Greta visų valstybinių bei žmogaus asmeninių švenčių yra dar viena šventė. Paminėta aktoriaus Vlado Bagdono, tačiau turbūt jaučiama kiekvieno Lietuvos žmogaus. Dar išgalinčio susimokėti visus ant jo užgriuvusius mokesčius.
Tad kokia tai yra šventė? O ji sarkastiška. Tai Lietuvos žmogaus šventė laiku susimokėti mokesčius. Neįsiskolinti. Kol gali, tol jautiesi bent šiek tiek laisvas. Sąskaitų už šilumą, vandenį ir t.t. neužvaikytas. Visokių gąsdintojų, persekiotojų nepjudomas. Taip sakant, dar esi asmuo, turintis suverenitetą. Tarsi mažytė nepriklausoma valstybė su konkrečiu būstu bei adresu. Esanti didesnėje valstybėje su sostine Vilniumi.
Kol tavo sąskaitos laiku apmokėtos, tol turi pilietinę teisę. Ir Lietuvoje pasijusti žmogumi. Taupančiu, skaičiuojančiu, dėliojančiu savo litus, centus, bet vis vien žmogumi. Kol tavo dėlionė neatsilieka nuo katastrofiškai didėjančių kainų. Už maistą, už paslaugas ir t.t.
Žmogus Lietuvoje yra patekęs į tik augančių, kylančių ir niekada nenusileidžiančių kainų reples. Žmogus, jei atmesime jo biologinę sandarą, Lietuvoje yra stebimas, kontroliuojamas vandens, elektros ir t.t. skaitikliais. Visokiais daugiabučio įvado, šiluminės trasos ir gyvatuko rodmenimis. Žmogus yra užspeistas ir tiek tevertas, kiek jis gali suspėti su augančiomis kainomis. Žmogus, jei kalbėsime sarkastiškai, yra tiek tevertas, kiek rodo jo bute įmontuoti skaitikliai. Malantys kubus bei kilovatvalandes. Ir nesvarbu, kas tu esi. Garsus poetas, mokslininkas ar aktorius. Nesvarbu, kiek per gyvenimą perskaitei knygų. Kiek atlikai kilnių darbų. Kiek išmokei mokinių. Kiek savo buvimu šį pasaulį sudvasinai. Tai, viso labo, tik sentimentaliosios smulkmenos. Tu visas esi priklausomas nuo banaliųjų skaitiklių. Nuo augančių, kylančių ir niekada nenusileidžiančių tarifų. Nes jie visada priklausys ne tik nuo pasaulinių naftos ar dujų kainų, bet ir nuo pasaulinio godumo. Gauti kuo didesnius pelnus.
Ar daug žmonių Lietuvoje spėja laiku susimokėti? Dauguma jau nespėja. Todėl dauguma prarado galimybę Lietuvoje jaustis orūs. Jie tarsi nužmoginti. Paversti tik skolininkais. Nemaloniais, nepageidautinais subjektais. Mažinančiais šilumos ar vandens tiekėjų pelnus.
Ar daug žmonių Lietuvoje jaučiasi visiškai saugūs? Visiškai įsitikinę, kad jų gyvenamasis plotas tikrai yra jų pastovūs namai. Pastovi žmogaus tvirtovė. Asmeninė citadelė, užuovėja. Tokia pastovi, kad niekad neteks iš jos išsikraustyti? Bus leista čia pasenti? Per šventes būtent čia suvažiuos suaugę vaikai? Būtent čia yra šeimos lizdas?
Retas Lietuvoje jaučia tokį tikrumą. Ir tai ypač skaudu. Nes lietuvis savo prigimtimi visada buvo sėslus. Keisdavo gyvenamąją vietą tik didelės būtinybės priverstas. Savo noru keisdavo tik į geresnę vietą. O dabar, nesant nei karui, nei marui, gyventojai džiaugiasi ne savo vaikais ar anūkais. Ne savo profesija. Jie džiaugiasi, kad dar pajėgia apmokėti sąskaitas. Kad dar neatsidūrė tame didžiuliame nemokių gyventojų sraute. Užpjudytų gyventojų. Kryptingai stumiamų iš Lietuvos.
redakcijos skiltis
