TNK-BP vidaus konfliktas ir didžiųjų Rusijos valstybinių energetinių kompanijų „Gazprom“ ir „Rosneft“ vaidmuo jame - savotiškas Rusijos ekonomikos centralizacijos tendencijų „veidrodis“.
Liepos 7 d., po kelių mėnesių besitęsiančio vidinio konflikto trečioje pagal dydį Rusijos energetinėje kompanijoje TNK-BP, Rusijos oligarchams (Viktorui Vekselbergui, Leonardui Blavatnikui, Michailui Fridmanui ir Germanui Chanui), valdantiems 50 proc. TNK-BP akcijų, įvykusio kompanijos direktorių posėdžio metu nepavyko atstatydinti kompanijos vadovo brito Roberto Dudley.
Priminsime, kad TNK-BP kompanija buvo sukurta 2003 m., tarptautinės energetikos kompanijos „British Petroleum“ (ji valdo 50 proc. TNK-BP) ir Rusijos oligarchų valdomų konsorciumų „Alfa Group“, „Renova“ ir „Access industries“ iniciatyva. Iki šiol TNK-BP kompanija buvo vertinama kaip geriausias Vakarų kompanijos bendradarbiavimo su Rusija energetikos srityje pavyzdys. Tačiau nuo 2008 m. pavasario nustojus galioti TNK-BP akcijų platinimo draudimui, kompanijoje susidarė konfliktinė situacija, kuomet 50 proc. kompanijos akcijų valdantys Rusijos oligarchai nusprendė TNK-BP akcijas iškeisti į 7,6 proc. viso BP koncerno akcijų dalį.
Tokį oligarchų žingsnį paskatino nuo 2008 m. stiprėjantys didžiųjų Rusijos valstybinių energetinių kompanijų „Gazprom“ ir „Rosneft“ interesai įsigyti 50 proc. TNK-BP akcijų. BP kompanijai atsisakius vykdyti akcijų mainus su TNK-BP rusų dalininkais, Viktoras Vekselbergas, Leonardas Blavatnikas, Michailas Fridmanas ir Germanas Chanas inicijavo kampaniją, kurios tikslas – atleisti TNK-BP vadovą R. Dudley iš užimamų pareigų ir sustiprinti savo įtaką kompanijos valdymui. TNK-BP vidinis konfliktas įgavo stiprų tarptautinį atgarsį prieš pat G-8 grupės susitikimą, vykusį liepos 7-9 dienomis.
Rusijos vyriausybė oficialiai deklaravo, kad TNK-BP konfliktas yra vidinis kompanijos reikalas, todėl į šį konfliktą vyriausybė nesikiš. Bet tai visiškai nereiškia, jog ji (ar skirtingos politinio elito grupės) šiame konflikte nedalyvaus per valstybines korporacijas „Gazprom“ ir „Rosneft“.
Rusijos ekonomikos centralizacijos tendencijos
Panašu, kad, demonstruodama tariamą „nesikišimo“ politiką Rusijos vyriausybė tarptautinei bendruomenei bando įrodyti savo „objektyvumą“ šiame konflikte. Rusijos vyriausybė nuolat akcentuoja tai, kad ji nedaro spaudimo užsienio investuotojams.
Rusijos vyriausybė taip siekia sušvelninti skeptišką tarptautinės bendruomenės nuomonę dėl vis labiau stiprėjančių Rusijos ekonomikos nacionalizacijos tendencijų. Priminsime, kad 2007 m. sausio 31 d. Rusijos vyriausybė parengė įstatymo projektą, kuriuo apribojamos užsienio investicijos 42 ekonomikos strateginiuose sektoriuose, tarp jų – ginklų, lėktuvų, kosmoso, skaitmeninės aparatūros gamybos, branduolinių ir radioaktyviųjų medžiagų apdorojimo bei prekybos, naudingųjų iškasenų gavybos srityse (įstatymas įsigaliojo 2008 m. gegužės 5 d.). Įstatymas numato, kad valdžios pritarimą užsienio investuotojai turės gauti ne tik įsigydami 50 proc. akcijų, bet ir 10 proc. ar 25 proc., strateginių įmonių akcijų (priklausomai nuo strateginio sektoriaus, kurioje veikia įmonė, svarbos). Iki šiol įstatymai draudė užsienio kompanijoms strateginėse Rusijos įmonėse įsigyti kontrolinius akcijų paketus (daugiau kaip 50 proc. akcijų). Dabar jos nebegalės įsigyti ir blokavimo teisę suteikiančių strateginių Rusijos įmonių akcijų paketų (tokia teisė gaunama turint 25 proc. kompanijos akcijų) ir taip daryti įtaką šių įmonių valdymui.
