„Aš būsiu vaiko motina, o ne slaugės“
Kai 1948 m. lapkritį gimė princas Čarlzas, džiūgavo bene visas pasaulis. Princesės Elžbietos gimdymas Buhlo rūmų kambaryje, specialiai paverstame gerai įrengta operacine, buvo skausmingai ilgas. Po to ji dešimt dienų praleido lovoje (kaip buvo raginama daryti naujoms motinoms) ir nuo pat pradžių maitino sūnų krūtimi, rašo portalas „Daily Mail“.
Philipas ir Lilibet labai džiaugėsi savo naujuoju kūdikiu. Pasak draugų, pažinojusių juos visą gyvenimą, pirmieji santuokos metai daugeliu atžvilgių jiems buvo patys laimingiausi.
Gina Kennard, gerai pažinojusi karališkąją porą, sakė: „Princesė Elžbieta dar nebuvo karalienė, o Philipas vis dar tarnavo laivyne. Jie buvo jauni ir palyginti nerūpestingi.“
Nors jie buvo atsidavę mažajam princui Čarlzui, jiems nereikėjo mažyliu rūpintis be pagalbos. Jį nuolat prižiūrėjo dvi škotų slaugės.
Tačiau prieš gimstant Čarlzui Elžbieta pareiškė: „Aš būsiu vaiko motina, o ne slaugės.“ Taip ir buvo, tačiau kadangi ji buvo ne tik motina, bet ir princesė, dažnai ją spaudė „karališkosios pareigos“. Visą gyvenimą Elžbieta atsakymą į karališkosios pareigos kvietimą laikė svarbiausiu savo prioritetu, ir, kadangi tai buvo jos klasės ir jos laikmečio norma, didžioji dalis vaiko priežiūros smulkmenų vis tik buvo palikta slaugytojoms.
„Prašau, ponia, daugiau šypsokitės“
Būdamas 28-erių, Philipas buvo paskirtas antruoju HMS Chequers, Viduržemio jūros laivyno 1-osios naikintuvų flotilės vadu Maltoje. Kas kelias savaites Elžbieta palikdavo Čarlzą su motina ir išskrisdavo pas jį.
Šį jos gyvenimo laikotarpį, ko gero, galima apibūdinti kaip patį normaliausią, ar bent jau mažiausiai nerealų. Jis buvo jūrų laivyne tarnaujantis karininkas, ji – karininko žmona. Bekingemo rūmai – palikti už tūkstančio mylių.
Netrukus princesė Elžbieta tapo pirmąja karališkosios šeimos nare, perskridusia Atlanto vandenyną. Ją ir Philipą į varginančią 35 dienų kelionę po Kanadą ir JAV lydėjo jos naujasis asmeninis sekretorius Martinas Charteris.
„Prašau, ponia, daugiau šypsokitės“, – vienu metu paprašė Charteris. „
Bet man skauda žandikaulį“, – atsiduso princesė.
Po penkiasdešimties metų, lydėdama karalienę kelionėje po Vakarų šalį, Graftono kunigaikštienė tai dar kartą patvirtino: „Žinote, ją labai išvargina nuolatinis šypsojimasis. Po tokios dienos kaip šiandien jai tikrai skauda žandikaulį.“
Itin skirtingos asmenybės
Draugams karalienė retkarčiais skųsdavosi dėl vyro „kiaulysčių“ ir dėl greičio, kuriuo jis kartais važiuodavo per Vindzoro Didįjį parką.
Akivaizdu, kad ji priėmė princą Philipą tokį, koks jis buvo, niekada nesistengė jo pakeisti ir labai žavėjosi bei mylėjo jį tokį, koks jis buvo.
Tačiau ar jie buvo laimingi kartu? Kol karališkoji pora buvo jauna ir vidutinio amžiaus, atrodė, kad gana daug laiko praleisdavo atskirai. Net kai jiems buvo šešiasdešimt ir septyniasdešimt, karalienė dažnai pasirinkdavo savo pačios kompaniją: vedžiodavo šunis, jodinėdavo žirgais, žaisdavo „Patience“, dėliodavo dėliones, tvarkydavo nuotraukų albumus, žiūrėdavo televizorių.
Elžbieta ir Philipas turėjo skirtingas savybes ir skirtingus pomėgius. Jie abu buvo „karališki“, juos siejo bendros vertybės, paveldas ir bendras tikslas. Tačiau kaip asmenybės, savo charakteriais jie buvo visiškai nepanašūs.
Philipas buvo drąsesnis, azartiškesnis ir intelektualesnis už savo žmoną. Ji buvo ramesnė, atsargesnė, tradiciškesnė, mažiau permainingos nuotaikos. Tačiau jie vienas kitą suprato ir puikiai sutarė.
Prieš Philipo mirtį Lordas Bakstonas ir lordas Brabourne’as, geri poros draugai, pasakojo istorijas apie tai, kaip hercogas laikydavo žmonos ranką, švelniai glostydavo jos plaukus, kaip dienos pabaigoje įėjęs į kambarį tiesiog pasakydavo: „Malonu tave matyti“, ir stebėavo, kaip jos veidas nušvinta iš laimės.
„Philipas nebuvo sentimentalus, bet jis – labai jautrus. Kai žuvo mūsų sūnus, pirmas gautas laiškas buvo iš Philipo. Jis buvo nuostabus, su juo buvo galima kalbėtis apie visus širdies reikalus“, – sakė lordas Brabourne'as.
Grafienė Mountbatten sakė: „Karalienę ir princą Philipą siejo gilus tarpusavio supratimas. Jie puikiai sutarė, jiems gera kartu – tai pasakys kiekvienas, gerai juos pažįstantis.
„O taip, jie buvo vienas kito nuosavybė. Niekas negalėjo jų išskirti. Jie vienas kitam jautė didžiausią pagarbą ir gilią meilę“, – sakė Gina Kennard, pažinojusi juos asmeniškai ir kaip porą maždaug 75 metus.
„Prakeikta kvailelė“
Bet kaip dėl Philipo banditiškumo, jo murmėjimo ir bruzdesio?
Sklando pasakojimas, kad vieną rytą pusryčiaudamas generalgubernatoriaus traukinyje hercogas pavadino princesę „prakeikta kvailele“. Buvęs asmeninis karalienės sekretorius lordas M. Charteris šypsodamasis sakė: „Gal ir galėjo, jis mokėjo šį posakį kaip karinę frazę (bloody fool),“ – šypsodamasis sakė M. Charteris.
„Princas Philipas buvo vienintelis žmogus pasaulyje, kuris su karaliene elgėsi tiesiog kaip su kitu žmogumi. Jis buvo vienintelis žmogus, kuris tai sugeba. Kad ir kaip būtų keista, manau, kad ji tai vertino“, – sakė M. Charteris.
Princo Philipo ir karalienės Elžbietos II santuoka truko ilgiausiai iš visų istorijoje buvusių valdovų santuokų, daugiau nei 70 metų.
