Tomas Daugirdas teigia, kad dabartinė Lietuvos kultūra turi rinktis: ar siekti kokybės, ar atsipirkti taip, kaip tą atsipirkimą supranta vadybininkai. „Tačiau tam būtina viena sąlyga – kokybės siekiantys kultūros „vartotojai“. Jei jų mažai ir jei jie nesilavina, jei visuomenė nėra kreipiama į savo skonio, elgesio, būdo, įpročių kultivavimą, ji pasmerkta gyventi primityvų gyvenimą“, – konstatuoja jis.
Per dešimtį metų žurnale „Naujasis Židinys-Aidai“ rašyti T. Daugirdo straipsniai, apžvalgos sugulė į knygą – „Sparnuoto arklio dantys“ (leidykla „Aidai“). Joje – mėginimas pateikti būdą, kaip galima suvokti dabartinės Lietuvos kultūros reiškinius.
Sakykite, iš ko kyla Jūsų galvojimas apie kultūrą: iš noro fiksuoti, kritiškai žvelgti į dabarties procesus, iš nerimo ir rūpesčio ar dar iš ko kito?
Norėjau aptarti ryškiausius, mano požiūriu, dabarties kultūros reiškinius, kad geriau suprasčiau, kokia yra visuomenė, kurioje aš gyvenu ir kas esu aš pats.
Kultūra, kaip mėginu atskleisti knygos [„Sparnuoto arklio dantys“, – lrt.lt] įvade, nėra tiesa, tačiau ji susijusi su tiesa. Kultūra yra savotiškas tikrųjų daiktų, kalbant Platono žodžiais, šešėlių teatras. Stebiu šiuos šešėlius (kultūrą), mėginu įminti tiesą apie save ir pasaulį. Deja, rezultatas pasmerktas taip pat likti kultūros, tai yra šešėlių, lauke.
Žinoma, uždavinio analizuoti dabartinės Lietuvos kultūros reiškinius nesiimčiau, jei Lietuvoje būtų daug dabartinės kultūros aptarimų. Deja, Lietuvoje vyksta daug įvairių reiškinių, esama nemažai jų aptarimų, tačiau mažai kas mėgina nuo kultūros kasdienybės atsitraukti kiek toliau ir ją apžvelgti .
Jei kas nors kitas būtų tai padaręs ir mane įtikinęs, nebūtų buvę mano apžvalgų „Naujajame Židinyje – Aiduose“ ir, žinoma, šios knygos.
Ir knygoje pastebite: „Lietuvoje labai silpna kritinių diskusijų ar apskritai kultūros kritikos praktika. Kultūra nėra analizuojama ir aptariama tiek, kad išryškėtų kultūrinės opozicijos, būtų įvardijami šiandien Lietuvoje vykstantys kultūros reiškiniai.“ Tai siejate su sovietmečiu (su kritinio proto silpnėjimo tendencija).
Kokias kultūros kritikos perspektyvas numatote, kokios čia galimos išeitys, Jūsų nuomone?
Kultūros kritika vienintelė gali išryškinti kultūros kontekstų ribas, ji įgalina susigaudyti kultūros reiškinių įvairovėje. Be to, kritika padeda suvokti, kas mes esame. Kadangi kultūros kritika taiko ne vien į jausmus ar reginius, bet ir į supratimą, ji gali suvienyti įvairių kultūros laukų žmones.
Šiandien Lietuvoje kultūrininkai neretai jaučiasi vieniši ar net marginalizuoti.
Tad ar būtų galima sakyti, kad šiandien Lietuvoje kultūrininkai nenori ar nėra pajėgūs vienytis? Ko trūksta, kad būtume vieningi?
Lietuvoje nėra to, ką būtų galima pavadinti kultūros gyvenimu. Esama kultūros salelių, kultūros reiškinių, tačiau nėra tam tikro kritinio kiekio žmonių, kuriems kultūra būtų kasdienybės dalykas, kurie domėtųsi naujovėmis, ieškotų naujų recenzijų, kritinių straipsnių.
Dalyko, apie kurį kalbu, analogija galėtų būti vadinamieji politikos skandalai. Tuomet žmonės domisi, kokios naujos reakcijos kils, kas iš to išeis, politikos ir visuomenės laukas grupuojasi į laikinas ir ilgaamžiškesnes stovyklas. Kultūroje tokio pobūdžio visuomenę, o drauge ir kultūrininkus, įtraukiančių skandalų nesama, nebent tiek, kiek kultūra susiliečia su politika.