Šios tendencijos rodo, kad Rusijos vyriausybė kur kas didesnį dėmesį skiria valstybės įtakos strateginiuose ekonomikos sektoriuose plėtrai nei rinkos ekonomikos reformų skatinimui (pavyzdžiui, 2000 m. valstybės valdoma naftos sektoriaus dalis Rusijoje siekė 16 proc., o 2008 m. – jau virš 40 procentų). Šie faktai leidžia prognozuoti, kad Rusijos ekonomikos nacionalizacijos procesas bus ilgalaikis ir pamažu stiprėjantis. Nacionalizacijos tendencijos energetikos sektoriuje tiesiogiai susijusios su Rusijos nacionalinio saugumo interesais. Rusijoje energetikos kompanijos, skirtingais duomenimis, duoda nuo 30 iki 50 proc. iš eksporto gaunamų valstybės pajamų. Jei užsienio kapitalas perimtų energetikos kompanijų kontrolę, tai neišvengiamai sustiprintų Rusijos priklausomybę nuo transnacionalinių korporacijų. Todėl Rusijos analitikai vyriausybės įgyvendinamą nacionalizacijos politiką vertina kaip tam tikrą Rusijos ekonominio suvereniteto saugiklį.
Ko TNK-BP konflikte siekia Rusija?
Nepaisant Rusijos ekonomikoje vyraujančių nacionalizacijos tendencijų, TNK-BP konflikto atvejis yra išskirtinis jau vien dėl to, kad ekspertų vertinimu, BP yra labiausiai prorusiška kompanija tarp visų Vakarų energetikos kompanijų, tuo tarpu kai Rusijos oligarchai (pariteto pagrindais kartu su BP valdantys TNK-BP) yra priskiriami taip vadinamai „ofšorinei aristokratijai“, siekiančiai perkelti savo kapitalą iš Rusijos į saugesnes ir stabilesnes užsienio valstybes.
Akivaizdu, kad Rusijos vyriausybei būtų naudingiau perimti TNK-BP dalį iš Rusijos oligarchų nei britų, nes per „Rosneft“ ir „Gazprom“ kompanijas, plėtodama bendradarbiavimą su viena stambiausių tarptautinių energetinių kompanijų BP, Rusija gali tikėtis britų investicijų į energetinę Rusijos infrastruktūrą ir naujų energetinių išteklių telkinių įsisavinimo technologijų taikymo, kartu Rusijos vyriausybei išlaikant BP-TNK kontrolės svertus.
Kita vertus, panašu, kad Rusijos vyriausybės delsimo pozicija TNK-BP konflikte yra grindžiama vidaus ir užsienio politikos interesų balansu. Per pastaruosius kelerius metus smarkiai pašliję Rusijos ir Jungtinės Karalystės dvišaliai santykiai (nuo 2006 m. Aleksandro Litvinenkos nunuodijimo bylos iki 2008 m. pradžioje Rusijoje uždarytos Britų tarybos regioninių filialų), ekspertų teigimu, padidino Rusijos vyriausybės spaudimą BP parduoti savo TNK-BP akcijų dalį Rusijos valstybinėms kompanijoms „Rosneft“ arba „Gazprom“, antra vertus, Rusijos vyriausybė suinteresuota TNK-BP dalies perėmimu ir iš rusiškų oligarchų (Viktoro Vekselbergo, Levo Balatniko, Michailo Fridmano ir Germano Chano), remiantis analogiškais Michailo Chodorkovskio „Yukos“ ar Romano Abramovičiaus „Sibneft“ atvejais.
Nors galimi įvairūs tolesni TNK-BP raidos scenarijai, aišku viena – Rusijos vyriausybė per valstybines energetikos kompanijas sieks perimti šios įmonės kontrolę. Esminis klausimas, kas tai padarys: „Gazprom“ ar „Rosneft“?
„Gazprom“ ir „Rosneft“ konkurencija dėl TNK-BP
Įsiplieskęs vidinis TNK-BP konfliktas paskatino didžiųjų Rusijos valstybinių energetinių kompanijų „Rosneft“ ir „Gazprom“ konkurenciją dėl TNK-BP kompanijos akcijų perėmimo. „Rosneft“ svarsto galimybę už 50 proc. BP-TNK akcijų britų kompanijai BP papildomai perleisti 14 proc. savo akcijų (BP jau nuo 2006 m. priklauso 1,25 proc. „Rosneft“ akcijų). Priminsime, kad Rosneft“ kapitalizacija sudaro 100 mlrd. JAV dolerių, o TNK-BP – 27 mlrd. JAV dolerių. Be to, BP ir „Rosneft“ yra įsteigusios bendrą kompaniją „Elvari Neftegaz“, dalyvaujančią „Sachalinas-5“ projekte. Ši bendra kompanija tiria Sachalino salos šelfe esančių potencialių naftos ir dujų telkinių įsisavinimo galimybes („Rosneft“ duomenimis, šių telkinių atsargas sudaro 600 mln. tonų naftos ir 500 mlrd. kubinių metrų dujų).
