Lietuvos sostinė laižosi žaizdas. Įvyko tai, ko bijota, tačiau vertinant ligšiolinių A.Brazausko ir G.Kirkilo vyriausybių bei anos kadencijos Seimo darbo stilių, bei dabartinės valdžios pirmuosius žingsnius, įvykusios riaušės Vilniuje yra dėsningas rezultatas, į kurį ir buvusi, ir dabartinė valdžia kryptingai ėjo. Jokiu būdu neketinu teisinti riaušių iniciatorių ir dalyvių, nes riaušės demokratinėje valstybėje yra savaime šlykštus ir atgrasus dalykas, kurį galima prilyginti visa bjaurastimi pratrūkusiam pūliniui, tačiau eilinį kartą tenką retoriškai klausti, ar gyvename išties demokratinėje valstybėje?
Valstybės organizmui toks pratrūkęs pūlinys yra jau kurį laiką jį sekinančios ligos simptomas ir išdava. Jei tai – lokalu, tai toks apsivalymas, kuris priverčia susimastyti ir daug ką pergalvoti, tik į sveikatą visiems, tačiau jei tokio apsivalymo neįvyksta nei valdžios struktūrose, nei visuomenėje, tuomet tik laiko klausimas, kada patirsime daug rimtesnius ir skaudesnius padarinius. Valstybėje toks apsivalymas jau įvyko 2004 metais prezidentinio skandalo metu, tačiau po to sekusioje 2004-2008 metų Seimo kadencijoje tai virto daugiaserijiniais skandalais, o valstybės ir visuomenės organizme pasveikimo požymių nesimatė.
Anoje valdžios kadencijoje valstybės ligos simptomu laikyčiau absoliutų valdančiųjų kurtumą visuomenės balsui. Ar šia prasme kas nors pasikeitė nūnai, ant keturkinkio valdžios vežimo užsėdus cirko artistams ir juokdariams? O gi nieko, nes nei Seimo pirmininkas, nei Premjeras nerado laiko susitikti su profsąjungų atstovais. Tiesa, vakarinėje specialioje televizijos laidoje Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas teikėsi paaiškinti, kad pietavo su Norvegijos stoltingo prezidentu iki 14 valandos. Nieko ypatingo, tai tik parodo pono Seimo pirmininko požiūrį į piliečius ir demokratiją. Premjeras A.Kubilius nepasirodė nei prie Seimo, nei prie Vyriausybės rūmų, iš Seimo pasirodžiusį Artūrą Zuoką pasitiko žalias kiaušinis į kaktą. Manau, kad tas kiaušinis turėjo būti skirtas tiek buvusiai, tiek dabartiniai valdžiai. Tai patvirtino tą patį vakarą matyta tiesioginė televizijos laida, kurios kitaip, kaip G.Kirkilo ir A.Kubiliaus demagogijos spektaklio, negalėčiau pavadinti, tiesa, šiam duetui akompanavo vyriausiasis Seimo „šoumenas“. Ir buvęs, ir dabartinis premjerai vienas kitam svaidė kaltinimus dėl sunkios valstybės padėties, o visi trys sutartinai tarsi kokį užkeikimą kartojo -„reikia kalbėtis su žmonėmis“. Šioje vietoje ekspremjero G.Kirkilo būtinai reikia paklausti, kaip jis kalbėjosi su žmonėmis, kai prastūminėjo LEO aferą, kaip jis kalbėjosi su žmonėmis, kai jo Vyriausybei dar 2006 metais buvo įteikta 8000 piliečių pasirašyta peticija dėl viešųjų erdvių ir paskutinio kino teatro „Lietuva“ Vilniuje naikinimo, pagaliau, kaip jis ir jo švietimo ministrė kalbėjosi su švietimiečių profsąjungomis, kai mokytojai kėlė teisėtus reikalavimus.
Tačiau to paties paklauskime ir Andriaus Kubiliaus, kaip jis kalbėjosi su smulkiaisiais verslininkais, menininkais, advokatais, apkraunant juos nepakeliamais mokesčiais, kaip jis ir jo vyriausybės ministras Gintaras Steponavičius kalbėjosi su švietimo profsąjungomis? Švietimo ministras Gintaras Steponavičius arogancija matyt ketina pranokti savo pirmtakę R.Žakaitienę, nes turėjo įžūlumo septyniolikos švietimo darbuotojų delegacijai iš Žemaitijos profsąjungų į akis išdrožti, jog anie nesuprantą, kas vyksta mokyklose?! Gal kam teko girdėti apie didelę Gintaro Steponavičiaus pedagoginę „patirtį“? Vertėtų apie kalbėjimąsi su žmonėmis (ypač su žurnalistais) priminti ir Arūnui Valinskui, nors žurnalistai jam apie kalbėjimąsi matyt primins teismuose. Ponui Seimo pirmininkui priminsime ir tai, kaip jis kalbėjosi su visuomeninių organizacijų atstovais, kai visuomenė kėlė skaudžius klausimus dėl Aplinkos ministro. Ir ką gi, ponas A.Valinskas kalbėti moka išties gražiai, bet į Aplinkos ministro kėdę pasodino savą – poną Gediminą Kazlauską, statybų bendrovės „Merko statyba“ vadovą. Nesvarbu, kad žiniasklaidoje buvo paviešinta informacija (sausio 14 d. T.Dapkaus laidoje LR 1 programoje) apie paskui „Merko statybą“ net iš Estijos besidriekiantį kriminalinį šleifą, bet svarbiausia, kad G.Kazlauskas „prisikėlėliams“ yra savas. O visuomenininkų nepageidautą Arūną Burkšą „prisikėlėliai“, konkrečiai paspaudę Premjerą (arba, arba...), sėkmingai pasodino į Klaipėdos apskrities viršininko kėdę, arčiau „gimtųjų“ vietų Neringoje...
