Pirmą kartą Kryžių kalną aplankiau prieš pusę amžiaus – 1959 m. vasarą, kai po studijų su trimis mokslo draugais atvykome dirbti į besikuriančią Šiaulių staklių gamyklą.
Teisingai sakoma, kad pirmas įspūdis, vaizdas įsimena ilgiausiai: ir šiandien menu, kaip tada atrodė šis piliakalnis.
Kryžiai tada stovėjo tik kalno viršūnėje ir ant jo šlaitų. Jo papėdėje aplinkui tęsėsi žalias pievų kilimas, kuriuo pagyvenę žmonės melsdamiesi apie kalną... ėjo klupsčiomis!
Atsimenu, jau tada, išvydusi tą didingą, dangaus žydrynėje savo kryžiais įsirašiusio kalno vaizdą, mano čia atvežta draugo motina – žemaitė, atvykusi padėkoti Dievui, kad jos sūnus Kazimieras sveikas grįžo iš armijos, jam pasakė:
„Kaze! Čia reiktų atvežt mūsų tėvą: gal jis imtų mažiau gert?!.."
Tokį stiprų dvasinį įspūdį šis objektas daro ne tik mūsų šalies gyventojui. Jis stebina ir iš svečių šalių čia atkeliavusiuosius, daug pasaulio didingų paminklų mačiusiuosius. Matyt, tas didingumas ir glūdi jo paprastume, jutime tų dvasinių išgyvenimų, kuriais nešinas šimtmečiais čia keliavo kiekvienas tų kryžių kūrėjas, statytojas, trokšdamas įamžinti didelę meilę, tikėjimą, dėkingumą, viltį, savitą, iš pačių žmogaus dvasios gelmių išplaukiantį meno suvokimą; statomi jie, kaip ir prieš pusę tūkstantmečio, išreiškiant PADĖKĄ ar PRAŠYMĄ Aukščiausiajam!
Kur jo istorijos pradžia?
Automagistralė Tilžė–Šiauliai–Ryga arba asfaltuotas dviračių takas jus, pasukusius Rygos kryptimi, nuo Šiaulių katedros nuves prie šio įspūdingo paminklo, stūksančio už 12 km (prie Kulpės upelio), anksčiau pagal tos vietos kaimo pavadinimą vadinto Jurgaičių piliakalnio.
Kryžių kalno pavadinimas irgi atsiradęs seniai. Spėjama – gal XIV a. pabaigoje ar XV a. pradžioje, kai krikštą priėmė žemaičiai. Jau tuo laikotarpiu ant piliakalnio buvo pastatyta koplyčia ir keletas kryžių. Kalnas tapo maldų vieta. Apie žmonių čia patirtas Dievo malones byloja iš lūpų į lūpas perduodamos legendos, pasakojimai.
Žmonių statomų kryžių ant piliakalnio vis daugėjo. XX a. pradžios spaudoje jau rašyta, kad ant šio kalno stovėjo apie 200 kryžių. Žinoma, jie beveik visi buvo mediniai.
Ypač jų čia pagausėjo pralaimėjus 1831 m. ir 1863 m. sukilimus. Jurgaičių piliakalnis žuvusių sukilėlių giminėms buvo neutrali vieta pastatyti ženklą jiems atminti. Juk sodyboje pastatytas kryžius būtų išdavęs kovotojo prieš caro valdžią gyventą vietą, o joje likę gyventojai būtų buvę ištremti.
O 1940 m. šiame piliakalnyje jau priskaičiuota 400 didokų kryžių, neskaitant gausybės mažų. Kiekviena Lietuvos parapija stengėsi čia pastatyti menišką, puošnų kryžių.
Kita didžiulė kryžių statymo ant šio kalno banga plūstelėjo sovietmečio šeštajame dešimtmetyje. Daugiausia tai buvo iš Sibiro grįžusių tremtinių padėkos Dievui kryžiai, su jaudinančiais žodžiais, gražiais papuošimais.
