Ši istorija galėjo atsitikti bet kur, kur driekiasi keliai ir rieda mašinos. Bet atsitiko Danijoje, kur viešojo transporto bilietų kaina tiesiogiai proporcinga norui kuo artimiau pažinti ir ištyrinėti šią nuostabią šalį.
Autostopas - vienintelis įmanomas keliavimo būdas. Tiesa, šioje aukšto pragyvenimo lygio šalyje jis nei įprastas, nei populiarus: beveik kiekvienas sustojęs danas laikė savo pareiga tai pranešti ir apgailėti, kad nelengva bus pasiekti tikslą. Ir tarsi čia pat paneigdami šią prognozę, jie vis stojo net pilnomis mašinomis daiktų, suko iš kelio ar vežė kur kas toliau nei važiavo patys, siūlėsi pavežti nestabdomi, vaišino saldainiais ar alumi, davė pinigų ledams ar net užrašė savo telefono numerį ekstra atvejui, o juo paskambinus grįžo ir nuvežė į tikslą. Taip kas savaitgalį - į Šiaurę ar į Pietus, link Baltijos ar link Šiaurės jūros. Kaip kaleidoskopas keitėsi vairuotojų veidai, mašinos, pro šalį skriejo miestai, miškai, banguojantys laukai, iš tolo geležiniais sparnais mojo vėjo malūnai, o mintinai išmoktas žemėlapis ramiai ilsėjosi kuprinėje... Tačiau vienas gegužės šeštadienis tą kaleidoskopą netikėtai sustabdė. Dar daugiau - privertė jį suktis į kitą pusę.
Jis tą šeštadienio pavakarę skubėjo. Po linksmo pasibuvimo su draugais Jo laukė dar vienas susitikimas. Šįsyk su mergina. Tą merginą Jis jau kartą buvo matęs, todėl ruošdamasis antrajam pasimatymui, svarstė, ar jų santykiai turi perspektyvą. Tačiau iki jos – dar daugiau nei 100 km autostrada. 100 km, leisiantys tyloje apgalvoti savo veiksmus.
Ji su drauge stovėjo užmiesčio šalikelėje ir neramiai dairėsi į pravažiuojančias mašinas. Antrą kelionės dieną netikėtai subjuręs oras ir iš kažin kur atsėlinęs vairuotojų abejingumas sužlugdė planą aplankyti smėlyje skęstantį švyturį - likus iki jo tik 9 km, nuspręsta pasukti link namų. Vėjo nešamas vakaras artėjo dideliais žingsniais, kelias dar tolimas, į iškeltą nykštį niekas nereaguoja - atrodė, kad ima pildytis pesimistiškiausios danų prognozės.
Kaupiantis lietui ir blėstant paskutinei vilčiai, staiga šalia sužviegė automobilio stabdžiai. Vyras tamsiais akiniais važiavo beveik ta pačia kryptimi, todėl nusišypsojęs maloniai atvėrė dureles. Tamsūs akiniai apniukusį vakarą? Kažkodėl tai pasirodė įtartina, bet rinktis nebebuvo iš ko. Nuo užpakalinės sėdynės Šerloko Holmso žvilgsniu apmetusi saloną, Ji labiausiai apsidžiaugė išvydusi ant veidrodėlio siūbuojantį kryželį su nupiešta žuvimi - krikščionis, gal ir nepavojingas. Tik tie tamsūs akiniai...
Tik ypatingai retais atvejais Jis sustoja pavežti autostopininkus. Bet šįkart net sau pačiam netikėtai koja nuspaudė stabdžio pedalą, kai temstant išvydo dvi sužvarbusias merginas. Tik sustojęs suprato, kad mašina pilna įvairiausių rakandų – ar joms bus patogu? Netikėta buvo ir išgirsti jas kalbant svetima - anglų - kalba, kurią Jis, laimei, mokėjo.
