„Tinklai“: pavargusio festivalio netikėtumai

Festivalis „Tinklai“ tęsis iki spalio vidurio. Kaune ir Vilniuje pasibaigė daugiau nei savaitę trukusi trumpametražio kino šventė, bet „Tinklai“ tęsis iki pat spalio vidurio.

Žiūrovai juos galės išvysti Klaipėdos, Panevėžio ir, galiausiai, Šiaulių ekranuose.

Dešimtą kartą vykstantis festivalis – pavargęs. Pirmą kartą „Tinklai“ vyko Ventės rage; greitai išsiplėtus į didžiuosiu

s Lietuvos miestus ir Ventę palikus, festivalis tapo prieinamesnis žiūrovams, tačiau prarado dalį savo originalumo.

Bet kokiu atveju, parodytas įvairių šalių ir žanrų filmų skaičius – virš 1200 – įspūdingas, o ypač svarbu, jog festivalis visada rasdavo žiūrovų lietuviškiems trumpametražiams, kurių rodymo politikai ir tradicijai Lietuvoje anksčiau sekėsi ypač sunkiai.

Įspūdingi ir ankstesnius festivalius lankę svečiai: režisieriai Adolfas Mekas ir Peter Greenaway, Paryžiaus kino galerijos „Re:voir“ įkūrėjas Pip Chodorov ir kt. Šiemet į „Tinklus“ atvyksta grupė „Bell Orchestra“, rugsėjo 18-ą dieną koncertuosianti festivalio atidarymo metu Klaipėdoje.

("News Bridgepix" nuotr.)

Lietuviškas kinas „Tinkluose“ atrodo geriau

Šių metų festivalyje rodomos dvi lietuviškos programos, kuriose – jau matyti trumpametražiai („Brėkštant“, „Nerutina“, „Perlas“), studentų darbai („Vita“, „Savižudis“), naujas animatorių Aurikos ir Algirdo Selenių kūrinys „Giesmė“ ir Evaldo Janso eksperimento „Techno muzikos gerbėjo mirtis“ premjera.

Paradoksalu, kad tarptautiniame mažųjų kino formų kontekste (festivalyje rengiami atskiri seansai latvių, estų, suomių, švedų, norvegų, lenkų, airių, baskų ir vokiečių filmams) lietuviškas kinas atrodo geriau, nei savo premjerų metu.

Tarkim, nei vieno kito festivalio filmo veiksmas nesirutuliuoja tokiame šaltame, nejaukiame „lofte“, kaip Igno Miškinio „Ingoje“ iš „Brėkštant“. Retas filmas vaizdais žaidžia taip naiviai ir žaismingai, kaip Jūratės Samulionytės „Nerutina“.

Studentų darbai: „Vita“ ir „Savižudis“

Studentų darbai – stebina: Mindaugo Sruogio „Savižudis“, sukurtas pagal Charles Bukowskio kūrinį – originalumu ir taiklia aktorių režisūra, o Miko Žukausko „Vita“ – nuobodoku ir infantiliu tonu (tikiuosi ir tikiu, jog tai ne studento kaltė).

Mindaugui Sruogiui pavyko parodyti aktorius Saulių Bareikį ir Aldoną Vilutytę tokius, kokių kine jų dar nematėme – ciniško atsiskyrėlio ir koketiškos barmenės, norinčios prarasti nekaltybę, vaidmenys įtikina iš pirmo žvilgsnio ir ilgam prikausto dėmesį.

Išraiškingi, nespalvoti kadrai, ironiški dialogai ir stilinga režisūra verčia daug tikėtis iš režisieriaus.

Kita vertus, viltimis užkrauti Mindaugo Sruogio pečių nereikėtų: juk filmo sėkmę lemia ir Bukowskio kūrinys, kurio autoriaus teisių naudojimas (kaip ir filme skambančios muzikos) gali būti pateisinamas tik nekomerciniais, mokymosi tikslais.

