28-erių Justina iš Panevėžio sako, kad visą savo vaikystę buvo liekna ir aktyvi mergaitė, kuriai nebuvo kilusi nė menkiausia mintis apie svorio metimą arba savo apetito ir suvalgomo maisto kiekio mažinimą.
„Jei dabartinės „supermamytės“ būtų mačiusios mano suvalgomų saldumynų kiekį – neabejoju, būtų patyrusios isterijos ir panikos atakas vienu metu. Tiesa, kartais vaikai kieme pavadindavo mane „ryžike“ ar „strazdane“, suprask, negražia, tačiau tuo metu man tai mažai rūpėjo, nes turėjau daugiau draugų, nei sutikdavau besipravardžiuojančių nepažįstamų“, – sako moteris.
Tačiau viskas ėmė keistis, kai jai buvo vos 11 metų. Prasidėjo brendimas, ji ir toliau valgė, ką norėjo, o būdama 173 cm ūgio, svėrė 55 kg. Šiuo etapu jos kūno formos iš vaikiškų pamažu ėmė panašėti į jaunos moters.
„Tada jau atrodžiau kiek pilnesnė, dėl hormonų suaktyvėjimo brendimo metu, besiformuojančios moteriškesnės figūros, svorio išsidėstymo. Būtent tuo metu, pirmus kartus išgirdau iš aplinkos, kad kažkas su manimi ne taip, pavyzdžiui: „O, nors tu viena iš sesių būsi stambesnė, o tai tos visai pagaliai“, „O, papilnėjai“, „Pasitaisei“, „Tu turi save prižiūrėti“, – prisimena ji.
„Po šių ir panašių replikų pradėjau sukti galvą kaip čia atrodau, kas su manimi negerai, nes iki tol buvau šimtu procentų savimi patenkinta. Puikiai prisimenu, kad anksčiau labai mėgdavau maudytis vandens telkiniuose, o nuo to karto pradėjau vengti maudytis viešose vietose, dangstytis pilvą.
Nuo to laiko tapau mažiau aktyvi, vis daugiau sėdėjau namie prie kompiuterio. Mano socialinis gyvenimas persikėlė irgi į internetą, vengiau veiklos lauke, nes kaip būtų nepatogu, kai kažkoks įsivaizduojamas pilvo nelygumas, „storumas“ – gali pasimatyti per marškinėlius. Tapau itin kompleksuota dėl savo išvaizdos. Buvau sau ir negraži, ir per stora“, – pasakoja ji.
Modelių agentūra pasiūlė numesti svorio
Kai Justinai buvo 17 metų, brendimo hormonai susinormalizavo. Ji vėl tapo fiziškai aktyvi, svėrė 52 kg ir buvo tikrai lieka.
„Prasidėjo pirmosios meilės, visumoje jaučiausi geriau, tačiau mokykloje kelis kartus patyriau ne mažas patyčių „atakas“, kai vėl buvau vadinama baisia, tad neblėstančio pasitikėjimo savimi ir savo išvaizda neturėjau ir tada. Tuo metu, gavau pasiūlymą eiti į modelių atranką. Na, gerai, einam. Pirmąją atranką praėjau“, – prisimena Justina.
Atėjusi į antrąją atranką, mergina išgirdo pasiūlymą numesti svorio, nes šlaunys agentūros darbuotojams pasirodė per stambios. Tačiau to nebuvo gana. Jie pridūrė, kad Justina turi tikrai pasistengti, nes po mėnesio bus kastingas, kuris atveria duris į platųjį tarptautinį modelių pasaulį.
„Per trumpą laiko tarpą numečiau svorį iki 43 kg. Šį faktą iki pat šiandien žino tik mano psichiatrė, kastingo agentai ir kelios merginos, kurioms vedžiau seminarą mitybos sutrikimų tema. Kaip numečiau? Tiesiog nevalgiau. Na, jogurto indelį ar obuolį per dieną, kad užtikrintai tos mano „leškos“ sumažėtų per trumpą laiką.
Tiesa, „pasaulinis kastingas“ manęs neatsirinko – visi minėjo mano žemą ūgį. Reikia bent 175 centimetrų, norint lipti ant podiumo“, – sako moteris ir priduria, kad tai buvo pati pirmojo jos dieta.
Po mėnesio bado – ilgi metai pasekmių
Po to mėnesį trukusio bado ir užsisuko visas Justinos valgymo sutrikimų ratas.
„Pamenu, badaujant kiekvieną minutę galvojau apie maistą, kūnas rėkte rėkė: „Nueik į virtuvę, pasiimk maisto, įsidėk į burną“. Aš nueidavau į virtuvę, atsidarydavau šaldytuvą ir... uždarydavau nieko nepasiėmusi. Naktimis sapnuodavau košmarus kaip valgau batonus, pabusdavau išpilta prakaito, organizmui tragiškai trūko energijos“, – pasakoja ji.
