvų, išsilaipinusių Normandijoje, vaikai, sekdami „Bitlais”, mieliau svaičiojo apie „rūgštį“. Lietuvos jaunimas yra laimingiausi žmonės pasaulyje, nes jie išpirks visus lėktuvų „ekonominės“ klasės bilietus iš Vilniaus į Gatviką. „O jūs, britai, visi mus laikote lenkais!“ – juokiasi vienas jaunuolis.
Atvykstu į Kauną – Lietuvos Kembridžą. Čia, pilname knygyne žmonių, pamatau vieną moterį, kuri atrodo lygiai taip kaip Julie Cristie iš „Daktaro Živago“. Grynai. Tarsi angelas aukso plaukais, besistengiantis sušilti. Ji dėvi kailinę kepurę ir kailiuku papuoštą paltą. „Visi mes norime surasti tokį žmogų, kuriam neištikimybė būtų neįsivaizduojama“.– prabilau aš, o kai pakėliau akis, jinai man linksėjo ir šypsojosi kilodama savo šviesų antakį. Šio krašto moterys – pačios gražiausios visoje planetoje. Aukštos, tamsiaakės blondinės, lieknos ir ilgakojės, tikros šokėjų tautos atstovės. Gerai išauklėtos katalikės merginos, tikinčios tikra meile. Kai aš buvau vaikas, girdėjau kalbant, kad moterys iš Rytų Europos yra apžėlusios ir ginkluotos kaip rusų šaulės. Ir tai buvo melas, toks pat bjaurus ir klaidingas, kaip ir visa, ką spausdino „Pravda“.
Viešbučio registratoriui numetu ant stalo savo kambario raktą.
- Nerakina. – sakau. – Prašau duoti man kitą.
- Jūsų ID? Jūsų pasas? – sumurma tarnautojas.
- Liko kambaryje,– paaiškinu.– Tame pačiame, į kurį aš negaliu patekti, nes raktas nerakina.
- Jūsų ID?– pakartoja tarnautojas ir mūsų pokalbis užsitęsia. Galų gale apsaugos vyrukas atrakina mano kambarį su visrakčiu ir patikrina mano pasą. Jis dėl to nesipiktina, bet komunistinėse šalyse egzistuoja tokie formalumai ir jūs labai norite pasijusti Ronaldu Reaganu.
Vilniaus oro uoste yra pats didžiausias VIP laukiamasis, kokį man tekę matyti, bet jis tuščias, neskaitant manęs ir kelių vokiečių biznesmenų, kurie, prieš išskrisdami į Frankfurtą, šlamščia tiek nemokamų mėsainių, kiek sugeba. Lietuva taip stengiasi neatsilikti nuo pasaulio. Tačiau kai lėktuvas jau turi pakilti į žymųjį Gatviką, mes esam priversti prastovėti lauke susitraukusiais kiaušais 20 minučių – o lauke minus 20 laipsnių. Kartu su mumis lūkuriuoja ir moterys su mažais vaikais. Mes vis dar stovime ant pakilimo tako ir laukiame leidimo sėsti į lėktuvą. Bet man vis tiek. Patinka man šis miestas. Niekinamas požiūris į individą vis dar išlieka gajus Lietuvoje. Bet tai tik praėjusių laikų liekanos.
Tony Parsons lietuviškai išleistos knygos: „Vyras ir vaikas“, „Vyras ir žmona“, „Šeimos keliu“
