Moterų apsuptyje
Pastaruosius kelerius metus T.Danilevičius gyvena Šveicarijoje, tačiau Lietuvoje jis dažnas svečias. Į mūsų šalį buvusį futbolininką atgena su nekilnojamuoju turtu susiję verslo reikalai. Tomas prisipažįsta, kad, baigus žaisti futbolą, laisvo laiko nepadaugėjo. Atvirkščiai – namuose jis būna dar rečiau.
Dvi dukras – penkiolikametę Elzę ir devynmetę Liepą – su žmona Lina auginantis sportininkas džiaugiasi, kad šeima suteikia jam galimybę užsiimti mėgstama veikla, dirbti. „Dėkoju Dievui, kad turiu nuostabią žmoną. Visi šeimos reikalai gula ant jos pečių. Dažnai nebūnu namuose, todėl grįžęs noriu dukras palepinti. Tiesa, su vyresniąja anksčiau elgiausi griežčiau, mat buvau jaunesnis, ne toks pakantus. O jaunėlė mane aplink pirštelį apvynioja žaibo greičiu“, – juokėsi buvęs futbolininkas.
Šiuo metu Danilevičių šeima gyvena Lugano mieste, itališkai kalbančiame Šveicarijos regione. Abi jų dukterys čia mokosi italų kalba. Tačiau jos puikiai kalba ir lietuviškai, mat Lietuvoje leidžia beveik visas vasaras.
Stiprus ryšys
Jau 16 metų kartu esantys Danilevičiai ir patys su gimtine jaučia itin glaudų ryšį. Pora neatmeta galimybės kada nors čia grįžti gyventi. Iš gimtosios Klaipėdos Tomas išvažiavo būdamas vos 18-os, nuo tada Lietuvoje ir negyvena. Nors per 20 profesionalaus futbolininko karjeros metų jam teko gyventi įvairiose šalyse, paklaustas, kur yra tikrieji jo namai, visiškai nesutrinka.
„Jau seniai esu atsakęs sau į šį klausimą. Mano namai yra ten, kur mano šeima. Geografinė vietovė nesvarbi“, – sakė vienas geriausių šalies futbolininkų. Šeima jam – visa ko esmė ir prasmė. „Labai gerai jaučiuosi, kai esame visi kartu, kai esu namie. Niekada nenorėčiau to prarasti. Šeima man suteikia norą eiti į priekį, įkvėpimą imtis veiklos, kovoti ir t. t. Vertinu ir draugystę, bendravimą su žmonėmis. Turiu daug bičiulių, mėgstu bendrauti gyvai, tikiu žmonėmis“, – aiškiai savo vertybes dėstė T.danilevičius.
Šiandien vyras juokauja, kad kartu su žmona galėtų būti idealūs kraustymosi verslo konsultantai, mat kraustantis daugybę kartų teko greitai atsirinkti ir susidėti daiktus, susirasti darželius, mokyklas, gyvenamąjį būstą ir panašiai.
Vaikystė prabėgo kieme
T.Danilevičiaus pažintis su futbolu įvyko jo gimtojoje Klaipėdoje. Skirtingai nei daugelis berniukų, spardyti kamuolį jis pradėjo tik 11-os metų. Tačiau sportas jį lydėjo nuo pat mažumės, mat tėtis buvo sportinio šaudymo iš lanko treneris. „Ko tik nesu bandęs: ir ledo ritulį, ir jodinėjimą, ir krepšinį, ir plaukimą, ir lengvąją atletiką. Buvau labai guvus, sportiškas vaikas, per dieną eidavau ir į dvi treniruotes“, – apie vaikystę pasakojo buvęs šalies rinktinės kapitonas.
Pradėjęs žaisti futbolą jis netruko šia sporto šaka susižavėti. Visų pirma dėl to, kad komandoje žaidė daugelis jo klasės ir kiemo draugų. O vėliau, išvydęs pirmuosius rezultatus, kai vos 13-os pateko į pirmąją rinktinę, futbolą galutinai įsimylėjo. Nors ilgainiui treniruočių ir varžybų skaičius sparčiai augo, krūvis didėjo, aistra šiai sporto šakai nė kiek neblėso. „Tada vaikai augo kitaip, laisvalaikį leido kieme su kamuoliu, o ne prie kompiuterių ar su išmaniaisiais telefonais. Todėl ir sporto krūvis negąsdino“, – teigė Tomas.
