Jeigu premjerui Kubiliui Lietuvos Respublika leido ramiai vaikščioti Lietuvos (vis dar) miestelio gatvėmis, kurios jau pavadintos ir lenkiškai, tai kodėl „Respublika“ man, savo žurnalistui, kurio gyslomis neramiai teka ir nemaža dalis lenkiško kraujo, turėtų neleisti vienintelį kartą savo rašinuką pavadinti lenkiškai?
Jeigu neleistų, galėčiau pasakyti: „Tai kvailystė, ponai“. Ir toks pasakymas reikštų tą patį, ką ir šio rašinio pavadinimas. Juolab taip pavadinti man lyg ir leidžia lietuvių literatūros bei kinematografo pavyzdžiai. Ir dar vienas talentingiausių mūsų aktorių Antanas Šurna. Tai jis, būdamas Benjaminu Kordušu, ne taip seniai per Lietuvos televiziją vėl rodytame filme vis kartojo: „glupstwo, panowie, glupstwo“.
...Valstiečių kalbos pasidarė trankesnės, rūpesčiai augo, visų lūpos vis garsiau kartojo rūstų žodį krizė!..
Dievaži, čia ne „apie dabar“. Čia iš filmo. Ir iš Jono Marcinkevičiaus romano. Čia apie tai, kas dėjosi Lietuvoje prieš kokius 80 metų, kai vienas būdingiausių sulenkėjusios ir degraduojančios kilmingos lietuvių bajorijos atstovų Benjaminas Kordušas, „žmogus, kurio gyslomis tekėjo „didžiųjų Lietuvos kanclerių ir garbingo Vengrijos vyro kraujas“, sakė: „Atėjo kiti laikai, iš kažkur išlindo nauji žmonės, kurie reikalauja sau daug daugiau negu mes, išdraskė mus, išniekino, užčiaupė mums burnas...“
Ta pati „glupstva“ ir šiandien, pone Kordušai, tik va burnų mums, kitaip nei jums Smetona, dar neužčiaupė – dar muistomės, dar šnekame, dar rašome.
Esame visiems skolingi. Viskas jau parduota, o „trys karvės jau aprašytos“ ir laukia varžytynių. Andrius vagia, antstoliai už durų jau trepsi. O čia dar tau tiesiai į kaktą kad trenks: „Jeigu taip, tamsta, skolinsies, tai vis tiek nieko neliks...“ Čia irgi ne „apie dabar“. Čia irgi apie Kordušą. Ir Andrius čia visai kitas – Kordušo ūkvedys, o ne tas mūsų visų ūkvedys, apie kurį, tamsta skaitytojau, visai be reikalo jau spėjai pagalvoti. O kas nutiks, jei toliau taip skolinsimės, irgi sako ne Viktoras Uspaskichas, prognozuojantis, kad taip besiskolinanti Lietuva 2012–aisiais taps nemoki, o Kotryna, ištikimiausia Kordušo samdinė, nuostabiai kepusi kalakutus, kai jų dar būdavo.
...Turi gerų minčių, bet tai balvonas esi. Žemę pardavei – negerai, paršelius – negerai, kuilys nustipo, žirgo nėra... Negerai! Viskas negerai!
Čia irgi ne „iš dabar“ – „iš tada“. Dabar, įtariu, trečdalis Seimo narių jau užmiršo, kas yra kuilys, nes jį vartoja mažumėlę kita prasme. Bet va labai panašius žodžius, tik be „kuilio“ ir be „balvono“, visai ne taip seniai savo ausimis esu girdėjęs. Ir kur juos galėjau išgirsti?.. Ar kartais ne iš prezidentės lūpų: Kubilius turi gerų idėjų, bet neturi žmonių, kurie jas realizuotų...
Oi negerai, tamsta Kordušai, tada tą „glupstvą“ sugalvojai, oi negerai. Štai nuėjai į koplyčią, kurioje degė ne dvidešimt keturios žvakės, kaip tu norėjai, o tik dvylika, kaip norėjo tavo ūkvedys Andrius, nes apsimetė turėjęs litų tik dvylikai, ir tu išsitraukei ginklą. Ne dėl to, kad per mažai žvakių. Dėl to, kad aplinkui buvo per daug nepagarbos garbingai praeičiai, per daug gobšių nagų aplinkui. Dėl to, kad negerai! Kad viskas negerai! Ir ten, koplyčioje, kur guli tavo garbingų protėvių palaikai, ten, kur neseniai buvai palaidojęs savo mylimą žmoną, pokštelėjo šūvis. Ir tu kritai šalia jų. Tu tiesiog negalėjai gyventi negarbingai.
Baisią „glupstvą“, tamsta Kordušai, padarei. Užuot su ginklu ėjęs į koplyčią, galėjai be ginklo eiti į Seimą. Galėjai balotiruotis. Nuo Lietuvos bajorų. Ten būtų buvę gerai. Ten visada gerai. Tiesa, kai tu su ginklu ėjai į koplyčią, jau ir Seime nebuvo gerai, nes Smetona jį buvo išvaikęs. Ir tu, ko gero, tikrai daugiau neturėjai kur eiti. O mūsų Seimas, žinok, dar neišvaikytas. Mat niekam jis netrukdo – nei Lenkijai, nei Rusijai, nei Amerikai, nei Briuseliui. Tik mums patiems. Bet mes patys nieko nereiškiame. Nenorime reikšti. Ir žinai kodėl, pone Kordušai? Pameni, andai tu pasakei: „Laimingi žmonės, kurie gali džiaugtis mažais daikteliais“. Įžvalgus tamsta buvai – aštuoniasdešimt metų į priekį kiaurai matei. Keletą mėnesių iki rinkimų pasidžiaugiame į Seimą pretenduojančių „plikbajorių“ mažomis lauktuvėlėmis, paskui ketverius metus stename nuo jų daromų didžiulių „glupstvų“.
Tai todėl, kad balvonai esame, tamsta Kordušai.
Ferdinandas KAUZONAS, „Respublikos“ apžvalgininkas
