Ak, tas komplimentais ir rožėmis klotas jaunos gražuolės karjeros teatre kelias! Gal kokią kitą tokios liaupsės būtų jau išpaikinusios, tačiau ne Tomą Vaškevičiūtę. Net Auksinis scenos kryžius, kuriuo ji prieš 3 metus buvo apdovanota kaip geriausia aktorė, jos neapsvaigino. Į provokuojančias žurnalistų klausimus Toma tada atsakė berods taip: „Ar dėl apdovanojimų turėčiau susireikšminti? Gyvenu labai paprastai. Esu ne tokia įdomi, kaip mano veikėjai.“
Kančia virto kūrybos džiaugsmu
Toma, esate dar labai jauna, bet jau viena ryškiausių Nacionalinio dramos teatro aktorių. Sakėte, tėtis prieštaravo profesiniam dukros pasirinkimui. Ar dabar jis užganėdintas?
Tėtis ilgus metus dirbo TV3 televizijoje inžinieriumi ir televizijos virtuvę matė iš kitos teleekrano pusės, galbūt todėl jis skeptiškai vertino aktorystę, kitaip nei mama, kuri mane besąlygiškai palaiko, yra mačiusi visus mano darbus. Tačiau po spektaklio „Coliukė“, kurį pastatėme dar būdami akademijos studentais, ir tėtis pakeitė nuomonę. Režisierius Gintaras Varnas šį spektaklį įtraukė į Kauno dramos teatro repertuarą, tad važinėjome ten iš Vilniaus vaidinti „Coliukės“. O tėvas man tada pasakė: „Galbūt ir gerai pasirinkai.“
Kada jūs pati tuo įsitikinote?
Sudėtinga atsakyti... Neseniai sutikau kunigą Antaną Saulaitį, kurį pažinojau dar iš mokyklos laikų, kai buvau skautė, ir prisiminiau lemtingą mūsų susitikimą maždaug prieš 10 metų. Buvo toks pat niūrus laikas, lapkričio pabaiga, pirmieji mano studijų metai. Sliūkinau gatve ašarodama, nes smarkiai abejojau savimi. Kažkodėl man buvo sunku mokytis, daug ko nesupratau ir dėl to kentėjau. Tačiau netikėtas susitikimas su kunigu Saulaičiu, su kuriuo tada kartu išgėrėme arbatos pasikalbėjome , suteikė man stiprybės. Nustojau baimintis, kančia pavirto kūrybos džiaugsmu. Šiandien pasakiau šiam žmogui, kad esu jam už tai labai dėkinga.
Tuo, kad esu savo vietoje, visiškai patikėjau po Jono Vaitkaus spektaklio „Palaukit, kieno čia gi čia gyvenimas“. Tai buvo mano pirmas svarbus savarankiškas darbas, galėjau susikaupti ties juo, skirti jam laiko. Taip iš akademijos (tada mokiausi trečiame kurse) ir patekau į teatro pasaulį. Spektaklio sėkmė mane labai paguodė, suteikė daug vilčių: supratau, kad mokytis teatro meno ir dirbti teatre yra visiškai skirtingi dalykai. Aišku, be vieno nebūtų kito, bet man labai patinka dabartinė veikla.
Neslysti paviršiumi
O kaip patekote į Nacionalinį dramos teatrą?
Kaip bendrakursės Milgės Polikevičiūtės dublerė. Mano sukurtus vaidmenis įsidėmėjo režisierė Yana Ross. Pirma net nebuvau trupės narė, ir štai jau 8 metai esu čia.
Galbūt, įgijusi patirties, netrukus į Akademiją sugrįšite kaip dėstytoja ir varysite į neviltį jaunas nesusipratėles? Galiu ir dėstyti (šypsosi). Turiu tam reikalingą magistro laipsnį. Labai greitai apsisukote, turint galvoje jūsų metus.
