Rugpjūčio 19 d. į Malavį išskrido dainininkas Donatas Montvydas, kunigas Ričardas Doveika ir UNICEF Geros valios ambasadorė, aktorė Virginija Kochanskytė, lydimi UNICEF Lietuva vykdomosios direktorės Jovitos Majauskaitės-Staniulėnės. Atlikėja Justė Arlauskaitė-Jazzu juos išlydėjo, o prie misijos prisijungs trečiadienį, rugpjūčio 23 d.
„Labai svarbu sau priminti atjautos pojūtį, pabėgti nuo savirealizacijos, savo ego. Svarbu mylėti ne tik savo vaiką, bet ir kitus, atjausti visus vaikus, nelikti abejingam – tą jausmą turiu nuo vaikystės. Tikiu, jog reikia duotis ir dalintis, tik tuomet pats gali būti laimingas“, – prieš skrydį kalbėjo Donatas Montvydas.
„Ant sparnų“ žinomas atlikėjas išbuvo beveik dvi paras, todėl iš lėktuvo jis ketino ne išlipti, o išbėgti. „Negalvojau, kad pasaulis toks didelis. Jau norisi nusileisti“, - su šypsena savo vaizdo dienoraštyje dėstė jis.
Donato Montvydo pirmasis dienoraštis iš misijos Malavyje
Buvo labai intesnsyvi ir varginanti paros trukmės kelionė. Ji išsekino, nes visą laiką mums teko praleisti arba ore, arba sausakimšuose oro uostuose, kur daug žmonių ir triukšmo. Iš Viniaus skridome į Frankfurtą. Ten skrydžio į Etiopijos sostinę Adis Ababą laukėme maždaug penkias valandas. Pasivaikščioję po šį oro uostą leidomės į Malavį, kur sustojome sostinėje Lilongvėje. Ten it kokiame autobuse laukėme, kol vieni keleiviai išlips, nauji įlips ir keliausime dar piečiau – į Blantairo miestą. Mums Lilongvėje net neleido išlipti iš lėktuvo. Taigi pirmas įspūdis apie prasidėjusią UNICEF misiją – kelionė į Malavį buvo labai ilga.
Jau leidžiantis į šitą nedidelę šalį pietų Afrikoje pro lėktuvo langą buvo matyti, kad ją kamuoja milžiniška sausra – išdegę ištisi plotai, kai kur mirę net milžiniški medžiai. Be to, iš oro nemačiau asfaltuotų kelių, tik mažytės pašiūrės, todėl supratau, kad patekome į kraštą, kuriame iš tikrųjų mažai civilizacijos.
Oro uoste UNICEF komanda mus pasitiko atvykę trimis džipais. Tiesą sakant, man norėjosi į juos kuo greičiau įsėsti. Tie džipai tarsi su neperšaunamais stiklais. Nepažįstamoje vietoje įsėdęs į tokius džipus, jautiesi labai saugus. Su jais apie pusvalandį važiavome į viešbutį, pravažiavo Blantyro miestą. Pamatėme tikrą miesto veidą – turgelius, susibūrimus.. Matėme kaip vaikai gatvėse žaidžia. Tai visiškas gatvės gyvenimas, kur niekas tikrai negalvoja, kaip atrodo. Čia žmonės galvoja apie išgyvenimą, kaip gauti pinigėlių tai dienai ir kaip nusipirkti maisto. Jų prioritetai visai kitokie nei Lietuvoje.
Kažkuria prasme žiūrint į vaikus gatvėse atrodo, kad jie kaip laukinukai, žvėreliai. Važiuojant link viešbučio pasijaučiau nesaugiai ir tada „už širdies griebė“, kai ėmiau galvoti apie savo šeimą... Kas būtų, jei pamatyčiau savo vaikus tokioje aplinkoje? Žinau, kad man būtų labai didelis stresas. Labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje turime galimybę vaikams sukurti gerą ateitį. Galvojau ir apie tai, kad čia vaikai vietoje to, kad galėtų gilintis į savo talentus, svajones, gabumus, tikslus, leidžia dienas ieškodami maisto, uždarbio ir kuo apsirengti.
Atvykęs į viešbutį įsitikinau, kad Lietuva tikrai turi kuo didžiuotis, t. y. bene geriausiu interneto ryšiu visame pasaulyje (Donatas juokiasi). Čia jo beveik nėra, užtrukome kelias valandas, kol galėjome prisijungti. Bet šią problemą mums išspręsti padėjo UNICEF koordinatorės, kurios dar ir išdėliojo savaitės dienotvarkę ir papasakojo, kaip dirba UNICEF, kas organizciją vienija, koks mūsų tikslas šioje misijoje ir ką aplankysime. Išmokome du žodžius malavietiškai: mori buandži ir zikomo. Pirmuoju sveikinsiuosi su Malavio gyventojais, antruoju jiems galėsiu padėkoti.
O dabar jau prasideda intensyvi savaitė. Šįryt kėlėmės pusę šešių ryto, pusryčiavome šeštą, o pusę septynių išvykome į pirmą susitikimą su šeimomis. Esu nusiteikęs „gerti“ informaciją, vaizdus, pojūčius, noriu išgyventi viską, ką čia pamatysiu, ir jokiu būdu nenoriu atsiriboti. Atvykau čia su mintimi pasinerti į viską ir maksimaliai tai išgyventi. Bet dar nežinau, ar mane šios patirtys šokiruos, nes mano vaikystė irgi nebuvo rožėmis klota. Taigi, manau, kad su visu tuo, ką jau gyvenime esu patyręs, matęs ir sužinojęs, aš nelabai tikiu, kad mane dar galima labai nustebinti. Man Afrikos problemos – ne naujiena. Todėl labiau galvoju ne apie šokiravimą, o apie tai, ką čia galiu padaryti.