Ji kiek suglumo, veidrodėlyje išvydusi iš po tamsių akinių vis į Ją krypstantį žvilgsnį. Suglumo dar labiau, kai Jis prisistatė pats ir paklausė jų vardų. Neilgai trukus tamsius akinius pakeitė įprastiniai, o nejaukumą - smalsumas: Jis vis atviriau atsisukinėjo į užpakalinę sėdynę, kur sėdėjo Ji.
Pokalbis, pagardintas juoko dozėmis ir draugiškomis šypsenomis, užsimezgė iš karto. Taip Ji sužinojo, kur ir ko Jis važiuoja. Jis nustebo, kad Jo ir nepažįstamos merginos mintys ir požiūriai taip sutampa. Šalia Jo sėdėjusi Jos draugė neturėjo kur įsiterpti. Prasidėjo lietus, bet nė vienas sėdėjęs tame automobilyje į jį neatkreipė dėmesio.
Joms reikėjo išlipti kur kas anksčiau. Bet Ji įtikino draugę paieškoti patogesnės vietos tolesniam stabdymui. Nes labai nesinorėjo palikti šiltos mašinos ir atsisveikinti su įdomiu pašnekovu. Mašinai galų gale sustojus, jie abu ilgai žiūrėjo vienas į kitą: kas toliau? Tuomet Ji nustebino net pati save – ant Jo atverstos mašinoje laikomos Biblijos užrašė savo adresą. Jis savąjį užrašė ant Jos išskleisto žemėlapio. Žinojo - dar susitiks.
Jis nuvažiavo į planuotąjį pasimatymą. Tačiau jo metu vis galvojo apie keistą nepažįstamą merginą iš svetimos šalies, kuri juokėsi iš Jo pasakojamų istorijų ir net skubėdama į namus, pasirinko ilgesnį kelią, kad dar keletą minučių pabūtų kartu.
Ji grįžo namo. Peržiūrėjo kelionės nuotraukas. Vairuotojo tamsiais akiniais jose nebuvo. Bet Jis liko Jos atmintyje, todėl jau kitą dieną Ji Jam parašė. Ir netrukus sulaukė atsakymo. Tada parašė vėl. Ir pajuto, kad Jai patinka dalintis savo mintimis su Juo. Pajuto, kad laukia Jo laiškų, kurie Ją prajuokina iki ašarų.
Nuo tos apniukusios popietės Ji daugiau niekada nebestovėjo ant kelio su iškeltu nykščiu. Sužinojęs, kaip Ji žavisi Jo šalimi, Jis pasišovė pats parodyti keletą žavių dar nematytų kampelių. Todėl visus likusius savaitgalius atvažiuodavo ir sustodavo jau nestabdomas. Žinoma, dabar Jai buvo skirta priekinė sėdynė. O keistam susitikimo su beveik nepažįstamu žmogumi jausmui mašinoje vietos neliko.
Fiordo vidury kyšanti sala su dangų remiančiomis uolomis, tarsi iš Mažojo Princo knygos puslapių tylomis atklydusi ir šalia įsitaisiusi gražuolė lapė, begalinės erdvės pojūtis šiauriausio Danijos švyturio apžvalgos aikštelėje, ant laužo virta arbata, pirmosios vasaros maudynės Šiaurės jūroje, varpo skambesys pasmerktoje jūros pražūčiai nebeveikiančioje bažnyčioje, anąkart su drauge taip ir neaplankytas smėlyje įstrigęs švyturys - tarsi dėliojant milžinišką dėlionę prieš Ją vėrėsi vikingų krašto grožis. Nors kišenę jau spaudė lėktuvo bilietas į Lietuvą, Ji vis nepajėgė nustoti šypsotis ir prisiekė vieną dieną būtinai grįžti į savo mylimą Daniją. Jis žadėjo laukti ir džiaugėsi taip netikėtai sutikęs sielai artimą žmogų. Abu neabejojo - aną šeštadienio pavakarę atsirado tinkamu laiku tinkamoje vietoje.
Savo kelionės istoriją papasakojo Emilija