Yana Ross man taip pat yra sakiusi: „Greitai gyveni, Toma!“
Tai matyti ir kine: pradėjote nuo mažų vaidmenų „Nuodėmės užkalbėjime“, štai jau esate kviečiama pagrindiniams. Lietuviškas kinas, atrodo, tapo antraisiais jūsų namais po teatro, ir televizijos nelaikote pereinamu kiemu, kur gali labai nesidrovėti. Pirmiausia dėl jūsų ir Tado Gryn herojų meilės istorijos serialas „Nemylimi“ tapo mylimas ir žiūrimas, „Svetimi“, „Pasmerkti“ taip pat pasmerkti populiarumui. Jūsų herojės iš „Nemylimų“ Astos mano kaimynė taip nuoširdžiai gailėjo, kad turėdavau vis priminti jai, kad toji Asta kankinasi kine.
Kažkaip pavyko įprasminti neįtikėtinus šios herojės gyvenimo vingius. „Nemylimų“ temos buvo gan sudėtingos, tikrai nepaviršutiniškos: iš tos jų gausybės išeitų ne vienas filmas. Stengiuosi ir televizijos serialuose neslysti paviršiumi. Galiu pasakyti, kad ir ten nėra vaidmenų, dėl kurių man būtų gėda. O dėl „Nemylimų“ – ten susibūrė labai gera komanda, buvo padėtas geras pamatas. Tokiu atveju projektą ne gėda tęsti.
Pakeliate itin sudėtingus puolusių moterų, tokių marijų magdalenų, vaidmenis. Teatras išnaudoja jūsų jausmingumą, moteriškumą ir grožį tarsi vyskupas Masalskis O.Koršunovo „Katedroje“. Nežinau, kaip mane mato kiti, per tuos darbus nespėji apmąstyti to, ką darai. Tačiau gražuole scenoje būnu retai. Smagu įkūnyti A.Čechovo Jeleną Andejevną ar labai moterišką Sielą „Broken Heart Story“ spektaklyje, bet tas grožis, prisipažinsiu, man kainuoja vargo.
Nejau nebuvote klasės gražuole?
Greičiau kietuole. Draugavau su berniukais, buvau aktyvi ir labai drąsi. Panašiai kaip „Mūsų klasėje“? Įtariu, kad šis Yanos Ross spektaklis yra išskirtinis ne tik jūsų teatro repertuare.
Man jis labai svarbus. „Mūsų klasė“ mums, jos nariams, suteikė labai daug pasitikėjimo. O šį palaiko švari, dar repeticijų metu išgryninta pozicija: mes 100 procentų žinojome, ką darome ir dėl ko, todėl nebijome neigiamų reakcijų, kritikos, mat žiūrovų nuomonių ir reakcijų sulaukėme labai įvairių. Tačiau tarp bendraminčių jautiesi dvigubai stipresnis, nebijai dvasiškai ir fiziškai apsinuoginti prieš juos, todėl ir žiūrovo ne taip bijai.
Šis spektaklis nebuvo kurtas dalimis, kaip įprasta, kai režisierius galiausiai sulipdo atskirai paruoštas scenas į vieną. Dirbome visi drauge – taip ir r Gediminas Girdvainis, Aldona Janušauskaitė , Vaiva Mainelytė, nes ir vyresnioji kolegų karta ten neturėjo privilegijų, net numirėliai jų neturėjo! Kartą repetuojant, kai mano herojė jau mirė, su taip pat „numirusia“ kolege nusiplovėme pailsėti, tačiau netrukus per garsiakalbį išgirdome: „Kur dingo vaiduokliai? Vaiduokliai, repeticija nepasibaigė, prašom atgal į sceną!“ Vadinome šį spektaklį Yanos getu (juokiasi).
Holokausto Lietuvoje klausimas šiame spektaklyje keliamas labai atvirai ir skaudžiai.
Taip, jei pastebėjote, ten kalbama ne apie Lenkiją, o apie tėvynę. Pjesės autoriaus, lenkų dramaturgo Tadeuszo Słobodzianeko, vis minimą žodį Lenkija visur pakeitėme Tėvyne. O mūsų pastatymas ne tik niūrus, baisus, tragiškas, bet ir gyvas, atraktyvus, vietomis net linksmas... Juokas pro ašaras!
