Neseniai įvykę parlamento rinkimai Moldovos Respublikoje teikia optimizmo, kad sunkumai nesukliudys šaliai žengti eurointegracijos keliu.
– Stebėtojai pripažįsta, rinkimai Moldovos Respublikoje buvo demokratiški, tačiau konstitucinė krizė šalyje gali užsitęsti, – „Balsas.lt savaitė“ pradėjo kalbą su Moldovos Respublikos ambasadoriumi Lietuvoje Igoriu Klipii.
Manau, kad reikalai klostosi teisinga kryptimi. Galbūt lėčiau nei norėtųsi, tačiau vis dėlto Moldovos Respublikos judėjimo vektorius yra europietiškas, jis tapo dar ryškesnis ir tai ne pabaiga. Manau, dabartinis parlamentas sugebės išrinkti prezidentą, nes mes to negalime padaryti. Net jeigu demokratinėms partijoms, kurios pateko į parlamentą, pritrūks dviejų balsų. Bet kuriuo atveju jos turi daugiau balsų nei anksčiau, tad rengti naujus neeilinius parlamento rinkimus niekam neapsimoka – nei demokratinei pusei, nei jų priešininkams. Atsižvelkime į rinkėjų nuotaikas – žmonės pavargo.
– Kaip sekasi gyventi be prezidento? Ar tai svarbi trūkstama grandis?
– Gyvenome be prezidento pusantrų metų ir tai nesukėlė problemų. Tai įmanoma bent jau todėl, kad pagal konstituciją prezidentas nėra svarbiausia figūra. Per tą laiką, kada nebuvo prezidento komunisto, judėjome integracijos į Europą kryptimi daug greičiau. Ir jau vien dėl to galime manyti, kad pas mus išrinks prezidentą.
– Kalbant apie integraciją į Europos Sąjungą (ES) galima klausti, ar nepaprasčiau prisijungti prie Rumunijos?
– Toks klausimas keliamas. Tai yra politizuotas klausimas. Jį kelia, tiksliau – sudarė sąlygas iškelti, nusiteikusieji prieš ES. Girdi, Moldovos Respublika yra nevisavertė valstybė. Gal tą valstybę pasidalys kaimynai – Rumunija ir Ukraina. Šis klausimas truputį erzina. Manau, kad Moldovos Respublika įrodė, jog sugeba pati susiorganizuoti ir bus normali demokratinė valstybė. Mus sieja gilūs ryšiai su Rumunija: istoriniai, lingvistiniai. Ir giminiški – todėl, kad labai daug žmonių yra giminės. Tačiau istorija yra istorija. Per du šimtmečius įvyko tam tikrų permainų. Mūsų visuomenė plėtojasi, tad klausimas dėl susijungimo su Rumunija keliamas ne laiku.
– O kaip dėl Rumunijos pilietybės, rumuniškų pasų?
Pažvelgę į statistiką, kokios Europos valstybės suteikė pilietybę užsieniečiams, pamatysite, kad Rumunija atsilieka nuo tokių šalių, kaip Vokietija, Prancūzija ar Didžioji Britanija. Jos priima naujus piliečius, suteikia savo šalies pasus. Tą patį daro ir Rumunija. Manau, ji turi teisę tai daryti. Daugeliui mūsų, ypač esant komunistiniam režimui, kuris dar buvo prieš pusantrų metų, tai buvo vienintelė galimybė bendrauti su ES. To dalyko Moldovos Respublikoje norima dėl tam tikrų merkantilinių paskatų. Tai galimybė keliauti, rasti darbą užsienyje.
– Kaip vykstančios eurointegracijos kontekste atrodo Padniestrės likimas. Jūs einate į Europą, o Padniestrė – kas su ja?
– Moldovos Respublika aukščiausiu lygiu suformulavo, kas yra Padniestrė. Šiuo metu tai tarsi Kaliningradas – tiktai svetimos valstybės teritorijoje. Ten visiškai viešpatauja Rusijos politika – oficialiai ir neoficialiai – dažnai neatsižvelgiama į Moldovos Respublikos buvimą. Teritorijai vadovauja Rusijos Federacijos piliečiai. Labai norėtume, kad šios teritorijos gyventojai priklausytų aiškiai kieno nors kontrolės sferai: arba Rusijos Federacijos, arba Moldovos Respublikos. Jie šiuo metu yra tarsi už įstatymo ribų. Norime, kad Rusijos Federacija išvestų savo kariuomenę iš Moldovos Respublikos teritorijos.
– O Ukrainos, kaip tranzitinės valstybės, vaidmuo?
– Turime du kaimynus. Logiška, kad Padniestrės klausimas būtų greičiau sprendžiamas per Ukrainą, o ne per Rusijos Federaciją.
Viliamės, kad Ukrainoje įsivyraus susidomėjimas šia problema, kadangi labai dažnai Rusijos Federacija veikia ne tik Moldovos Respubliką, bet ir Ukrainą. Tai nėra nežinoma ar tamsi dėmė žemėlapyje, per Padniestrę gabenami ginklai, narkotikai. Tai blogai atsiliepia ir Ukrainai.
– Lietuva nori ir bando būti tarpininkė tarp posovietinių demokratinių valstybių – tokių kaip Moldovos Respublika ir ES. Jūsų nuomone, ką Lietuva šia kryptimi daro gerai, o ką dar galėtų padaryti?
– Lietuva daro tai, ką gali daryti. Esame jai dėkingi. Saugome bendro mentaliteto likučius. Istoriškai perėjome per tą pačią valstybę – Sovietų Sąjungą. Mus geriau supranta lietuviai ir Baltijos šalių piliečiai. Tai padeda bendraujant su Europos struktūromis, kadangi lengviau bendrauti su tave suprantančiu žmogumi.