Vienintelį teigiamą dalyką šiuo gyvenimo laikotarpiu Justina įžvelgia tokį, kad badas truko vos mėnesį ir nepridarė rimtos žalos jos organizmui.
„Gerai, kad nespėjau numesti kritiškai daug, o tik 9 kg per mėnesį. Žinoma, žiūrint šiandieninėmis akimis, numesti nuo 52 kilogramų 9 kilogramus yra be proto daug. Po bado nesulaukiau mėnesinių apie pusę metų, po to jos atsirado, tačiau ciklas buvo labai nereguliarus, kol per ilgus metus susinormalizavo.
Slinko plaukai. Alpau. Akys buvo praradusios bet kokią įmanomą „ugnelę“, atrodė, tarsi, priblėsusios. Atsirado alergija šalčiui, man visada buvo šalta. Kasdien raumenis traukdavo mėšlungis, dešimtis kartų per dieną“.
Prasidėjo alinantis sportas
Nusivylusi, kad nepavyks užlipti ant blizgančių tarptautinio lygio podiumų ir pavargusi nuo dietų, Justina ėmė dėti į savo burną viską net nesvarstydama. Ji pastebėjo, kad ne tik valgo viską, bet ir triskart daugiau nei iki badavimo.
„Kūnas norėjo visko čia ir dabar, nesvarbu kokiais kiekiais ir kokios maistinės vertės. Mokykloje nevalgiau pietų – už sutaupytus pinigus pirkdavau saldumynus, traškučius, kitus greito maisto produktus. Šveičiau viską iš eilės.
Pamenu, mama kaip tik tuo metu buvo pradėjus kepti naminę duoną su sėklomis ir džiovintais vaisiais. Ji iškepdavo skardą duonos – o aš ją per dieną suvalgydavau. Per du mėnesius pasiekiau 60 kg svorį. Tai reiškia priaugau 17 kg“, – pirmąją persivalgymo patirtį prisimena ji.
Tuo metu mergina sulaukė kvietimo iš dar vienos modelių agentūros, bet jai jau neberūpėjo demonstruoti madas prieš fotoaparato objektyvą, ji tik norėjo valgyti, o agentūros ir modeliavimas jai asocijavosi su badavimu.
„Ilgainiui, suprasdama, kad jei ir toliau tiek daug valgysiu, svoris dar daugiau augs, griebiausi kitų priemonių. Prasidėjo aktyvus – „galvą nuraunantis“ – sportas sporto klube. Iš karto po pamokų – 14 valandą – eidavau sportuoti 2–3 valandas. Grįžus namo griūdavau miegoti ir nuo kokios 18 valandos ir išmiegodavau visą naktį.
Taip diena po dienos. Pervargusi, nesusikaupusi, apatiška, niekuo nebesidominti. Apie namų darbus nebuvo nė kalbos. Socialinis ratas buvo lygus apskritam nuliui, savivertė krito dar smarkiau“, – apgailestauja ji.
Kenkdama sau sulaukdavo komplimentų
Taip sportuojant svoris krito, bet ne taip greitai, kaip jai norėjosi. Todėl Justina vieną po kitos išbandė visas įmanomas dietas. Jų besilaikant svoris krito, tačiau po jų ateidavo persivalgymo etapas ir numestas svoris sugrįždavo.
„Pradžioje, dietų pavykdavo laikytis ilgus mėnesius, o persivalgymo epizodai būdavo trumpi, pavyzdžiui, kas pusę metų leisdavau sau suvalgyti „nesveiko“ ar „uždrausto maisto“, kol ilgainiui dietos vis trumpėjo, o persivalgymo laikotarpis ilgėjo.
Norėdama labiau suvaldyti svorį, turėjau kažką daryti. Į pagalbą atėjo iškrovos dienos, kurios virto savaitėmis, ir ricina, laisvinančios arbatos, vaistai. Po to, savo dietas prisidengiau „sveika mityba“ – realiai, ta pačia dieta, tik su aiškiu planu, nustatytomis kalorijomis, tais pačiais mitybos suvaržymais, fiziniu aktyvumu. Tiesa, su daug mažesnėmis kalorijomis, nei jos reikalingos sportuojančiam, jaunam organizmui.
