Paniškai darbdavių bijantys tautiečiai verčiau nuolankiai kenčia jų savivalę arba emigruoja, bet tik ne kovoja už savo teises.
Milžiniški trūkumai
Ši įdomi ir „labai lietuviška“ istorija nutiko vienoje statybines medžiagas parduodančioje Šiaulių parduotuvėje. Jos pavadinimo neminime, nes šios parduotuvės savininkas liguistai jautriai reaguoja ne tik į menkiausią kritiką – net radęs viešai paminėtą savo įmonės pavadinimą, nedelsdamas spaudą paduoda į teismą. Pagaliau svarbu ne pavadinimas, o tos parduotuvės darbdavių ir samdinių santykiai.
Iki 2009-ųjų pavasario tie santykiai klostėsi visai draugiškai. Visi 38 darbuotojai dirbo tyliai ramiai – iki tais metais gegužės 20-ąją atliktos revizijos... Jos rezultatai padarė sprogusios bombos įspūdį. Patikrinimas atskleidė, kad dažų skyriuje trūksta tūkstančių skardinių dažų, gruntų, skiediklių. Suskaičiuota, jog „išgaravę“ prekių net už 275 340 litų!
Susiję straipsniai
Plačios biudžetinių viešintojų burnos „Švyturys-Utenos alus“ administracija apskundė teismo sprendimą Kur pirkti – internete ar parduotuvėje? Kaip kovoti su įkyriu vadovu? Japonijos automobilių gamyklos dirbs savaitgaliais
Priblokšti parduotuvės darbuotojai tik traukė pečiais, net nežinodami, ką parašyti į pasiaiškinimus. Už tokią sumą dažų ne tik kišenėse neišsineši, bet į vieną sunkvežimį nesutalpinsi. Na, būna, kad pirkėjai nukniaukia prekę kitą, gal kas iš savų darbuotojų dar nušvilpia kokią skardinę – bet tik ne už ketvirtį milijono! Darbuotojai svarstė, kad keli sunkvežimiai prekių galėję būti išvežti tik su vadovybės žinia, tikėtina – į to paties savininko Šiauliuose turimą antrą tokią pat statybinių medžiagų parduotuvę, tačiau tai taip ir liko pasvarstymais.
Darbuotojai pasipiktino
Šiaip ar taip, po inventorizacijos ir revizijos, birželio 15-ąją, darbuotojai buvo dar kartą priblokšti – kai perskaitė įmonės generalinio direktoriaus įsakymą, jog, kadangi visi parduotuvės darbuotojai esantys pasirašę visiškos materialinės atsakomybės sutartį, tai trūkumas būsiąs išskaičiuotas iš jų kuklių atlyginimų.
Kartu su įsakymu išieškoti trūkumus buvo pridėta lentelė, kurioje suskaičiuota, kiek kuris darbuotojas privaląs įnešti į įmonės kasą – proporcingai pagal žmogaus algą bei darbo stažą. Visi 38 darbuotojai pamatė, kad privalo vidutiniškai sumokėti maždaug po 6000–8000 litų. Net mažiausiai uždirbanti valytoja – ir ta buvo įpareigota pakloti 4974 litus.
Dauguma darbuotojų labai piktinosi, nes dažų skyriuje dirbo tik 4 žmonės, o likę 34 dirbo kituose skyriuose su visai kitomis prekėmis, todėl net norėdami nebūtų galėję dažų skyriaus prekių sužiūrėti ir nusaugoti.
Nutarė kovoti
Parduotuvės vadovas po vieną kvietėsi visus darbuotojus ir siūlė pasirašyti sutartį, kad žmogus pripažįsta esąs atsakingas už dalį nuostolių ir sutinka jam priskaičiuotą nuostolių dalį geranoriškai atlyginti. Už tai žadėta nereikalauti visų tūkstančių iš karto, o atskaityti po porą šimtų litų iš kiekvieno atlyginimo, kol bus padengta visa paskirta suma.
Įvaryti į kampą darbuotojai ėmė tartis, kad reiktų vienytis ir vieningai kovoti su, jų nuomone, akivaizdžiausia darbdavio savivale.
Visame normaliame pasaulyje dirbantieji, kad geriau apgintų savo teises, buriasi į profsąjungas. Nors tarp profsąjungų lyderių irgi pasitaiko „kurčių“ rėksnių, kurie pridirba nesąmonių, vis dėlto susivienijusiems dirbantiesiems žymiai lengviau ieškoti bendros kalbos su darbdaviu, ginti savo teises. Tik viena bėda – Lietuvoje nuo baudžiavos laikų tebėra gyva dvasia nuolankiai lenktis ponui, o su neteisybe kovoti nebent namie, virtuvėje, kai ponas negirdi.
Išsigando darbdavio
Spaudžiami mokėti už nežinia kieno padarytus milžiniškus nuostolius, parduotuvės darbuotojai irgi ėmė svarstyti idėją steigti profsąjungą. Trejetas kolektyvo aktyvistų susisiekė su Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija ir iš jos išgirdo pažadą paremti, be to, jiems pasiūlyta surasti kuriamos profsąjungos pirmininką „iš šalies“, kad jo nuožmus darbdavys negalėtų paveikti. Bet kaip tik tuomet istorija pasuko tipiška lietuviška linkme.