Knygoje rašote: „Mano veikla [...] labiau sanitarinė – įvardyti ligas ar negalavimus, kurie negydomi įsisenėjo ir su kuriais visi jau susitaikę kaip su neišvengiamybe“. Kokie tad tie šiuolaikinės Lietuvos kultūros dantys – kokia šiandien jų būklė?
Atitraukus akis nuo kultūros arklio sparnų ir pažvelgus į jo dantis, galima pamatyti įvairių netikėtų dalykų. Knygoje kalbu apie tris Lietuvos kultūrinės elgsenos tipus: susiejimą, išsaugojimą ir išsivadavimą.
Susieti Lietuvos kultūros kontekste reiškia skirtingų kultūros kontekstų perklojimą, tame neįžvelgiant jokių įtampų.
Paprastas pavyzdys: prieš Šv. Velykas viename pasakojime tarsi organiškai perpinama Kristaus prisikėlimo istorija ir kiaušinio kaip pasaulio simbolio aptarimas. Savaime tokie sugretinimai galimi ir gali būti kultūriškai svarbūs, jei jaučiamas čia esantis kultūros kontekstų skirtumas ir šio skirtingumo sukeliamos sankirtos. Deja, tai nevyksta.
Pagrindinė Lietuvos kultūros yda yra paviršutiniškumas ir lėkštumas, atitrūkimas nuo bet kurios tradicijos.
Ar tai šio laikmečio nulemta yda?
Iš dalies tai yra vis besitęsiančios sovietmečio įtakos palikimas. Anuomet buvo stengiamasi sugriauti ilgalaikes tradicijas ir kitus visuomenės ir žmonių tarpusavio ryšio pamatus. Sovietmetis paliko visišką kultūrinę ir vertybinę makalynę, iš kurios, deja, labai sunkiai vaduojamės.
Kaip siūlytumėte kovoti su tuo?
Pirmiausia reikėtų kuo daugiau suvokimo ir aptarimų, kas vyksta mūsų kultūros įvairiuose laukuose ir kultūroje apskritai.
Kultūrą formuoja mūsų mąstymas, jausmai. Ji savo ruožtu taip pat formuoja mūsų jausmus ir mąstymą. Jei nesuvoksime, kur esame kultūriškai, taip ir suksimės šio abipusio formavimo lauke.
Pavyzdžiui, pradėsime labai džiaugtis dalykais, kurie galėtų būti vertinami kaip kultūrinio provincialumo ženklai.
Vienas iš mano minėtų kultūros elgsenos tipas yra išsivadavimas, kuris lietuviškajame kontekste reiškia absoliutų atsisakymą bet kokių kultūros pagrindų ar normų, nepajėgiant analizuoti ir įvertinti atskirus reiškinius. Knygoje kalbu apie tai, kad postmodernizmas, kuris kitose kultūrose reiškė vakarietiškos tradicijos dekonstravimą, pas mus, neįsišaknijusius toje tradicijoje, išvirto į keistenybių ir neįprastybių paieškas ir kūrimą.
Mėginate nuspėti, kad „šios [kultūros dantų] ligos, likdamos negydomos, toliau progresuotų“. Kur, Jūsų nuomone, negydomų ligų progresas nuvestų? Ar tai neišvengiama?
Negydant to, ką mes čia vadiname liga, nuvestų į visišką Lietuvos kultūros išsigimimą ir galutinį suprastėjimą.
Kultūra šiandien yra kryžkelėje. Ji turi rinktis: ar siekti kokybės, ar tapti vadybiškai atsiperkančia. Tie du dalykai gali būti suderinti, tačiau tam būtina viena sąlyga – kokybės siekiantys kultūros „vartotojai“. Jei jų mažai, ir jei jie nesilavina, jei visuomenė nėra kreipiama į savo skonio, elgesio būdo, įpročių kultivavimą, ji pasmerkta gyventi primityvų gyvenimą.
Pavyzdžiui, didelis stipraus alkoholio suvartojimo kiekis rodo, kad vartojimas visuomenėje yra primityvus ir niuansuotas, „paprastas žmogus“ pasitenkina su minimalaus lygio gėralo suvartojimu per minimalų laiką minimalioje draugijoje.
Kultūra siejama su įvairove ir gebėjimu ragauti bei justi malonumą.
O kas turi išauginti tuos, kaip Jūs sakote, „kokybės siekiančius kultūros „vartotojus“? Kas turi kreipti visuomenę ir ją lavinti?
