Kai prezidentas sako, kad jis skelbia naujas šalies užsienio politikos gaires ir jas pavadina doktrina, tauta turėtų suklusti. Kai taip šnekančiam prezidentui antrina užsienio reikalų ministras, visos valstybinės institucijos ir organizacijos turėtų pasiruošti dirbti naujai nužymėta kryptimi, kad kuo greičiau skelbiamus tikslus pasiektų.
Deja, Lietuvoje viskas šiek tiek kitaip - užsienio politikos doktriną skelbia ne naujai išrinktas prezidentas ir naujai paskirtas užsienio reikalų ministras, bet laikinasis prezidentas ir kadenciją baigiantis ministras. Negalima sakyti, kad tokia doktrina turėtų būti laikina, bet drąsiai galima tvirtinti, kad ji - vienos partijos. Panašu, kad su prezidento institucija susijusi politinė krizė ir dveji rinkimai kiek “sumaišė” politinio elito protą.
JAV prezidentas George’asW. Bushas savo kadenciją pradėjo nuo 2000 m. Nacionalinio saugumo strategijos, o tai gali būti suprantama kaip užsienio politikos doktrina arba gairės. Deja, 2001 m. rugsėjo 11 d. neišvengiamai pakoregavo planus įgyvendinant šią strategiją, tačiau keturi pagrindiniai strategijoje deklaruojami užsienio politikos tikslai tikriausiai yra nekintantys nuo pat Berlyno sienos griuvimo: pirma, tapti tokia galybe, kuri prisideda prie viso pasaulio žmonijos laisvės skatinimo, politinio ir ekonominio gyvenimo sąlygų gerinimo; antra, užkirsti kelią terorizmui ir kitokioms organizuoto nusikalstamumo formoms; trečia, prisidėti prie pasaulio vystymosi taip užkertant kelią įvairių pavojingų ligų plitimui; ketvirta, užtikrinti JAV dominavimą pasaulyje. Net jeigu šiais metais pasikeis JAV prezidentas, tai vargu ar šie tikslai pasikeis. Geriausiu atveju bus modifikuotos taktinės šių tikslų įgyvendinimo priemonės.
Suprantama, Lietuva - maža valstybė, ji neturi ir galbūt neturės globalinių interesų, tačiau JAV išsikelti užsienio politikos tikslai šiandien tinka ir Lietuvai, tiesiog žodį “pasaulis” užtektų pakeisti žodžiu “regionas”. Savo nišos pasaulyje ir regione paieškos gali būti sunkios ir vargu ar vaisingos, jeigu bandysime būti geri derybininkai ir tarpininkai, kokie yra danai ir olandai, arba nevyriausybinių organizacijų aktyvistai, nuolat minantys JTO aukščiausių vadų slenksčius, kaip tai sėkmingai daro švedai, norvegai ir suomiai. Jeigu neturime savų idėjų, kaip ir kokią Lietuvą kurti Europoje ir Šiaurės Atlanto erdvėje, tai galime pabandyti bent jau tinkamai nusikopijuoti tai, ką “patys didžiausi” jau daro.
Kol kas ryškėja vos keletas retorikos tendencijų. Pirma, siūloma aktyviai veikti ES ir NATO. Tie, kurie tai siūlo, tikriausiai pamiršta, kad visos naujosios šių organizacijų narės taip pat veiks aktyviai, ir tarp senųjų narių tikriausiai sunku būtų rasti valstybių, kurios veikia pasyviai. Antra, siūloma tapti tiltu tarp Šiaurės Atlanto erdvės ir Rytų. Tačiau pamirštama, kad daugiausia laimi tas, kuris kontroliuoja tiltą (čia reikėtų prisiminti Lietuvos energetinę priklausomybę), o pats tiltas tėra tik priemonė. Be to, tokių tiltų į Rytus gali pasiūlyti ir kitos ES ir NATO naujokės - Slovėnija į Balkanus, Lenkija į Ukrainą. Trečia, Lietuvos vidinio saugumo ir valstybinių institucijų stiprinimas, gerovės ir teisinės valstybės įtvirtinimas, pilietinės visuomenės tradicijų sukūrimas. Tikima, kad pasiekusi šiuos tikslus Lietuva taps patikimiausia regiono valstybe, klestinčia ir konkurencinga, galinčia garantuoti investicijų saugumą, palankiausias verslo sąlygas. Tačiau jeigu teisūs ekonominės ir politinės plėtros analitikai, tai šiuos tikslus mes iš dalies pasieksime ir senąją Europą pasivysime po 20-30 metų (beje, tai pripažino ir laikinasis prezidentas, pristatinėdamas šį dokumentą), kai jau ir investicijos, ir įvairūs verslai bus radę savo vietą, tačiau ne Lietuvoje.
Politiniame dokumente, pavadintame užsienio politikos kryptimis, buvo pabandyta aprėpti visas šias retorikas. Numatant net ne tris, o dešimt prioritetų, kurių turėtų būti siekiama deklaruojant “savo vertybines nuostatas, panaudojant sukauptas žinias ir patirtį”. Kai kurie filosofai valstybę supranta kaip gyvą organizmą; deja, laikinojo prezidento pateiktose užsienio politikos gairėse kalbama apie instrumentus, tačiau ne tikslus ir tikrai ne apie to gyvo organizmo dvasią, kurią įkūnija tokios vertybės kaip įstatymai, jų valdžia, žmogaus teisės ir laisvės, socialinis solidarumas ir saugumas.
