„Veido“ pokalbis su 1977 metais, t.y. per gūdų sovietmetį ir šaltąjį karą tarp Vakarų ir Rusijos, iš Lietuvos emigravusiu poetu, eseistu ir vertėju, Jeilio (JAV) universiteto profesoriumi Tomu Venclova - apie Rusijos agresiją Gruzijos atžvilgiu, lenkų ir JAV priešraketinės gynybos sistemą bei vėl prasidedantį naują šaltąjį karą.
VEIDAS: Jūsų žiniomis, kas šiuo metu vyksta Gruzijoje ir kaip Jūs vertinate šiuos įvykius?
T.V.: Nieko gero nevyksta. Rusija neginčijamai grįžo prie senųjų carinių ir bolševikinių tradicijų - agresyvumo, arogancijos, veidmainystės. Tos anachroniškos XIX ir XX amžiaus tradicijos itin žalingos pačiai Rusijai ir summa summarum negali jai duoti jokios naudos. Man tai yra ir asmeninis smūgis, nes Rusijoje (kaip, beje, ir Gruzijoje) turiu daugybę bičiulių. Ilgai norėjau tikėti, kad Rusijoje demokratinės jėgos nėra galutinai pralaimėjusios, bet dabar tenka užimti nebe optimisto, o istorinio optimisto poziciją (reikalai pagerės, tik aš to tikriausiai nesulauksiu).
VEIDAS: Jūsų nuomone, kokią poziciją vertėtų užimti Lietuvai? Antirusišką, progruzinišką ar paisyti savo ekonominių ir politinių interesų?
T.V.: Progruzinišką, bet santūrią. Tik tokia pozicija atitiks Lietuvos ekonominius ir politinius interesus. Nederėtų užmiršti dviejų dalykų. Pirma, pietų osetinai ir abchazai turi tokią pat teisę į prasmingą autonomiją arba net savarankiškumą, kaip, tarkime, čečėnai ar tibetiečiai. Į tai man bus atsakyta, kad čia turime reikalą su Rusijos intrigomis. Be abejonės, taip, bet intrigos suveikia tik ten, kur joms esama realaus pagrindo. Antra, prezidentas Michailas Saakašvilis, nors, be abejo, turi teisę ir pareigą palaikyti savo šalies integralumą, ėmėsi jį tvirtinti ne pačiu geriausiu metu ir ne pačiu geriausiu būdu. Kilus konfliktui jis irgi parodė neatsakingumo ir net panikos. Manau, tuos jo bruožus gruzinų tauta įvertins per demokratinius rinkimus, nors turbūt ne artimiausiu metu.
VEIDAS: Ko ateityje galime laukti iš Rusijos?
T.V.: Maždaug tokios pats elgsenos kaip dabar, bet ne per toliausiai nueinančios, nes Rusija iš esmės lieka silpna šalis. Lietuvai čia itin baimintis nederėtų. Jei Gruzija, kuri dar nėra NATO ir ES narė, vis dėlto nebuvo okupuota, tai Lietuva juo labiau nebus.
VEIDAS: Ar demokratinis pasaulis turi galimybių paspartinti Rusijos demokratizaciją?
T.V.: Šiuo metu didelių galimybių neturi, bet tai nereiškia, kad reikia liautis apie tai galvojus ir ta kryptimi Rusiją spaudus.
VEIDAS: Jūsų vertinimu, koks likimas laukia Gruzijos ir Ukrainos? Ar jos gali greitai tapti Vakarų pasaulio dalimi (NATO, ES)?
T.V.: Manau, kad dabartiniai įvykiai jų tapimą Vakarų pasaulio dalimi gerokai pagreitins, ir to požymių jau regime.
VEIDAS: Ar NATO ir ES neatrodo kaip popieriniai tigrai - konfliktų sprendimo, vienos užsienio politikos ir energetikos požiūriu?
T.V.: Bent man neatrodo. Ponams Vladimirui Putinui ir Dmitrijui Medvedevui, tiesa, labai svarbu pabrėžti, kad NATO ir ES skyla į „normalias“, t.y. senąsias, ir „nenormalias“, t.y. rusofobiškas, karingai nusiteikusias naująsias valstybes. Neturėtume jiems to uždavinio lengvinti, kas žingsnis pabrėždami savąsias (žinoma, rimtas ir suprantamas) antirusiškas traumas. Tai jau buvo padaryta, atsisakius vykti į Maskvos pergalės minėjimą, ką aš laikiau ir tebelaikau klaida, suveikusia V.Putino naudai. Prasmingiau pernelyg neišsiskirti iš Europos konteksto.
VEIDAS: Kaip manote, ar teisingas Lenkijos žingsnis savo teritorijoje leisti įkurti JAV priešraketinės gynybos sistemą?
T.V.: Intuityviai jis man atrodo daugmaž teisingas, bet tegul apie tai sprendžia patys lenkai.
VEIDAS: Kaip vertinate naują daugiapoliarinio (kelių jėgos centrų) pasaulio idėją?
T.V.: Keli jėgos centrai neišvengiamai atsiranda: pirmiausia tai Kinija, taip pat Europa ir Indija (bet ne Rusija).
VEIDAS: Kaip manote, ar naujo šaltojo karo grėsmė yra reali?
T.V.: Deja, atrodo, ji jau virto realybe. Tik šį kartą šaltasis karas ne toks pavojingas, nes SSRS buvo maždaug tokia pat stipri (bent militaristiniu požiūriu) kaip Vakarai, o dabartinė Rusija nėra. Tačiau derėtų ir čia - drauge su tvirtumu - demonstruoti santūrumą. Lietuvos spaudoje ir internete pilna antraščių, tokių kaip „Juodųjų barbarų siautėjimas“, „Čingischano palikuonys“, „Popai ryja Abchaziją kaip Kristaus kūną“ ir t.t. Aišku, daugeliui mūsų politikų ir žurnalistų tokia isteriška ir nuvalkiota retorika yra miela - kitokios jie net nemoka, bet ji nepadeda spręsti absoliučiai jokių klausimų.
Algimantas Šindeikis