„Rosneft“ skverbimasis į TNK-BP neatitinka „Gazprom“ interesų, kurie siejami su siekiais iš TNK-BP perimti vieną didžiausią Rytų Sibire Kovyktos dujų telkinį (Kovyktos dujų telkinį, kurio atsargos sudaro 2 trln. kubinių metrų dujų, šiuo metu valdo TNK-BP dukterinė kompanija „Rusia Petroleum“). 2007 m. „Gazprom“, kuriam suteiktos Rusijos gamtinių dujų eksporto reguliacinės galios, uždraudė TNK-BP eksportuoti Kovyktos telkinio dujas ir privertė TNK-BP sutikti parduoti 63 proc. „Rusia Petroleum“ akcijų už 1 mlrd. JAV dolerių. Tiesa, TNK-BP derybos su „Gazprom“ dėl „Rusia Petroleum“ akcijų pardavimo įstrigo dar 2007 m. (tikimasi, kad sutartis dėl akcijų pardavimo bus pasirašyta iki 2008 m. pabaigos), todėl nuo 2008 m. pavasario „Gazprom“ pradėjo svarstyti TNK-BP akcijų (iš Rusijos oligarchų arba britų) įsigijimo galimybę. „Gazprom“ nuogąstauja, kad jei „Rosneft“ pavyktų anksčiau perimti TNK-BP akcijų dalį, Kovyktos dujų telkinio klausimas gali dar labiau komplikuotis.
Kovyktos dujų telkinio klausimas „Gazprom“ itin aktualus ir tuo, jog šio telkinio dujas numatyta ateityje eksportuoti į Kiniją, o tai yra itin svarbu Rusijai, siekiančiai diversifikuoti savo energetinių išteklių eksportą (šiuo metu apie 90 proc. Rusijos energetinių išteklių eksportuojama į Vakarų Europą, todėl Pietryčių Azijos kryptis svarstoma kaip alternatyva energetinių išteklių transportavimui į Europą).
Būtina atsižvelgti ir į tai, kad „Gazprom“ ir „Rosneft“ kova dėl įtakos Rusijos veikiančioms užsienio kompanijoms dažnai vertinama kaip kova tarp konkuruojančių Rusijos politinio elito grupių – „silovikų“ ir „liberalų-technokratų“.
Konfliktas dėl TNK-BP – procesų Rusijoje „veidrodis“
TNK-BP vidaus konfliktas ir didžiųjų Rusijos valstybinių energetinių kompanijų „Gazprom“ ir „Rosneft“ vaidmuo jame - savotiškas Rusijos ekonomikos centralizacijos tendencijų „veidrodis“. Užsienio kapitalo vaidmuo Rusijoje mažinamas būtent tose ekonomikos šakose (pirmiausia energetikos sektoriuje), per kurias Rusija siekia plėsti savo ekonominę veiklą užsienyje, t.y. skverbtis į užsienio šalių rinkas.
Šiandien Rusijos ekonomikoje galima stebėti du lygiagrečiai vykstančius ir tarpusavyje susijusius procesus – užsienio kapitalo skverbimosi į Rusijos ekonomiką ribojimą (arba labai selektyvų jų įtraukimą į bendrus energeitikos projektus, Rusijai išlaikant visus kontrolės svertus) ir Rusijos kompanijų „internacionalizaciją“, t.y. skverbimąsi į užsienio rinkas.
Ekonomikos srityje Rusija savo galios potencialą sukoncentruoja i energetikos sektorių, kuris Rusijai sudaro prielaidas dalyvauti globalioje politikoje. Rusijos kaip globalios galios indikatorius energetikos sektoriuje yra jos sistemingai vykdoma faktinių (vidinių ir tarptautinių) kartelinių susitarimų politika, kai, darydama įtaką kitiems energetinių išteklių tiekėjams, Rusija su jais de facto pasidalija energetinius išteklius importuojančias valstybes pagal įtakos sferas.
Rusijos kompanijų integracija į globalią ekonomiką yra grindžiama savotiška geopolitinių šalies interesų ir konkrečių pelno siekiančių kompanijų interesų sinteze. Rusijos korporacijoms susisiejant su tarptautinėmis kompanijomis didinamas pačių kompanijų saugumas, nes tokiu atveju kompanijų interesų gynybai gali būti jau būti naudojamos ne tik valstybės protekcionistinės priemonės, bet ir tarptautiniai teisinės gynybos mechanizmai. Kitaip tariant, Rusijos valstybinių korporacijų „internacionalizacija“ garantuoja šių korporacijų tarptautinį pripažinimą, veiklos tęstinumą ir interesų gynybą tarptautiniu lygmeniu. Be to, Rusijos kompanijų „internacionalizacijos“ procesas gali būti vertinamas ir kaip Rusijos tarptautinio prestižo ir politinės galios augimo garantas.
Tarkime, šiuo metu galima stebėti vis labiau intensyvėjantį Rusijos bendradarbiavimą aerokosminės pramonės ir energetinių išteklių gavybos sektoriuose su Brazilija, Indija ir Kinija, kurios vertinamos ne tik kaip potencialūs ir alternatyvūs galios poliai tarptautinės sistemos hegemonei JAV, bet ir rimtos konkurentės išsivysčiusioms ekonomikoms, tokioms kaip G-7 grupės valstybėms. Prognozuojama, kad BRIC (Brazilija, Rusija, Indija, Kinija) valstybės pagal ekonomikos augimo tempus aplenks G-7 valstybes jau 2032 metais.