Po sveikos mitybos periodo vėl sekė persivalgymas. Po jo – siaubinga kaltė, pasišlykštėjimas savimi, iškrovos dienos, vėl „sveika mityba“, vėl persivalgymas. Tada „leidžiu sau viską, bet skaičiuoju kalorijas“ periodas, o tada ir vėl persivalgymas... Per ilgus metus, naudojantis visokiais įmanomais būdais sulieknėti, svoris nukrisdavo iki 52 kg ir vėl pakildavo maksimaliai iki 70 kg. Galėjau per mėnesį numesti 10 kilogramų, o per kitą mėnesį priaugti tiek pat“, – sudėtingą gyvenimo laikotarpį prisimena ji.
Kad ir kaip bebūtų keista, Justina daugiausiai pagyrų dėl išvaizdos sulaukdavo laikydamasi griežčiausių dietų, kai jos kūno masės indeksas rodydavo, kad mergina sveria kur kas mažiau nei reikėtų.
„Kokia tu graži, kaip stirna“, „Jūs visos trys sesės gražuolės, tokios lieknos“, „Jūsų labai geri genai“, „Kaip tau gerai, tu gali valgyti viską ir būti tokia liekna“, girdėdavo ji. Tačiau Justina sako, kad iš tikro ji ne tik negalėdavo visko valgyti, bet ir kankindavo save.
„Aišku, to nesakiau. Juk aš norėjau būti „tokia gražia“ natūraliai, tiesiog be jokių savęs suvaržymų“, – pripažįsta ji.
Vengė pagalbos
Nuožmiai kovodama su savimi, Justina praleido 11 metų. Moteris vengė kreiptis pagalbos, nes nenorėjo pripažinti sau, kad pati jau negali susitvarkyti su šia problema.
„Liaudyje, jei kreipiesi pas psichiatrą, reiškia, kad tu tiesiog „durnas“ arba „išsidirbinėji“. Aš gi ne durna, ką žmonės pasakys? Juk iš pažiūros, tiek daug merginų šiandien laikosi įvairių dietų, kokios populiarios yra iškrovos dienos.
Visi noriai propaguoja „švarią mitybą“, kaip tai yra madinga ir „koks tu bevalis, apsileidęs kiaulė, jei to nedarai“, o suplanuoti persivalgymai savaitgaliais yra net skatinami sporto trenerių ir dietologijos mokslų nebaigusių savamokslių „mitybos specialistų“. Laisvinančios arbatos yra reklamuojamos ir iš to įmonės kraunasi daug pelno.
Beje, būtent šių arbatų vartojimas, norint suvaldyti savo svorį, yra vienas iš kelių nervinės bulimijos požymių. Kiek žmonių tai žino? Kiek apie tai yra kalbama garsiai?“, – retoriškai klausia ji.
Galvodavo, kad mirs
Prie to, kad slinkdavo plaukai, jausdavosi silpnai, prisidėjo ir širdies problemos. Kartais Justinos širdis per minutę sumušdavo 177 kartus.
„Dažnai galvodavau, kad mirsiu. Tuomet kreipiausi pas širdies gydytoją ir jai neradus fiziologinės priežasties tam mano nesuvaldomam pulso ritmui, ji manęs rimtai paklausė: „Ar tu valgai pakankamai?“, „O gal tu valgai per daug?“.
Iš pradžių tik nusijuokiau. Galvojau, kad papuoliau ant kvailos gydytojos, ką ji čia šneka. Tačiau, kai po apsilankymo pas gydytoją eilinį kartą ištiko persivalgymo epizodas. Tada 10–30 minučių nekontroliuoji maisto kišimo į save, o pasibaigus šiam epizodui nesuvoki, kodėl tavo namuose suvalgytas visas maistas.
Verkdavau duše (kad niekas nematytų) dėl skrandžio skausmo, negalėdavau pajudėti, normaliai kvėpuoti, ruošdavausi mirti ir kviesti greitąją pagalbą. Tačiau nuo ryt planuodavau vėl laikytis iškrovos, o kitomis dienomis vėl pradėti skaičiuoti kalorijas...
Tokioje akimirkoje staiga, prisiminiau kardiologės žodžius, supratau, ką ji turėjo omenyje. Supratau, kad visam tam turi ateiti galas. Supratau, kad sutrikęs širdies ritmas nebe juokas. Mirtis tapo arčiau, ji tapo labiau suprantamesnė“, – atvirai sako ji.
Tą dieną Justina nusprendė, kad turi pradėti veikti ir kreipėsi pagalbos pas psichiatrą.
„Nusispjoviau ant visų nuomonės. Pabrėžiu, pirmą kartą kreipiausi pagalbos dėl valgymo sutrikimų po 11 metų nuo jų pradžios. Kitą dieną po vizito pas psichiatrę, skubiu siuntimu buvau paguldyta į ligoninę“, – sako ji.