„Vita“ sukurta tarptautiniame kino projekte „Vasaros media studija“. Filmas rodo dykumą, kurioje mergina pagroja miniatiūriniu pianinu, kad užmigdytų tris kostiumuotus vyrus, grasinančius jai kartuvėmis.

Erzina tariamas poetiškumas („gyvenimas“ lotyniškai – vitae: suprask, „Vita“ yra gudrus raktas filmo alegorijai atrakinti), pretenzingas ritmas, atmosfera, banalūs veikėjų santykiai.

Jei taip norisi kalbėti apie gyvenimą (kad ir kas tai būtų), gal nesuskaus pabandyti tai daryti įdomiai?

Evaldas Jansas – „chuliganiškas“ menininkas

Evaldas Jansas apie gyvenimą kalba ne tik įdomiai, bet ir „chuliganiškai“ – drastiški, kartais pornografiški jo eksperimentų vaizdai įtiks tikrai ne kiekvienam žiūrovui.

Kaip ir anksčiau, filme „Techno muzikos gerbėjo mirtis“ šiuolaikinis performanso/video menininkas dokumentinius vaizdus maišo su vaidybiniais – taip, kad atskirti juos nelengva.

Žirklėmis karpomos nuogų moterų nuotraukos, orų pranešėja lazdele baksnoja į milžiniškų smegenų projekciją.

Girdimas nevykusio smegenų chirurgo apkalbinėjimas, filme skamba „Techno muzikos gerbėjo mirtis“, o šios dainos autorius Stavaris kartu su ekspresyvia, kiek egzaltuota moterimi iš lapų skaito nešvankų ir beprasmišką dialogą.

Vaizdai ir garsai liejasi vienas su kitu keldami smalsumą ir interpretacijų galimybes: filmas – supainiotos šiuolaikinio žmogaus smegenys, filmas – haliucinogeninis narkotikas, filmas – pop kultūros ir jos kritikos ironija.

Lietuva – japonų filmo veiksmo vieta


Dar vienas lietuviškas „Tinklų“ akcentas – japonų režisieriaus Chris Tashima filmas „Vizos ir dorybės“, rodomas „Oskarais“ įvertintų filmų programoje „Dėdulė Oskaras išeina“.

Kodėl lietuviškas? Nes trumpametražio veiksmas vyksta Lietuvoje, Kaune, antrojo pasaulinio karo pradžios metais – pasakojama apie japonų konsulą Chiune Sugiharą, kuris rizikavo savo ir savo šeimos gyvybėmis, išrašinėdamas žydams tranzitines vizas, taip nuo Holokausto išgelbėjęs tūkstančius nekaltų žmonių.

1997-ųjų „Oskaro“ laureato tonas – ramus, gal ne itin patrauklus, bet informatyvus; nespalvoti kadrai ir kelios melodramatiškai, tačiau nuosekliai ir raiškiai suvaidintos scenos sudaro išsamų įspūdį apie Sugiharos ir jo žmonos pasiaukojimo svarbą, žydų tragediją ir žmoniškumo galimybes.



Šiuolaikinės mažosios kino formos

Brėžti plačias išvadas apie šiuolaikinį trumpo metražo kiną iš „Tinklų“ festivalio programos – pavojinga. Juk ne visi filmai čia patys naujausi ir patys „geriausi“.

Tačiau daugybė apdovanojimų (visi festivalio filmai iš viso jų laimėjo per 1000) neišvengiamai atspindi pasaulio mažųjų kino formų tendencijas.

Ryškus socialinis/politinis kinas, kuris visuomenės problemas išryškina labiau nei individualią personažų logiką.

Sovietmečio palikimą, postsovietinės visuomenės problemas nagrinėja kone kiekvienas Latvijos programos filmas.

