Besibaigiant 2007-iems ir prasidedant 2008-iems, interneto portalus užtvindė gana keista diskusija, į kurią įsijungė žinomi asmenys, intelektualai, akademinės visuomenės atstovai (nuo Landsbergio iki Donskio ir kitų).
Turint tai omeny, nustebino diskusijos objektas, o tiksliau įvykis, kuris tapo atspirties tašku vykusiai diskusijai. Išties keista, kad tokių garbių personų diskusijos objektu iš esmės tapo plačiai nušviestas dainininkės Jurgos Šeduikytės poelgis. Neketinu apie tai diskutuoti, pasakysiu tik tiek, na, „pasiuntė“ Jurga Šeduikytė tolyn Algirdą Paleckį ir tiek žinių. Šioje istorijoje labiau pasirodė juokingas Gedimino Kirkilo ir kompanijos „užsikabinimas“ už šio Jurgos poelgio. Kiek postringauta, kiek politinių ditirambų išpyškinta. Nors koks tikrasis šio G.Kirkilo entuziazmo tikslas – turbūt aišku? Nesiveliant į šią diskusiją, pridurčiau tik tiek, kad apie Jurgos pilietinę drąsą bus daugiau pagrindo kalbėti, kuomet dainininkė išsakys savo motyvuotą poziciją dėl mūsų valstybėje vykdomos kultūros politikos apskritai, o ne tik tokiu poelgiu pritariant ar nepritariant ankstesniems vicemero A.Paleckio pasisakymams.
Labiau jaudina tai, kad garbių personų diskusijoje buvo nuslysta į asmeniškumus, tuo tarpu išskydo būtent tos problemos, kurios ir turėjo būti tikrasis panašios diskusijos pagrindas. Bene vienintelis Vytautas Rubavičius išdrįso įvardyti be užuolankų problemas (tiek kultūrines, tiek politines) ir kaip mat iš savo kolegų gavo lengvą niūksą. Tad kodėl vis linkstama esmines problemas (visų pirma - kultūros politikos) nustumti į paraštes? Kodėl tapo geru tonu bolševiku ar liumpenu apšaukti kiekvieną, kuris pamėgins pasakyti kiek kitokią nuomonę apie primygtinai visuomenei brukamas vertybes, kitokią - negu kalba oficialūs asmenys: politikai, oficialūs komentatoriai ir madingi vieši kalbėtojai? Kodėl garbūs profesoriai ir menininkai gindami Ermitažo-Gugenheimo projektą nuo Vilniaus vicemero kritikos ir „rūpindamiesi“ dėl mūsų provincialumo nemato bendros kultūrinės situacijos, o mato tik Vilnių su Gugenheimu, na gal dar Kauną, ir įsivaizduoja tik tai esant mūsų aukštąja kultūra? Šioje vietoje kyla natūralus klausimas, o ar gali būti „žemoji“ kultūra? Ar žmonės, kurie agituoja už Ermitažo-Gugenheimo idėją išties nuoširdžiai tiki, kad šis projektas it stebuklinga lazdelė pakylės Vilnių ir visą Lietuvą į pasaulio kultūros, politikos ir verslo elitą? Kodėl šį projektą „prastūminėjo“ (ir prastūminėja) A.Zuokas, palaiko G.Kirkilas – turbūt jau aišku kiekvienam. Mat Gugenheimo projektas yra savotiška „Trigalvio energetinio slibino“ versija, tik kultūros politikoje. Brangūs kultūros projektai gali atnešti labai nemažus „dividendus“, kai kurie žinomi mūsų kultūros vadybininkai šią abėcėlę yra išmokę labai gerai. Tad kodėl turėtų likti nuskriausti politikai? Bet kodėl kai kurie mūsų menininkai, kultūros žmonės, akademinio sluoksnio atstovai taip lengvai susiviliojo šiuo projektu? Gal per gerai apie juos galvojome? Nejau neužteko karčios „atstatomų“ Valdovų rūmų, Siemens arenos patirties? Nejaugi dar per mažai Vilnius prarado savo savitumo, nejau senamiesčio peizažas dar per mažai užterštas stikliniais svetimkūniais? Nejau mūsų senamiesčio pastatuose dar per mažai iškirsta stiklinių vitrinų?