Nuosprendis – sunaikinti
Po Stalino mirties iš tremties grįžę tautiečiai ne visi iš toliau galėjo atnešti ar atsivežti didesnį kryžių. Todėl gretimuose Domantų ir Jurgaičių kaimuose atsirado medžio meistrų, kurie ėmėsi už prieinamą kainą padaryti norimą kryžių su užrašu medinėje ar metalinėje lentelėje. Žinoma, tai labai nepatiko ne tik vietos valdžiai. Vyresni žmonės mename – apie tą kryždirbių „klestintį biznį" kaip apie smerktiną tada rašė net žurnalas “Jaunimo gretos". Tačiau vietos valdžia nebuvo pajėgi sustabdyti tą masiniu reiškiniu tapusį kryžių statymą ant piliakalnio. Todėl 1961 m. pavasarį ateistai ir vietinė Šiaulių partinė valdžia nusprendė... fiziškai su tuo kalnu susidoroti – jį „nuvalyti", t.y. visus kryžius nugriauti su buldozeriais!
Taip ir buvo padaryta. Nors tie buldozeriai riaumojo per tūkstančių žmonių širdis, kalno viršuje ir šlaituose stovėjusių apie 5000 kryžių virto šiukšlėmis! Mediniai buvo sudeginti, akmeniniai ir betoniniai – išgabenti ir, žinoma, taip pat sunaikinti.
Suprantama, kad po šios neįtikėtinai barbariškos akcijos jos sumanytojai ir vykdytojai jautė negatyvias žmonių nuotaikas. Bijodami, kad atsiras nepaklusnių, prie kalno kuriam laikui pastatė milicijos sargybą.
Tikėjimo buldozeriu nesunaikinsi
Tą įrodė mūsų krašto žmonės. Juk iš tiesų jie ne kartą pademonstravo: kuo didesnė skriauda, tautos paniekinimas, tuo aktyvesnė jų priešprieša. Tą paliudijo ir Kryžių kalno tolesnė istorija. Tai, kas buvo griežtai draudžiama daryti dienomis, vykdavo naktimis, kai pasitraukdavo milicijos sargybiniai. Žmonės nešė, vežė, kasė, statė. Draudėjų pykčiui, vis daugiau ir daugiau kryžių atsirasdavo po nakties... O tas faktas liudijo žmonių tvirtus įsitikinimus, jog būtent toje vietoje tie simboliai tampa pačia nuoširdžiausia padėka Dievui.
Per 10 metų Maldų kalnas vėl atgijo, pasipuošė daugybe naujų kryžių, kryželių! 1973 m. čia jų vėl jau buvo apie 400!
Tačiau arši kova tarp kryžių statytojų ir jų naikintojų tęsėsi. Kryžiai ir toliau dygo naktimis. Čia atsirasdavo paminklų ir tokiems žmonėms, kurių minėjimas sovietų valdžią tiesiog gąsdino, nervino. Pavyzdžiui, čia atsiradęs kryžius Romui Kalantai atminti.
Kai tos kovos istorija tęsėsi ir po trečiojo – 1975 m. Kryžių kalno griovėjai sugalvojo naują planą – patį bjauriausią. Buvo nuspręsta patį kalną paskandinti fermų nuotekų kanalu virtusios Kulpės upės dvokiančiu vandeniu. Pastačius užtvanką ir vandenį pakėlus, kalnas turėjo tapti... iš vandens kyšančia sala!
Bet vėl iškilo kliūtis. Jau pradėjus užtvankos statybos darbus, didelį triukšmą pakėlė užsienio lietuviai, per įvairias tarptautines organizacijas skelbdami pasauliui apie skandalingą sovietų elgesį okupuotoje Lietuvoje naikinant tautos kultūrinį paveldą, persekiojant tikinčiuosius. O juk žinoma, kaip tokios negarbės bijojo pasaulyje išgarsinta tarybų valdžia!
Apie jį rašė užsienio spauda
Taip tas mūsų krašto unikalus, iš pelenų ir velėnų vis prisikeliantis paminklas išvengė paties barbariškiausio sunaikinimo. Be abejo, ta besitęsianti kūrėjų ir naikintojų kova Kryžių kalną dar labiau išgarsino, jis tapo žinomas pasauliui.
