2014 m. ji toje pačioje salėje pristatė savo debiutinį spektaklį „Sapnas“ pagal Augusto Strindbergo pjesės ištraukas. Dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademijos režisūros ketvirtakursė pasirinko rečiau statomą Williamo Shakespeare‘o pjesę „Timonas Atėnietis“ pakeitė kūrinį, perdėliojo akcentus, sutrumpino pavadinimą. „Tai bus spektaklis apie žmogaus išlaisvėjimą ir vienatvėje atrastą dvasinę ramybę“, – sako jaunoji režisierė.
– „Timonas“ – jau ketvirtas tavo spektaklis, ar pameni, kokios mintys užplūdo po pirmojo spektaklio „Sapnas“ premjeros? Ar besimokydama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje taip įsivaizdavai naujo spektaklio gimimą?
– Man statant „Timoną“ viskas atrodo nauja, nes „Sapnas“ buvo studentiškomis sąlygomis kurtas spektaklis, kuriame viską darėme patys: dažėme kėdes, siuvome kostiumus. Prie „Timono“ kūrimo prisideda kur kas daugiau žmonių. Stebina ir džiugina, jog visas teatras dirba dėl vieno spektaklio, tai milžiniškas mechanizmas, visi siūlo, kuria ir nori padėti. Kartais sunku patikėti, kiek daug skirtingų profesijų žmonių dirba prie šio spektaklio atsiradimo – ir siuvėjos, ir technikai – visi savaip žavūs ir visiems esu labai dėkinga. Jaučiu, kad galiu atsidėti kūrybai, o ne techniniams dalykams.
Tačiau „Sapnas“ atvėrė daug kitų galimybių, su šiuo spektakliu buvome išvykę į gastroles Milane, Romoje, Lione, Venecijoje, Brno, Spoleto miestuose. Pamatėme daug užsienio teatrų, kitokią kokybę ir žiūrovą, užmezgėme įdomių ryšių. „Sapnas“ man buvo žingsnis į teatrą, galimybė pamatyti kaip teatras veikia ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
– Esi jaunosios režisierių kartos atstovė. Ar tu vis dar susiduri su skepticizmu, kad esi režisierė moteris?
– Vis dėlto ir dabar daug kas stebisi, kad esu moteris režisierė, bet pasaulis labai keičiasi, kinta lytiškumo sąvoka. Pavyzdžiui, Lenkijoje režisuoti pradeda jaunos merginos, o Lietuvoje vis daugėja moterų kino režisierių. Tai nėra vien vyrų profesija. Tačiau po „Sapno“ premjeros sulaukiau atsiliepimo: „Kaip keista, kad tai sukūrė moteris“, mano pirmieji bandymai irgi buvo lydimi komentarų, kad tai moteriška režisūra, bet dėl to niekad nesistengiau kurti „vyriškiau“, brutaliau. Taip, esu moteris, ir tuo didžiuojuosi. Man kuriant visada yra svarbi harmonija, jos netrūksta ir darbe su aktoriais, ir temose. Aš – estetė, matyt, tuo dar esu panaši ir į savo mokytoją Gintarą Varną.
– Tavo spektakliai „Sapnas“ ir po jo OKT / Vilniaus miesto teatre sukurtas „Dievas yra DJ“ yra labai skirtingi. Tai sąmoningas tikslas?
– Mano kūryba vystosi bangomis ir manau, kad taip bus visada. Pastačius vienokį spektaklį, po jo man viską norisi daryti kitaip. Tai labai natūralu. Pjesę „Dievas yra DJ“ pasirinkau sąmoningai, kad nekartočiau to, ką buvau atradusi „Sapne“ ir ieškočiau toliau. Kiekvienas spektaklis yra pamoka. Ko gero, po „Timono“ vėl bus kažkas kitokio. Tačiau „Timonas“, nors ir yra labai didelis išbandymas ieškant man naujų vaidybos būdų ir teksto išraiškos, nesąmoningai ir savotiškai susišaukia su „Sapnu“, nors nėra grįžimas prie jo estetikos.
– Kaip renkiesi medžiagą spektakliui?
– Iki šiol visi tekstai atėjo savaime. „Sapną“ perskaičiau dar mokykloje, nors jos ir nesupratau, ji mane supurtė. Kai stojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, rašiau iš jos režisūrinę eksplikaciją. Daug kas bandė atkalbėti, sakė, kad tai sudėtinga pjesė ir ją pasirinkusi rizikuoju neįstoti. O man visada įdomūs dalykai, kurių nesuprantu, todėl tai, jog kiti mane bandė atkalbėti, tapo didesne motyvacija. Įstojau mokytis režisūros. Antrame kurse grįžau prie „Sapno“ ir pastačiau spektaklį. Studijų metais mokėmės Williamo Shakespeare‘o kūrinius ir aš perskaičiau rečiau statomą „Timoną Atėnietį“. Ši pjesė mane išgąsdino, bet jau tada paliko keistą įspūdį. Kai per egzaminą burtų keliu analizuoti ištraukiau būtent „Timoną Atėnietį“, palaikiau tai ženklu, jog turiu pasirinkti šį kūrinį.