Brangių ir „keistų“ objektų jau turime, dabar Vyriausybė mus žada pradžiuginti dar vienu brangiu objektu – Nacionaliniu stadionu 24 tūkstančiams žiūrovų. Įdomu tik, kiek laiko reikės šiems 24 tūkstančiams privažiuoti prie stadiono (turint omeny dislokaciją), bet tai jau poveikio aplinkai analizės klausimas (kuri nežinia, ar buvo padaryta?). Vis dar sklando Kauno arenos klausimas, ne vieną kalbintą kaunietį šiurpina Kauno valdžių marazmiškas užsispyrimas areną statyti būtent Nemuno saloje.
Darsyk pažvelkime į Ermitažo-Gugenheimo projektą kitu kampu. 2007-ų vasarį, besibaigiant „zuokininkų“ kadencijai, Vilniaus miesto valdžia buldozeriniu principu patvirtino miesto bendrąjį planą artimiausiems 15 metų. Šiame plane deklaruojamas policentriškas miesto vystymasis. Kaip šios deklaracijos fone atrodo idėja Ermitažo-Gugenheimo muziejų statyti pačiame miesto centre ant Neries kranto, prie Baltojo tilto? Dar šauniau būtų pastatyti vietoj sporto rūmų, tai bent nustelbtumėme - ir Gedimino pilį, ir Katedrą su visu Valdovų rūmų muliažu. Dar ir kabančius vagonėlius nuo Valdovų rūmų ar Gedimino pilies iki Gugenheimo paleistumėme (žinia, tramvajus jau nebemadingas...). O jeigu rimtai, tai kodėl daugiau nediskutuojama apie Gugenheimo centro statybą kur nors Pilaitės rajone (nors tokių minčių būta)? Štai jums ir policentriškas miesto vystymas. Kitas klausimas - kodėl būtinai už mokesčių mokėtojų pinigus? Gal tegu privatus verslas užsiima šiuo projektu, jį realizuoja, superka kolekcijas, padaro jį rentabiliu ir taip tegu įrodo jo naudą visuomenei ir valstybei? O dabar juk iš esmės siūloma katė maiše, prisidengiant garsiais vardais. Deja, retas kuris kelia klausimą apie tai, kad per septyniolika metų Lietuvoje galima buvo (ir reikėjo) pastatyti už nepalyginamai mažesnius pinigus negu dabar siūlomas Ermitažo-Gugenheimo projektas, ne vieną teatrą, koncertų salę, muziejų. Kiek metų buvo „marinuojamas“ Nacionalinės galerijos projektas? Susizgribta paskutinę akimirką, ir tai nežinia, ar bus suskubta iki 2009 Europos kultūros sostinės programos pradžios? Lietuva neturi nė vienos šiuolaikinius standartus atitinkančios simfoninės koncertų salės. Estai per nepriklausomybės laikotarpį sugebėjo pastatyti apie dešimtį gerų koncertų salių. O kokioje būklėje yra kitų mūsų miestų teatrai?
Kyla dar ne vienas klausimas. Kokios kultūros šalimi laikytina Lietuva, jei nustekenę kultūrinį gyvenimą savo provincijose, postringaujame apie Gugenheimą ir statome Nacionalinį stadioną 24 tūkstančiams žiūrovų? Ar gali egzistuoti „elitinė“ kultūra centruose be kultūros provincijoje ir kokią prasmę turi tokia egzistencija? Apie ką begalima kalbėti, jei paklaustas apie Lietuvos teatrų problemas, Lietuvos Kultūros ministras tiesiai į radijo eterį prapliumpa mefistofelišku juoku (supraskit, kokios problemos...). Ir visa tai – kai ką tik atsistatydino Kauno dramos teatro vadovybė.
Ar būsim įdomūs pasauliui, suniokoję savo paveldą? Kadaise Vytautas Landsbergis pasakė savo garsiąją frazę „gyvename ant kultūros griuvėsių“. Bet ar per pastaruosius metus tų griuvėsių sumažėjo? Galbūt, nes dalis jau tiesiogine prasme buvo sulyginti su žeme, išvežta į sąvartynus, arba tiesiog supleškinta, nes trukdė nekilnojamo turto verslo „genijų“ planams. Gal išties po daugelio metų apie lietuvius istorikai rašys kaip apie tautą sunaikinusią savo paveldą ir kultūrą, tuo pačiu pražudžiusią save pačią?
Pamėginkime sau sąžiningai atsakyti į šiuos klausimus ir pamąstyti. Gal tuomet nebereikės vieniems kitų apdovanoti liumpenų ar bolševikų epitetais?
Tomas Bakučionis yra Lietuvos socialdemokratų sąjungios valdybos narys