Tačiau iki Atgimimo kaip Šiaulių, taip ir visiems Lietuvos gidams nebuvo leidžiama vesti ekskursijų į Kryžių kalną (aš, kaip daugelį metų dirbantis gidu, esu tų draudimų liudininkas).
Bet žinia apie Lietuvoje tikinčiųjų sukurtą istorinį Kryžių kalną jau buvo plačiai pasklidusi užsienyje. Pasiekė žinia, kad Vengrijos žurnalas išspausdino jo spalvotas nuotraukas su aprašymu.
Taigi kai apie jį žinojo jau visa Europa, Šiaulių partinei valdžiai irgi buvo nepatogu apsimesti, kad jo nemato, jo nėra, nes jis, nors ir kaip naikinamas, tebestovėjo didžiuodamasis savo naujais paminklais vos už 12–os kilometrų nuo miesto.
Tada ir buvo atšauktas draudimas ten vesti ekskursantus, bet, žinoma, Ekskursijų biuro vadovybei buvo pavesta pasirūpinti, kad tam maršrutui būtų parengta „mokomoji ekskursija".
Tada mūsų – gidų kalbos, be abejo, buvo kontroliuojamos, buvo sekama, ar nepasakojame ko nors „nereikalingo". Bet būtent ten mes ir išgirdome Šiaulių pedagoginio instituto dėstytojo – menotyrininko Vytenio Rimkaus – išsamesnį pasakojimą apie Kryžių kalno istoriją. Tai buvo atmintina diena, pranašaujanti Atgimimo aušrą!
Popiežiaus kryžius
Atgimusi Lietuva gavo brangią dovaną: 1993 m. mūsų kraštą aplankė Popiežius Jonas Paulius II.
Lankydamas krašto šventoves, jis atvyko ir prie Kryžių kalno. Čia jis aukojo šv.Mišias specialiai kalno papėdėje pastatytoje koplyčioje, kuri tebestovi ir šiandien kaip tautai svarbus atminimas. Išties, tai buvo didelis įvykis Lietuvos istorijoje.
Grįžęs į Romą, Popiežius netrukus atsiuntė savo kryžių. Jis stovi kalno papėdėje, aikštės viduryje. Netoli jo stovi ir puošnus trijų aukštų stogastulpis, menantis 1981 m. gegužės 13 dieną pasaulį sukrėtusį įvykį – pasikėsinimą į šv.Tėvą Romos šv.Petro aikštėje, per kurį jis buvo sužeistas. Šį stogastulpį Popiežius aplankė net du kartus. Be abejo, jis, kaip ir visa mūsų tauta, dėkojo Dievui už išlikimą. Juk Lietuva su savo Aušros vartais, savo Kryžių kalnu bei kitais paminklais Popiežiui buvo įsimintina ir kaip jo motinos tėvynė. Ar ne dėl to ir nuvykęs į Lenkijos Lomžos miestą atkeliavusiems Lietuvos tikintiesiems jis lietuviškai sakė: „Lietuva! Aš girdžiu tavo balsą!"
Atgimimo kryžiai
Atgimimo laikotarpiu ekskursijų į Kryžių kalną labai pagausėjo. Ne vieną grupę teko čia vesti ir man pačiam. Keliavo į tą Maldų kalną kryžiai ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš tolimų šalių – Amerikos, Kanados, Meksikos, taip pat Europos valstybių. Buvo neįprasta regėti, kaip žmonės veža tuos simbolius čia iš šalių, kur niekas nevaržo tikėjimo, nepersekioja bažnyčios...
Laikas kiekvienam žmogui dovanoja du džiaugsmus – prisiminimus ir viltį. Štai laikau rankoje prie Kryžių kalno platinamo šio nepaprasto fotografų įamžinto Lietuvos paminklo atviruką, ant kurio išrašyta:
MALDA:
„Maldavimų kalne! Tu esi šventa Žemės vietelė. Jau ilgi metai, kai ašaros Tave drėkina.
Tu esi senas, kaip patys žmonės ir kaip amžinai negęstanti jų viltis. Ir aš savo širdyje atnešiau paslėptą prašymą; dedu jį su nuoširdumu ir viltimi Maldavimų kalno papėdėje!"
Danielius BALČIŪNAS
