Sausio 11 d. Kaune, M. Žilinsko galerijos kino salėje Davidas Ellisas ir Šiuolaikinio meno informacijos centras (ŠMIC) surengė kino ir muzikos vakarą, skirtą nuo AIDS mirusiam britų kino kūrėjui Derekui Jarmainui.
Į Kauną atvykęs D. Ellisas renginio anonse buvo pristatytas kaip “britų kinomanas”. Šis ar kitas “neoficialus” apibūdinimas tikriausiai buvo neišvengiamas, nes D. Elliso organizaciniai ir kūrybiniai principai gerokai keičia, o gal ir praplečia tradicinę kuratoriaus darbo sampratą.
Praėjusio savaitgalio kino vakaras buvo jau trečiasis D. Elliso ir ŠMIC Kauno žiūrovams pristatytas renginys, skirtas avangardiniam kinui. Kiekvieno iš jų metu rodyti nekomercinio kino kūrėjų (Kennetho Angerio, Briano Griffino ir kt. - pirmajame renginyje, Stano Brakhage’o ir jaunųjų videomenininkų grupės iš Londono “The Light Surgeons” - antrajame ir pagaliau Dereko Jarmano bei jo kūrybai įtakos turėjusių kinematografininkų - šį sekmadienį) darbai D. Elliso buvo “miksuojami” nesilaikant kokios nors griežtos, iš anksto numatytos programos.
Avangardinio kino klasika buvo naudojama kaip pirminė medžiaga tolesniam kūrybiniam veiksmui, kurį kino salėje susirinkę žiūrovai galėjo stebėti “gyvai”.
Vienas renginio kuratorių ŠMIC vadovas Gediminas Banaitis teigė, kad “tokio totalaus atsipalaidavimo pristatant kino legendas ir unikalius filmus dar nebuvo tekę matyti”. “D. Ellisas paneigė visą iki tol mano sukauptą organizatoriaus patirtį ir suvokimą”, - sakė jis. Nors D. Elliso vakaro metu kuriama savotiška “netvarka” ir sulaukė gana prieštaringų vertinimų, tačiau improvizacinis jo darbo pobūdis yra pavykęs šou elementas, kurio paveikumą patvirtino gausiai susirinkę žiūrovai.
D. Ellisas lyg ir įsiterpia tarp žiūrovų ir filmo, pabrėžia, kad nėra visko iš anksto suplanavęs ir sprendimus, ką ir kada rodyti, priima žiūrovų akivaizdoje. Tačiau nuolatinis ir, atrodytų, erzinantis filmų pertraukimas įterpiant tam tikras pastabas iš tikrųjų gali būti vertinamas ir priešingai. D. Ellisas tokiu būdu tartum sušvelnina avangardinio kino, kuriam nesvetimas noras šokiruoti, vaizdų daromą poveikį.
Nepertraukiamai rodant bene garsiausią, savita homoseksualų kuriamo meno estetika pasižymintį D. Jarmano filmą “The Last of England” kino salė ėmė tuštėti. Tai leidžia manyti, kad akistata su tokio pobūdžio kinu priimtina ne visiems žiūrovams. Be to, tai, kad renginio kuratorius ir vedėjas atskleidžia kūrybinį procesą žiūrovams, pastaruosius netiesiogiai įtraukia į meninį vyksmą ir neleidžia patirti tradicinę kino salės tamsoje skendinčią žiūrovų auditoriją apimantį pasyvumo jausmą.
Pagaliau D. Elliso improvizacija, kad ir kaip būtų vertinami jos rezultatai, kino filmų, kurie gali būti parodyti daugelį kartų, demonstravimą pavertė vienkartiniu meniniu veiksmu ir tai tam tikra prasme yra savaime vertinga - kino peržiūra žiūrovams galėjo tapti unikalių potyrių šaltiniu.
Tuo pačiu metu, kai ekrane buvo projektuojami avangardinio kino vaizdai, kurį laiką buvo girdėti ir elektroninės muzikos kūrėjo Ginto K. parengtas garsas. Vėlgi - garso menininkas iš anksto nežinojo, su kokiais vaizdais sąveikaus jo sukurtas akustinis fonas, ir negalėjo numatyti šios sąveikos rezultato. Tačiau atsitiktinumas sąlygojo gana įspūdingą derinį - garsas suteikė vaizdui naujų prasmių, praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio kiną “įmetė” į šiuolaikinio meno suformuoto suvokimo kontekstą.
Pagaliau jei D. Elliso improvizacijos gali būti laikomos tik šou elementu, tai jo į Kauną atvežtų filmų vertingumą ir profesionalų jų parinkimą ir derinimą viename renginyje sunku paneigti.
