Ruduo – begėdis. Jis aistringai nurengia prieblandoje iš automobilio iššokusią, lengvu sijonėliu pasipuošusią kaimynę. Ruduo dvelkteli vėjo šuoru ir sijonėlis užsiverčia moteriai ant galvos. Ruduo bando kaimynės kūną glamonėti savo rankomis-lapais, prisiliesti prie to, kas jam nepriklauso. Moteris dreba, bando prisidengti delnais ir, nesitikėjusi tokio įžūlumo, iš nuostabos beviltiškai mirkčioja. Ruduo ją paleidžia tik už namo durų, atsitiktinei meilužei metęs šimto dolerių vertės pluoštą auksinių lapų – apsimokėjo už paslaugas.
Šlepsėdamas sužeistomis kojomis, ruduo visą naktį triukšmauja, vaitoja, ieško. Beldžiasi į langus, kaukia, bara nesvetingų namų stogus, lanksčiu kūnu tranko senų ąžuolų impotentų kamienus, o šie abejingai, bet geraširdiškai girgžda. Niekas nemyli rudens. Drėgno, nejaukaus, vienišo...
Tik geras kiemsargis šunelis savo drėgna nosimi jį uosto ir vizgina uodegą. Jis norėtų bėgti kartu su rudeniu išilgai gatvės, saugoti jį, kad kas nors nenuskriaustų... Bet neleidžia grandinė... Vilkikų šviesos akina rudenį. Kur tų vilkikų vairuotojų sąžinė? Jie visada nori, visada ima pakeleives. Tai ne meilė, tai niekšybė, niekam neįdomi siela. Paima kūną, išskaidys į molekules ir lyg nugalėtojai nuskubės pas kitas – jaunesnes, geresnes, šiltesnes...
Rytą ruduo šypsosi pro ašaras, išgąstingai slepia juodus ratilus po ametistinėmis akimis, bando susitvarkyti išsiplaiksčiusius rausvus plaukus ir nors akimirką atsipūsti po beprotiškos naktinės orgijos. Prisidengia lapais ir bando užmigti.
Ruduo Lietuvoje. Namai negali pasislėpti žalumoje, visi viską mato. Ankstyvais vakarais šviečia langai, užuolaidomis klaidžioja šešėliai – žmonės, žiūrėkite, kas vyksta mūsų namuose! Štai vyras pagavo savo žmoną, turbūt dailininkę, nes visa išsitepliojusi akvarele, rankose – teptukas. Bejėgę prispaudža prie baltos sienos ir bučiuoja, bučiuoja, bučiuoja... Lyg paskutinį kartą. Jos akys blizga ir ji tą akimirką žino, kad kažkur kažkam už plono lango stiklo labai labai liūdna... Rudenie, atleisk laimingiems žmonėms už jų laimę...
*** Sveikiname su rudeniu, kuris galbūt nenuspėjamas, bet tikrai neliūdnas. Ypač tada, jei turite žurnalą „Tik Vyrams“.