Atrado būdų sveikti greičiau
Psichiatrė Justinai nustatė nervinę bulimiją, nerimą ir vidutinio sunkumo depresiją.
„Ar aš bent sekundę galvojau, kad man depresija? Ne, tikrai ne. Viską versdavau ant mitybos sutrikimų. Kol eigoje psichoterapijos seansų suvokiau, kad pirmiausia atsirado mano nepasitikėjimas savimi, krūvos kompleksų, noras kažkam įtikti, savivertės trūkumas, o tik po to šie dalykai, palankiai sukritus įvykiams, pasireiškė per valgymo sutrikimų formą“, – sako ji.
Gydymosi metu mergina atrado intuityvų valgymą. Tai maitinimosi būdas, kuris remiasi vidiniais alkio ir sotumo signalais.
„Tai yra mitybos būdas, kuris šiuo metu grąžina pasaulyje tūkstančius ilgus metus besidietinančių ir valgymo sutrikimus išgyvenančių žmonių į normalią mitybą. Jis nėra neseniai atrastas. Reikėtų klausti kada ir kodėl jis buvo prarastas.
Trumpai, aš dėl to tiesiogiai kaltinčiau dabartinį itin liekno kūno kultą, dietinę industriją, išpopuliarėjusią soc. erdvę, kurioje viskas nuretušuota iki paskutinio odos nelygumo ir senesnės kultūros paliktą mąstymą „tu tik prieš nieką nekelk balso, būk nuolanki, patik visiems, įtik, ir, neduok Dieve, kažkas tau nesiseka".
Juk visiems turi tik sektis. Reikia kažkuo pasigirti aplinkiniams. Ironizuoju. Intuityvi mityba man yra vienintelis ir, mano atveju, sveikiausias būdas nežaloti nei psichikos, nei fizinio kūno“, – sako ji.
Dabar padeda ir kitoms
Po gydymo ligoninėje ir intensyvios psichoterapijos su psichologais, Justina bando išgyvendinti savo netikrą gyvenimo iliuziją, kad jai viskas visada sekasi tik gerai, kad yra „liekna iš prigimties“.
„Nebemeluoju sau, kad aš nepavargau suktis dietų pasaulyje. Man tikrai nusibodo nepasitikėti savimi. Nebenoriu skirstyti savo gyvenimo tik į geras ir blogas dienas, pagal tai, kiek kalorijų suvalgiau tą dieną ar kaip mano pilvas atrodo.
Gydantis šiuos sutrikimus manyje atgijo noras bendrauti su žmonėmis. Sąmoningai nusprendžiau naikinti tą perfekcionizmo prieskonį gyvenime, kuris man nepadeda kovoti ir su valgymo sutrikimais, depresija, nerimu. Sukūriau „Instagram“ paskyrą „Skiriuosi su dieta“.
Kurdama ją norėjau pasidalinti savo patirtimi su visais, savo likimo draugais. Pasidalinti savo kasdienybe, kaip tenka gyventi su valgymo sutrikimais, kodėl nereikia bijoti kreiptis pagalbos į specialistus, negaišti laiko. Kaip nekaltos dietos gali iškreipti mąstymą, kaip tampa sunku sugrįžti į normalų gyvenimą“, – sako ji.
Pradėjusi apie tai kalbėti garsiai, Justina susilaukė daugybės merginų žinučių, susidūrusių su tais pačiais sutrikimais ir vis dar gyvenančių su jais. Joms buvo nuo 8-erių iki 45-erių metų.
„Dešimtys merginų, padrąsintos manęs, kreipėsi pagalbos į specialistus. Dešimtys bendrauja su manimi betarpiškai ir bando savo jėgomis išeiti iš dietų rato.
Dešimtys teigia, kad jos jaučia, kaip save žudo, tačiau neleidžia sau sustoti, nes nenori/nebenori būti stambios, jos ir toliau save kankina, gyvena anoreksijos, nervinės bulimijos, kompulsinio persivalgymo, ortoreksijos, kūno dismorfijos rate, nes nori pritapti prie dabartinio grožio, kūno kulto. Merginos nenori kažkam pasirodyti bevalėmis, nenori, kad kažkas jas kritikuotų, komentuotų.
Noriu paminėti tik tai, kad tarp jų yra ir trenerių, ir profesionalių fitneso sportininkių, ir daug sekėjų savo paskyrose renkančių nuomonės formuotojų, ir pramogų pasaulio žvaigždžių. Kiek apie tai išdrįsta kalbėti garsiai? Patys žinote. Vienetai. Nusprendžiau pradėti tai keisti nuo savęs. Jei savo pasidalinta patirtimi galiu kažkam padėti – aš padėsiu“, – pokalbį užbaigia Justina.