Nepasakysiu nieko nauja, kad labai svarbu yra tai, kaip vaikai auklėjami šeimoje, kokią patirtį įgyja mokykloje ir, galiausiai, ką suaugusieji mato žiūrėdami televizorių.
Šiandien mokykloje turbūt mažiausiai dėmesio skiriama ugdyti tam, kas vadinama „emociniu intelektu“, o anksčiau būdavo vadinama savęs ir pasaulio pažinimu. Dėmesys kreipiamas į žinojimą, o ne pažinimą.
Lietuvoje žmonės, kaip rodo tyrimai, labai ilgai žiūri televizorių ir labai mažai skaito knygų. Vizualinė kultūra, kuri skleidžiama per Lietuvoje populiarius filmus ir komercines laidas, žmoguje gali užmušti bet kokius kultūrinius pradus. Jei būtų mano valia, televizorius visai uždrausčiau.
Kultūros laidas, šviečiamuosius filmus, kuriuos Lietuvoje išimtinai galima mayti per LTV kultūros kanalą, galima siųstis internetu.
„Kita įtampa kyla iš neaiškios kultūros naudos daugeliui ir dalies žmonių išgyvenamo jos reikalingumo. Jei kultūra priartėtų prie daugumos poreikių, ji taptų kasdienio vartojimo dalyku kaip batai ar duona, ne(be)reikalaujančiu asmeninių pastangų“, – tai ištrauka iš Jūsų knygos. Pakomentuokite tą „neaiškią naudą daugeliui“.
Čia kalbėjau apie paradoksalią padėtį, kurioje kultūra atsiduria demokratijos sąlygomis.Tam tikra prasme kultūra ir demokratija yra sunkiai suderinamos. Nebent konkrečioje demokratinėje tvarkoje gyvena kultūrą gebantys vertinti žmonės.
Lietuvoje niuansuota kultūra, deja, yra mažumos dalykas. Tai rodo naujų knygų tiražai, teatrų spektaklių lankymas, kultūrai
skirtų laidų žiūrimumas. Susipažinti su kultūros naujienomis, jas įvertinti ir išgirsti kitų vertinimus nėra jokia daugumos gyvenimo būtinybė.
Tokiomis sąlygomis dauguma gali kelti klausimą, ar kultūra privalo būti remiama iš valstybės biudžeto, jei daugeliui jos poreikis yra abejotinas. Nors sportas taip pat tam tikra prasme yra kultūros dalis, bet jei lietuviams reikėtų balsuoti, ką svarbiau pastatyti – naują krepšinio areną ar teatrą, manyčiau, atsakymą galime nesunkiai nuspėti.
Lietuvoje kultūra yra elito užsiėmimas, o ne visuomenės kasdienio gyvenimo dalis.
O ar kitose šalyse tikrai yra kitaip?
Jau minėjau mažą knygų skaitymą Lietuvoje. Senosiose Europos šalyse skaitymas yra žymiai populiaresnis. Be to, jei mes atsiversime net kaimyninių šalių dienraščius, juose rasime išsamius ir plačius kultūrai skirtus puslapius su kultūros apžvalgomis ir profesionalimis recenzijomis. Jei tokių puslapių esama, vadinasi, yra poreikis, net jei jis sąmoningai kuriamas.
Lietuvoje geriausiu atveju dienraščiuose rasime kultūrai skirtą mažą kampą, atlikusį nuo gyvenimo būdo istorijų įdomybių.
Ir visgi pastebite: „Lietuvos kultūra tapo įvairesnė ir atviresnė“. Kas leidžia taip teigti?
Kai rengiau knygą, iš naujo perskaičiau per dešimt metų parašytas apžvalgas. Tai leido prisiminti kultūros kontekstą, kuris vyravo anuomet. Manau, kad didžioji iliuzija, kuri galiausiai išsisklaidė, yra dar prieš dešimt metų buvęs gyvas kultūrininkų galvojimas, kad jei esą išskirtiniai žmonės, į kurių žodžius visuomenė turi įsiklausyti, jais vadovautis. Anuomet kultūrininkai dar turėjo pretenzijų būti pranašais. Tai varžė jų ieškojimus ir drauge norą pasibelsti į žmonių širdis ir jausmus.
Šiandien yra kitaip. Sustiprėjo nauja žmonių karta, kuri kuria ir nori tai parodyti kitiems. Nors neabejotinai atsirado kitų negerovių, kultūros „nusileidimas“ ant žemės šiuo metu vis dar yra pozityvus reiškinys.
Monika Kutkaitytė
