Vyras, vardu Anvaras Masalimovas yra vienintelis iš „mirtininkų“, kuris gavo galimybę išeiti į laisvę, rašoma „mk.ru“. Ir dabar jis, pasak leidinio, kadaise nuteistas dėl žiaurios žmogžudystės sušaudyti vaikšto laisvėje – šaltinių teigimu, Maskvoje.
Federalinėje bausmių vykdymo tarnyboje teigiama, kad formaliai vyras buvo ne paleistas „anksčiau laiko“, o jam tiesiog buvo pakeistas nuosprendis.
„Kaip ten bebūtų, precedentas sukurtas. <...> Žmogus, savo laiku vos išvengęs mirties nuosprendžio, atsidūrė laisvėje“, – pažymima „mk.ru“.
Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad žmonių, kurie gali pretenduoti į išankstinį paleidimą, nes jau „atsėdėjo“ savo 25 metus (praėjus šiam laikotarpiui nuteistiesiems yra suteikia teisė prašytis į laisvę), skaičius artėja prie pusės tūkstančio. Baiminamasi, kad pradėjus masiškai paleidinėti juos į laisvę, pasipils buvę maniakai, pedofilai ir serijiniai žudikai, ir klausiama, kaip jie sugebės adaptuotis dabartinėje realybėje?
Pirmasis iš pasmerktųjų
63-ejų Anvaras Masalimovas vargu ar pats suvokia, kad jau dabar pateko į istorijos metraščius. Iki jo Rusijoje niekas niekada dar iš iki gyvenimo pabaigos nuteistųjų kolonijos nebuvo paleidžiamas. Aišku, norėtųsi papasakoti istoriją, kad A. Masalimovas buvo niekuo dėtas ir pateko į teisėsaugos mėsmalę. Kad atsirado nauji įrodymai, o sąžiningi teisėjai peržiūrėjo bylą ir jį išteisino. Tačiau taip nebuvo.
1991 rugpjūčio 17-ąją jis žvėriškai nužudė žmogų. Tuomet gero širdies pensininkas Gavrilovas įsileido ką tik iš kalėjimo paleistą vyrą ne tik į savo namus, tačiau ir į gyvenimą. Ir tai nepaisant fakto, kad iš kalėjimo A. Masalimovas išėjo dėl žmogžudystės (pirmą sykį jis gavo 15 metų kalėjimo).
Laisvėje vyras įsidarbino kroviku. Vyrai kartu vartojo alkoholį, o vieną vakarą A. Masalimovas jį gyventi pas save priėmusį Gavrilovą pasmaugė.
„Kirviu sukapojo kūną, galvą sudegino krosnyje, o kūno dalis išmėtė į srutų duobę“, – pasakojo leidiniui su byla susipažinę pareigūnai.
Jeigu ne kaimynė, kuri tualete aptiko žmogienos, niekas ir nebūtų sužinojęs apie Gavrilovo mirtį: A. Masalimovas aplinkiniams pasakojo, kad tas „išvažiavo uždarbiauti“. A. Masalimovo kaltė teisme buvo visiškai įrodyta.
Teisme A. Masalimovas savo kaltę pripažino iš dalies. Aiškino situaciją taip: Gavrilovas sudegino krosnyje jo fotografijas, ir taip sukėlė jo pyktį. „Aš smogiau jam į veidą, jis nukrito, ir susitrenkė galvą į krosnies kampą“. A. Masalimovo teigimu, jis norėjo padėti buto šeimininkui, tačiau šis jau nekvėpavo, nebuvo juntamas ir pulsas. O kūną sukapojo todėl, kad norėjo nuslėpti pėdsakus ir iš naujo nepatekti į kalėjimą, iš kurio jį vos prieš pusmetį paleido.
Teismo medicinos ekspertai šį bandymą pasiteisinti sutriuškino į miltus – jie pas auką aptiko poliežuvinio kaulo lūžį: mirtis ištiko dėl smaugimo, o ne dėl smūgio.
Atsižvelgiant į tai, kad nužudymas jau buvo antrasis ir įvykdytas apsvaigus nuo alkoholio, teismas pateikė nuosprendį: „Masalimovą derėtų pripažinti ypač pavojingu recidyvistu ir paskirti mirties nuosprendį“. Sušaudymo jis laukė kelerius metus, ir tik 1998 metais Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas savo įsaku pakeitė mirties nuosprendį į kalėjimą iki gyvos galvos.
Visą kalėjimo laiką A. Masalimovas teismui rašė skundus. Po ilgų derybų, jam pavyko išsireikalauti, kad iš nuosprendžio būtų išbrauktas nurodymas dėl jo pripažinimo itin pavojingu recidyvistu ir sunkinanti aplinkybė – nusikaltimo padarymas apsvaigus nuo alkoholio. Kaltinime jam buvo pakeistas Baudžiamojo kodekso straipsnis, tačiau paties nuosprendžio teismai tuomet keisti nesiryžo. Buvo argumentuojama tuo, kad „bausmė kalėti iki gyvenimo galo jam buvo skirta ne teismo sprendimu, o atiteko pagal prezidento sprendimą“. Tai yra, teismo teigimu, tai buvo ne jų kompetencija. Tačiau laikai pasikeitė ir dabartinė Vologodsko teisėjų taryba nusprendė vyrą paleisti: „dėl įstatymo, gerinančio nuteistojo padėtį, įsigaliojimo“.
Neįsivaizduoja, kaip turės gyventi
Šiuo metu teisėsaugininkai, paklausti, kur yra A. Masalimovas, tik gūžčiojo pečiais. Yra tik išėjimo iš kalėjimo metu nurodytas adresas Maskvoje, nors šiame mieste vyras neturi jokių giminių.
Kalėjimo „Poliarnaja sova“ pareigūno teigimu, net jeigu teismai nuspręstų patenkinti ir kitų nuteistųjų iki gyvenimo galo prašymus, jiems būtų itin sunku prisitaikyti prie „naujo gyvenimo“: „Jūs patys pamąstykite! Per tą laiką, kol jis sėdėjo, šalis pasikeitė, pasaulis pasikeitė. Atsirado mobilieji, nešiojami kompiuteriai, internetas, pasikeitė įstatymai, praktiškai iš naujo buvo perrašytas Baudžiamasis kodeksas. Drabužių stilius, profesijos, žmonių įpročiai – viskas pasikeitė! O mūsiškiai juk „įšaldyti“ savo laikotarpyje. Jie kartais pažiūri televizorių, ir jiems daug kas atrodo iš fantastikos srities. Dabartinių filmų siužetus iš realaus gyvenimo jiems atrodo taip, lyg tai būtų „Žvaigždžių karų“ nauja dalis“.
Pareigūnai taip pat skundėsi, kad tokiems atvejams nėra parengta ir teisinė bazė – nėra jokių nurodymų, kaip tokį žmogų reiktų ruošti išėjimui į laisvę, kaip toliau laisvėje jį kontroliuoti ar kokią pagalbą reiktų suteikti, kad jis galėtų lengviau adaptuotis „išorėje“.