Kol kas visoje užsienio politikos tradicijoje JAV yra vienintelė valstybė, kuri atvirai deklaruoja, kad šios valstybingumo dvasios sklaida yra nukreipta ne į vidų, bet į išorę. Panašu, kad būtent šio supratimo, jeigu Lietuvą norima paversti tiltu tarp Rytų ir Vakarų, Lietuvos elitui šiek tiek trūksta. Pati tilto vaidmens prisiėmimo logika yra savotiška nevisavertiškumo jausmo išraiška: deklaruojame, kad esame Vakarai (narystė ES ir NATO tai objektyviai rodo), bet vis dar norime būti tiltu. Jeigu vis dėlto siekiame tapti Baltarusijos, Ukrainos, Kaliningrado ir Pietų Kaukazo ekspertais ES ir NATO, turėtume suvokti, kad papildomos mūsų iniciatyvos, nevyriausybinių organizacijų ryšiai ir kitokios Lietuvos interesų institucionalizavimosi šiose valstybės ir regionuose apraiškos turėtų reikšti, kad čia kuriame Vakarų vertybių forpostus. Deja, užsienio politikos doktrinoje to įvardyti nedrįstama.
Vilnių paversti regiono sostine galima ne tik vardijant operatyvines, kasdienes užsienio reikalų žinybų funkcijas (kurios dokumente paverčiamos užsienio politikos tikslais), bet aiškiai nusistatant regiono ribas, kurio centru norime būti. Dar svarbiau, kad buvimas centre pats savaime nelemia užsienio politikos tikslų. Regionas šiais laikais suprantamas geopolitine, taigi pačia plačiausia prasme: transatlantinis regionas aprėpia ne tik tradicinius partnerius Europą, JAV, Kanadą, bet net Meksiką, Australiją, Japoniją ir Pietų Korėją. Jeigu Lietuva nori būti ne geografinis, bet politinis Vidurio Europos centras bei siekia būti girdima ES ir NATO, tai mūsų šalies nacionalinių interesų bei dėmesio sritis neturėtų apsiriboti tokių “standartinių klausimų” sprendimu, kurie įvardijami laikinojo prezidento doktrinoje: kuo plačiau dalyvauti ES ir NATO, aktyviai naudotis kaimyninio bendradarbiavimo mechanizmais, stiprinti Lietuvos institucijas, steigti strateginės analizės centrą.
Nesunku pastebėti, kad tikslai ir svarstytini klausimai šiame dokumente sutampa ir yra grynai instrumentinio pobūdžio, be jokio vertybinio užtaiso. Bet kuri valstybė sprendžia šiuos klausimus, taigi bet kuri gali būti ir konkurentė Lietuvai. Lenkai savo charakterį Briuselio koridoriuose jau pademonstravo, čekai perprato NATO sprendimo priėmimo mechanizmus, vengrai įsteigė prezidento siūlomą centrą prieš kelerius metus. Iš tiesų laikinasis prezidentas, pristatydamas savo komandos parengtas užsienio politikos gaires, buvo visiškai teisus apeliuodamas į Gedimino sapną. Tik šiuolaikinėje konkurencingoje aplinkoje seno miesto (valstybės?) naujame amplua statybos perspektyvos jau nebepakanka. Reikia labai aiškiai įvardytų užsienio politikos tikslų, uždavinių ir priemonių. Lietuvos prezidentas kartu su Vyriausybe įgyvendina šalies užsienio politiką, tai sudaro sąlygas bet kuriam naujam prezidentui ateiti su savo programa, kaip įgyvendinti ilgalaikius tikslus, tačiau patys tikslai nesikeičia keletą dešimtmečių, nebent kiek modifikuojami tam tikrų realijų.
Kita vertus, nepaisant laikinojo prezidento pristatytų užsienio politikos gairių netobulumo, tai galėjo tapti puikia proga pradėti diskusiją, kokią Lietuvą, kokiame regione, kokioje ES ir kokioje NATO pageidaujame matyti bei kokiame pasaulyje norėtume gyventi. Deja, išskyrus vienintelį laikinojo prezidento ir jo komandos susitikimą su Lietuvos šviesuomene, daugiau panašių diskusijų nebuvo girdėti. Net kandidatai į prezidentus, bijodami likti nesuprasti paprastų rinkėjų, vengė įvardyti, ką tiksliai reiškia “tradicinės užsienio politikos tąsa”, kas tai yra - būti “Europos centre ir įsisavinti ES struktūrinius fondus”, “ginti Lietuvos žmonių (ypač pensininkų) interesus užsienyje” ar “eiti A. M. Brazausko nubrėžtomis užsienio politikos gairėmis”, kas yra “Lietuvos geros kaimynystės prioritetas”.
Visa tai tikriausiai mūsų perdėm “sumedžiagėjusios” politikos rezultatas - svarbu diskutuoti apie duoną ir žaidimus, nes taip lengviau laimėti rinkimus, o ne apie užsienio politikos tikslus. Reikia tikėtis, kad akademikus ir jaunuosius politologus įkvėps, o ne nuvils prezidento rinkimų rezultatai. Jeigu Lietuva turi regioninio dominavimo ambicijų, tai tiek politikai, tiek akademikai (pažadėtojo analitinio centro analitikai taip pat) turi labai aiškiai jas deklaruoti: pirma, tapti politine, ekonomine ir kultūrine lydere Vidurio ir Rytų Europoje; antra, skleisti demokratines vertybes kaimyninėse valstybėse (t.y. demokratizuoti Baltarusiją); trečia, užtikrinti euroatlantinės erdvės interesus Rytų Europoje ir Pietų Kaukaze; ketvirta, užsitikrinti savo nacionalinius interesus euroatlantinėje erdvėje (sic!).
“Atodangos”