– Papasakok daugiau apie būsimą „Timono“ premjerą. Ką nori šiuo spektakliu pasakyti, apie ją jis bus?
– Atėnuose puotas kėlęs ir daugybę draugų turėjęs Timonas nusivilia žmonėmis, kai pajunta esąs išduotas. Praradęs turtus, jis tampa niekam nereikalingas. Timonas atsiskiria nuo visuomenės ir ieškoti atsakymų bei nusiraminimo iškeliauja į mišką. Nors pjesė kritikuoja tarnavimą pinigams ir santykius, grįstus asmenine nauda, tai tikrai nėra spektaklis apie kapitalizmą, jis – tik papildoma tema, išjudinanti įvykius. Tai spektaklis apie žmogaus išlaisvėjimą nuo įvairių priklausomybių, nuo civilizacijos, nuo miesto, nuo įvaizdžio, nuo viešosios nuomonės. Laisvė – šiandien svarbi tema. Spektaklyje žmogus įgauna išmintį per atsisakymą, šiuo atveju atsisakymas yra vertybė. Vakarų žmogus yra visko pertekęs ir aš tai matau kaip trukdį dvasiniam tobulėjimui.
– Muzikuoji „Kamanių šilelyje“ ir anksčiau esi sakiusi: „Muzika mano darbuose dažnai yra „aukštesnysis režisierius“. Kuriu spektaklius kaip muziką – girdžiu scenas, spektaklio konstravimas primena kompoziciją, o tai, kas neišreiškiama teatre, primena garsą. Todėl dažnai mano spektakliuose muzika atlieka pasakotojo vaidmenį, ją suvokiu kaip veikėją.“ Kiek muzikos bus „Timone“?
– Daug dėmesio muzikai skiriama ir „Timone“. Gal ji ir netaps atskiru veikėju kaip gongas „Sapne“ arba sintezatoriais grojantis Pajacas spektaklyje „Kelionė į Tandadriką“, bet turės savo prasmę.
– Visgi muziką šiame spektaklyje patikėjai kompozitoriui Domui Strupinskui. Kodėl pasitikėjai juo?
– Jaučiau, kad tokios muzikos, kokią įsivaizduoju šiame spektaklyje, pati tikrai nesukurčiau. Norėjau, kad skambėtų elektroninė muzika, kuri būtų derinanama su gyvu atlikimu. Ieškojau žmogaus, kuris turėtų savitą muzikos stilių ir manau, kad Domas yra tikrai išskirtinis menininkas. Su juo esame pažįstami nuo tada, kai jis įrašė pirmąją „Kamanių šilelio“ dainą „Žuvų šukelėm“. Taip pat prie muzikos kūrimo prisideda ir puikus muzikantas Mantas Augustaitis bei gyvai scenoje grosiantys Paulius Vaškas ir Gediminas Augustaitis. Džiaugiuosi, jog turiu galimybę kurti su tokiais įdomiais žmonėmis. – „Timoną“ 2015 metų gruodį Lukiškių tardymo izoliatoriuje rodėte nuteistiesiems. Kaip gimė tokia idėja, kaip jie priėmė spektaklį?
– Į kalėjimą mus pakvietė kunigas Arūnas Peškaitis, kuris ten dirba kunigu kapelionu. „Timono“ ištrauką jis buvo matęs mano egzamine. Mes su Mantu iki tol keletą kartų lankėmės kalėjime, bendraudavome su nuteistaisiais, esame ten groję, tad sudomino ir galimybė jiems vaidinti. Tarp žiūrovų buvo ir nuteistieji iki gyvos galvos. Spektaklio metu jautėsi, jog jie savo patirtimis ir energija visgi daug stipresni už aktorius. Vyko įdomi nematoma kova! Prieš vaidinant nežinojom, kaip jie reaguos, bet jie tylėjo, klausėsi, kartais juokėsi iš mums nejuokingų dalykų. Tai labai įdomi patirtis. Po spektaklio dauguma nuteistųjų prisipažino, kad irgi jaučiasi išduoti savo draugų. Kalėjime labai įdomiai suskambėjo laisvės tema. Laisvė ir nelaisvė yra reliatyvios – ir laisvėje gali būti nelaisvas, o šiuo atveju kaliniams spektaklio tema tapo paskata nelaisvėje ieškoti laisvės.
– Ar gali įvardinti potencialią spektaklio auditoriją, kam jis skirtas?
– Manau, kad „Timonas“ labai universalus. Turėtų būti suprantamas jauniems žmonėms, vyresnis žmogus jau gali būti atradęs dalykus, apie kuriuos kalba Timonas. Kita vertus, ta išmintis kiekvienam ateina skirtingu laiku. Nors spektaklyje vaidina jauni žmonės, „Timonas“ nėra išimtinai apie jaunimą ar jo problemas. Tai spektaklis apie žmogų, jo prigimtį. Įdomu sutikti skirtingą auditoriją ir sužinoti, kaip jie suvokia spektaklį, todėl labai laukiu susitikimo su žiūrovais po spektaklio birželio 2 dieną.
Parengė: Aušra Pociūtė