Socialinių/politinių temų nepalieka skandinavai: jų filmai žaismingai ir netiesiogiai susiduria su rasizmu („Liestynės“, specialioji Švedijos kino instituto programa), homofobija („Danielis ir Aleksas“, Švedijos filmų programa), kritikuoja žmonių prisitaikėliškumą („Kilolirakis“, Norvegijos filmų programa).

„Atstumtieji“ svarbiausi ir lenkų režisieriaus Maciuj Adamek dokumentiniam filmui „Kelyje“, kuris pasakoja apie drąsios, daug išgyvenančios benamių poros gyvenimą.

Socialinis kinas kartais vargina savo pedagogiškumu: erzina, kai vos prasidėjus filmui, iškart žinai, jog turėsi susitapatinti su „atstumtaisiais“, pajusti sąžinės graužatį dėl savo kapitalistinio/reliatyviai prabangaus/neekologiško gyvenimo, pasigėrėti „paraštinių“ žmonių herojiškumu ir atsidusti: gerai gyvenu ir esu per daug išlepęs.

Kita vertus, visos šios emocijos iš tiesų užplūsta, kai klišės savitai išsprendžiamos (tokio atvejo pavyzdys galėtų būti Arūno Matelio dokumentinis filmas „Prieš parskrendant į Žemę“).



Originalios ekranizacijos

Mažųjų kino formų kūrėjams akivaizdžiai trūksta idėjų: tiek scenarijams (kuriuos dažnai rašo patys režisieriai), tiek jų įgyvendinimui.

Todėl laimi tie trumpametražiai, kurie remiasi patikrintais rašytojų kūriniais: jau minėtas Mindaugo Sruogio „Savižudis“ pagal Charles Bukowski; gražus, rafinuotas Andžejaus Vaidos kino režisūros mokyklos programos filmas „Aria Diva“ pagal Olga Tokarczuk; ironiškas, stilingas estų „Juodasis Pėteris“ pagal Estijoje kontraversiškai vertinamą rašytoją Peeter Sauter.

Antono Čechovo pjesę „Meška“ sąmojingai aktualizuoja britų „Greitis“ aktoriams“, rodomas programoje „Dėdulė Oskaras išeina“. Trys aktoriai vaidina Čechovą...

Niujorko autobuse, pamažu įtraukdami ir nustebusius keleivius. Vaidina taip gerai, jog greit pamiršti autobusą – kartu su klausimu, ar Čechovas gali būti įdomus šiuolaikiško miesto gyventojui.



Nostalgija praeičiai


„Tinklams“ taip pat būdinga nostalgijos tema. Lenkų programos filmas „Emilija verkia“ juodai/baltai, stilingai ir jaukiai pasakoja apie pirmą vaikino meilę merginai, kuri mezga romaną su jo kūno kultūros treneriu.

1982-ųjų įvykiai Lenkijoje, kai komunistų valdžia paskelbia karinę padėtį „Solidarumo“ judėjimui, šiai romantiškai istorijai tėra tik fonas, neužgožiantis jaunystės įspūdžių.

Pažiūrėjus filmą, lengviau suvokti neadekvačią kai kurių dabar gyvenančių žmonių nostalgiją sovietmečiui: juk ir jiems praėjęs laikmetis tebuvo fonas pirmai/antrai/trečiai ir t.t. meilei.

Švedijos kino instituto programoje rodomas Henrik Andersson „Savaitgalis“ nostalgiją (aštuntajam dešimtmečiui?) iškreipia keista, šiurpia ir pasiutusiai juokinga istorija apie dvi atostogaujančias senamadiškas poras, kurios susivienija kovoje prieš... gauruotas būtybes, vadinamas „medkirčiais“.

Taip pat ir kituose skandinavų trumpametražiuose realybę bandoma „sukeistinti“, „pasendinti“, „subjaurinti“. Panašu, jog šiose šalyse gyvenimo sąlygos tapo tokiomis geromis, jog menui belieka „žnaibyti“ – tam, kad įtikintų skandinavą, jog jis nesapnuoja.

Romas Zabarauskas