Taip „kalbamasi“ su žmonėmis dabar, taip buvo „kalbėtasi“ 2004-ų rudenį, kai Seimas skubos tvarka ratifikavo ES konstituciją, o kai Lietuvos valdžia dar anksčiau pasirašė po sąlyga iki 2010-ųjų uždaryti Ignalinos AE, Lietuvos žmonių tąsyk taip pat niekas nepaklausė, kaip jie pasiruošę išgyventi energetinę krizę ir priklausomybę nuo Rusijos.
Apie ką išties kabėti, jei Lietuva viena iš nedaugelio Europos Sąjungos valstybių (jei ne vienintelė) taip ir nesugebėjusi priimti demokratinės valstybės statuso verto referendumo įstatymo, juolab šio demokratijos instituto nesugebėjo tinkamai įgyvendinti. Tad apie kokį Jūs čia kalbėjimąsi su piliečiais, ponai valdantieji ir pseudo-oponentai, porinate? Kokia kalba su jais šnekat? Reikia pripažinti, kad po riaušių premjeras Andrius Kubilius išties griežtai prakalbo. Skubiai sušaukęs pasitarimą su teisėsaugos institucijų atstovais Premjeras griežtai tarė: „Kurstantieji riaušes sostinėje prie Seimo rūmų turės prisiimti visą atsakomybę“. Taip ir turi būti, Premjere, bet kur Tamstos ir iki Jūsų buvusių atsakomybė? Beje, nuo Premjero kliuvo ir protesto akcijas organizavusioms profsąjungoms: „Profsąjungų atstovai, manau, taip pat turi suvokti, kuo gali virsti tokios akcijos tokioje ypač jautrioje situacijoje. Tai turi būti rimta pamoka visiems“. Nejaugi šie Premjero žodžiai išgąsdino Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininką Artūrą Černiauską, kad šis viename iš interviu ėmė ir leptelėjo, kad ateityje tokius protesto renginius organizuos ne miesto centre, o kur nors atokiau miesto pakraštyje... Stop! Štai čia priėjome prie itin skaudžios temos, manau, kad dar skaudesnės negu valdžios kurtumas. Jei tokį nusišnekėjimą sau leistų kokios nors prancūzų profsąjungos lyderis, tai profsąjungiečiai jį apmėtytų ženkliai didesniu kiaušinių kiekiu, nei riaušininkai Artūrą Zuoką. Juk savaime aišku, kad organizuoti protesto akcijas prieš valdžios sprendimus miesto pakraštyje, tas pat, kas rinkti grybus Gedimino prospekte.
Kyla natūralus klausimas, kam tarnauja mūsų profsąjungų lyderiai, nepaisant jų ugningų kalbų mitinge? Štai p. R.Osipavičiūtės vadovaujama atskilusi švietimo profsąjunga aiškiais kritiškais pareiškimais A.Kubiliaus vyriausybės adresu (juk G.Kirkilo ar R.Žakaitienės p.Osipavičiūtė niekada nekritikavo), save identifikavo kaip LSDP-satelitinę kvazi-profsąjunginę organizaciją, ačiū jai bent už tokį atvirumą. Bent dėl p.Osipavičiūtės profsąjungos dabar niekam nekils neaiškumų. Bet štai, ką, kaip ir su kuo veikia protesto mitingą organizavusios profsąjungos, kilo klausimų. Išties visa širdimi palaikau protesto akcijoje jų keltus reikalavimus, bet kuomet vieni profsąjungų lyderiai deklaruoja visišką atsiribojimą nuo partijų ir čia pat renginį vedą vienas iš „Fronto“ partijos lyderių, o kitos profsąjungos apskritai atsiriboja nuo šios akcijos, imi ir pasimeti, bet juk norisi tik vieno, kad profsąjungos taptų vieningos ir stiprios, be ženklesnių įtakų iš partijų, kad pagaliau atrastų savo tapatumą! Be bendros strategijos ir suderintų veiksmų nieko nepasieksime.
Dar sunku pasakyti, ar sausio 16-oji taps pamoka Lietuvos valdžiai, žmonėms ir profsąjungoms. Gaila, bet sprendžiant iš valdžios vyrų viešų komentarų, valdžia šią pamoką išmoko trejetui su minusu (penkiabalėje sistemoje), nes A.Kubilius riaušių organizavimą eilinį kartą nurašė priešiškoms jėgoms (supraskit - Rusijos spec. tarnyboms) ir ...G.Kirkilui, o G.Kirkilas, regis, sėkmingai pamiršo, kad nuo 2006-ų vasaros iki 2008ų rudens „premjeravo“ jis pats. Tiesa, neatmetu versijos, kad už įvykių Rygoje ir Vilniuje galimai kyšo kremliaus „piarininkų“ ausys, ypač turint omeny, kaip entuziastingai riaušes Rygoje nušvietė Rusijos žiniasklaidos priemonės, jau nekalbant apie tam tikras paraleles su 1991-ųjų sausio įvykiais. Tačiau valdžios vyrai ir moterys turi išmokti vieną labai elementarią pamoką, ne tik kalbėti monologo forma „su žmonėmis“, bet ir išgirsti, ką jiems žmonės sako ir kokie tų žmonių lūkesčiai, kaip taisyklė – teisėti. Štai tada galima bus nebijoti jokių kremliaus „piarininkų“ ir provokatorių, nes kol kas patys didžiausi provokatoriai yra mūsų valdantieji su savo politiniais sprendimais!
Tomas Bakučionis yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos valdybos narys