Vos 16-os T.Danilevičius pirmą kartą išvažiavo žaisti į užsienį. Tiesa, Belgijoje praleido tik kelis mėnesius, mat buvo nepilnametis, todėl turėjo grįžti į Klaipėdą ir baigti mokyklą. Dar po poros metų į tą pačią Belgiją jau išvažiavo ne kaip mokinys, o kaip žaidėjas. Šios šalies klubas „Beveren“ buvo pirmoji futbolininko stotelė užsienyje.
Futbolą pakeitė verslas
Iš viso per karjerą T.Danilevičius žaidė 16-oje klubų aštuoniose šalyse. Kai buvo 22-ejų, į jį dėmesį atkreipė Londono klubas „Arsenal“. Per kontrolines rungtynes fantastiniu įvarčiu į komandos „Barcelona“ vartus dėmesį į save atkreipęs Tomas netrukus tapo pirmuoju lietuviu, žaidžiančiuAnglijos „Premier“ lygoje. Tiesa, Didžiojoje Britanijoje sportininkas neužsibuvo, vėliau žaidė Rusijoje, Šveicarijoje, Italijoje. Žaisdamas svetur visada grįždavo ir į Lietuvos nacionalinės futbolo rinktinės varžybas.
Profesionalaus futbolininko karjerą T.Danilevičius baigė 2014 m. vasarą būdamas 36-erių. „Kada baigti, kiekvienas sprendžia pats. Džiaugiuosi, kad žaisti baigiau ne dėl traumos, kad nebuvau išmestas. Puikiai suvokiau situaciją, žinojau, kad galėčiau dar žaisti dar metus ar dvejus, bet ne ilgiau. Reikėjo galvoti, kuo užsiimsiu ateityje. Kaip tik tuo metu gavau pasiūlymą prisidėti prie Šveicarijoje kuriamos nekilnojamojo turto įmonės“, – apie karjeros vingius pasakojo Tomas. Ir prisipažino, kad tie 20 metų, kuriuos praleido profesionaliai žaisdamas futbolą, jam buvo nuostabūs, suteikė daug džiaugsmo, patirties, galimybę sutikti daugybę įdomių žmonių.
Šiandien T.Danilevičius kamuolį spardo tik su draugais, o visa savo esybe yra paniręs į dominančią nekilnojamojo turto sritį. „Juokauju, kad baigdamas žaisti futbolą jau buvau senas, pensininkas, niekam nereikalingas, nenaudingas. O dabar esu jaunas, perspektyvus verslininkas, kuriam viskas priešaky“, – šypsojosi Tomas.
Atrado aitvaravimą
Visą gyvenimą intensyviai sportavęs T.Danilevičius be sporto apsieiti negali ir šiandien. Pastaruoju metu didžiausią malonumą jaučia leisdamas jėgos aitvarus. „Mėgstu vandenį, tai – mano stichija. Baigęs žaisti futbolą, pradėjau intensyviai kaituoti. Kartais pagaunu save vis dirsčiojant pro langą, ar pučia vėjas. Jei tik turėčiau daugiau laiko, turbūt visą jį leisčiau ant bangų. Anksčiau mėgau ir žvejoti, bet dabar tai darau retai, vis pritrūkstu laiko“, – apie naują pomėgį pasakojo buvęs futbolininkas.
Sportuoja ne tik Tomas, bet ir jo šeimos nariai. Žmona Lina mėgsta jogą, ja užsiima kiekvieną rytą, kartais pasikviečia ir vyrą. Per Kūčias ir Kalėdas visa šeima dažniausiai vyksta slidinėti į Austriją. Tik šiemet jų planai kitokie – važiuos pas Linos seserį į Vokietiją. O Naujuosius planuoja pasitikti su draugais Italijoje. „Svarbu, kad būtume visi kartu, o kur – jokio skirtumo“, – pokalbį baigė T.Danilevičius.