Taip, bet visgi ten yra daug šviesos. Žiūrovai salėje juokiasi ne iš pigių pokštų, o iš žiauraus gyvenimo paradoksų.
Skirtingas teatrų kvapas
Panašiai žmogus pasijunta ir geros psichoterapijos seanse. Uždavėte garo tautai, kurios dalis kratosi tų prisiminimų ir atsakomybės. Kokias gi dar ambicijas puoselėja Lietuvos nacionalinis dramos teatras, švenčiantis 75 metų jubiliejų?
Manyčiau, meno vadovas Audronis Liuga ir visa teatro trupė turi labai didelių kūrybinių ambicijų. Pirmiausia pasiekti, kad žmonės į teatrą ateitų mąstyti, jausti, o ne ieškotų čia pramogos. To siekiama atkakliai, galbūt kraštutinai, tačiau galbūt tiktai taip įmanoma pramušti sieną.
Namudininkų artelės, kuria Nacionalinis dramos teatras buvo tapęs A.Večerskio laikais, siena jau pramušta. Tačiau kartas atrodo, kad balansuojama ant ribos, kuri skiria scenos kūrinį ir socialinį projektą... Kuo gi gyvi kiti šalies, kur jums teko dirbti, teatrai, kokia ten atmosfera?
Labai įvairi. Mūsų teatro erdvė didesnė, čia siaučia skersvėjai, nėra jausmo, kad visada čia būsi. Atrodytų, kuo šį teatrą paversime, tuo ir jis ir taps. Mes patys kuriame jo atmosferą.
Kauno nacionaliniame dramos teatre, kurio pastate esu net nakvojusi, yra likę paslaptingumo, tarpukario kvapo. Mažasis teatras man yra sceninio grožio ir elegancijos oazė. Elegancija alsuoja ir buvęs „Rūtos“ draugijos pastatas su M.K.Čiurlionio freska ant scenos uždangos.
Teko dirbti ir teatre „Atviras ratas“, ten vėl viskas kitaip: jautiesi tarsi šeimos rate, aktoriai patys viskuo rūpinasi, net dekoracijomis, kas man buvo labai neįprasta. O štai Oskaro Koršunovo teatras (OKT) net scenos normalios neturi. Šis teatras pirmiausia yra idėja, jo stogas yra idėja, kuri ir man artima.
Teatras man pirmiausia yra žmonės, o ne įstaiga. Pastebėjau, kad per tuos 8 mano buvimo čia metus pakito ir žiūrovo skonis bei poreikiai. O aktorius dabar nėra vien tik vaidmenų atlikėjas, svarbi tapo jo paties pozicija ir asmenybė, kurią jis atskleidžia personažo dėka.
Kaip supratau, tas naujos kartos aktorius nebegali pasislėpti už personažo ar skųstis, kad karabasas režisierius verčia jį būti tuo ar anuo. Tačiau nebėra jis ir pusdievis apšviestas rampos šviesų, kurį žiūrovai buvo linkę be saiko garbinti. Tad kas jam lieka?
Būti savimi. Su žiūrovu kaskart, ką bevadinčiau, bendrauju asmeniškai, ir tai – labai tikras, gyvas ryšys. Nors labai nelengva ir kartais net baisu ir ant scenos nenustoti būti savimi, nemeluoti, išlikti autentiškai. Labai džiaugiuosi, kad patekau tarp tų, kuriuos garsus lenkų režisierius Krystianas Lupa atsirinko į spektaklį, kurį kurs mūsų teatre. Lenkų teatras yra labai įvairus ir stiprus, iš jų yra ko pasimokyti. Laikau tai gera stažuote.
Toma, teatrui labiau reikia aktoriaus drąsos ar grožio?
Drąsos.
Linkiu jums jos neprarasti.