„Aš jus visokeriopai palaikau, jūs burkitės, kovokite, tik aš į profsąjungą nestosiu, – skųsdamiesi krizės sunkmečiu, ėmė bėgti į krūmus pardavėjai, vadybininkai, administratoriai ir visi kiti. – Jei mane išmes iš darbo – kaip gyvensiu..? Sumažinta alga vis geriau negu jokios...“
Taigi idėja kurti profsąjungą žlugo. Dėl to visiškai nenusiminęs darbdavys suaktyvėjo – parduotuvės administracija demonstratyviai pareikalavo iš policijos bei prokuratūros dėl prekių trūkumo kelti baudžiamąsias bylas, sodinti kaltuosius.
Teisėsaugininkai, parduotuvėje nenustatę jokio įsilaužimo ir nė vienos stambesnės vagystės, tyrimą nutraukė. Vis dėlto net tai nepridėjo darbuotojams drąsos kovoti už savo teises. Kone visi ir toliau elgėsi kaip nuo pono visiškai priklausomi baudžiauninkai.
Nuolankiai tylėjo
Vienas kasininkas-kontrolierius iš pasiturinčių tėvų gavo apie 7500 litų, nusižeminęs užmokėjo už dažus, kurių nė matyti nebuvo matęs ir, parašęs pareiškimą, išėjo iš tokio darbo.
Dar keturi tos parduotuvės darbuotojai lyg XVIII amžiaus baudžiauninkai nuolankiai pasirašė sutikimus atlyginti jiems priskirtus nuostolius.
Likusieji 33 darbuotojai sutikimų nepasirašė, bet ir neprotestavo, o dirbo toliau. Tuo naudodamasis moralinę pergalę pasiekęs darbdavys iš kiekvieno algos pradėjo kas mėnesį atskaičiuoti po penktadalį sumos – po šimtinę kitą. O kodėl gi ne – juk nuolankūs avinai visada būna po vieną kerpami. Šitiems „kerpamiesiems“, parduotuvės darbuotojams, per patį sunkmetį beliko nuolankiai tenkintis vos 460 litų ar nedaug didesniais atlyginimais ir iš nevilties bliauti nebent namie.
Praėjo metai, ekonomika truputį atsigavo, prekybininkams Šiauliuose atsirado daugiau darbo vietų. Į jas iš tokios darbovietės samdiniai pradėjo išsibėgioti, kai kas emigravo į užsienį.
Pamatęs, kad jau nelikę didžiosios dalies „kerpamųjų“, parduotuvės savininkas per ją valdančią bendrovę padavė buvusius darbuotojus į teismą – 32 atsakovams buvo pateiktas beveik 246 000 litų ieškinys, o jam užtikrinti teismo pareikalauta areštuoti atsakovų asmeninį turtą.
Teismai dar nesibaigę
Šiaulių apygardos teismas, išklausęs ieškovą ir grupę po vieną save atstovaujančių samdinių, buvo net surengęs išvažiuojamąjį posėdį į paslaptingąją parduotuvę, kad pažiūrėtų, kokios ten patalpos, iš kurių prekės išgaruoja tūkstančiais.
Neseniai teismas priėmė sprendimą, kad už trūkumus dažų skyriuje privalo atsakyti tik šio skyriaus 4 darbuotojai ir jų vadovas, – ir tik iš jų parduotuvei priteisė per 32 000 litų. Ieškiniai kitiems 27 kitų skyrių darbuotojams atmesti.
Tiesa, tai dar ne galutinė pergalė – itin mėgstantis bylinėtis ir pats posėdžiuose dalyvauti turtuolis parduotuvės savininkas nutartį tikriausiai apskųs, tad nesugebėjusiems susivienyti buvusiems nuolankiems „baudžiauninkams“ dar reikės nemažai nervų.
Šiauliuose sklinda kalbos, kad to paties savininko kitoje parduotuvėje esąs aptiktas milžiniškas prekių trūkumas. Darbuotojai po vieną esantys kviečiami pas direktorių ir spaudžiami pasirašyti įsipareigojimą geranoriškai atlyginti dalį nuostolių. Profsąjungos ir šioje parduotuvėje iki šiol nėra, o kai kurie spaudžiamieji ne kovoja, o varsto įdarbinimo užsienyje agentūrų duris.
Tik faktai:
Lietuvoje profsąjungų judėjimas tarp dirbančiųjų nėra nei populiarus, nei vieningas. Pasak Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) pirmininko Artūro Černiausko, jų profsąjunga vienija vos apie 60 000 darbuotojų. Kiek įstojusiųjų į Lietuvos profesinę sąjungą „Solidarumas“ – jos vadovai net neatsakė, bet jų dar mažiau.
Paprašyti nurodyti priežastis, dėl kurių nestoja į profsąjungas, Lietuvos gyventojai dažniausiai pareiškia nieko apie profsąjungą nežiną, netikintys, kad profsąjunga gali padėti išspręsti darbo problemas, arba nenorintys mokėti vos procentą algos siekiančio nario mokesčio.
Kai kurie mažiau išprusę vyresni žmonės vis dar klaidingai mano, jog profsąjungos tevykdo sovietinę komunistinę politiką.
Pagrindinė ir dažniausiai minima priežastis, dėl ko Lietuvoje nestojama į profsąjungas – baimė supykdyti darbdavį, sulaukti jo represijų.
Sigitas Stasaitis