Per pastarąjį dešimtmetį pagreitį įgavusios vietos bendruomenės – užnugaris gyventojams, bet rakštis užmigusioms valdžios institucijoms. Vakarų valstybės jų naudą įvertino jau seniai, Lietuva – dar tik pratinasi, kad be atlygio dirbantys entuziastai geriau už valdžią mato vietos problemas.
Sugriovė planus
Kol Lietuvoje valdžia ir gyventojai vis dar stovi skirtingose barikadų pusėse, juos jungiančiu tiltu tampa pagreitį įgaunančios vietos bendruomenės.
Kai „rožyno“ mikrorajono gyventojai išgirdo apie Savivaldybės užmojus miegamąjį kvartalą perskrosti aplinkkeliu, susivieniję kaimynai sugebėjo valdžios planus sustabdyti dešimtmečiui. Didžiausiu įrankiu gyventojų kovoje už ramybę buvo įkurta vietos bendruomenė.
Tik seniausios Panevėžyje Senamiesčio g. gyventojų bendruomenės rūpesčiu gyvenamojo namo statybvietėje atkasti senųjų panevėžiečių kaulai nebuvo užversti žvyru, bet palaidoti, o pirmąsias miesto kapines ištyrinėjo archeologai.
Suvienija problemos
Panevėžio mieste pagal teritorijas įregistruotos šešios bendruomenės. Vienintelė iš jų, pati seniausia „Senamiestiečio“ vienija ne kvartalą, o tik vieną nedidelę, bet miestui pačią reikšmingiausią Senamiesčio gatvę. Šios bendruomenės narius jungia troškimas išsaugoti Aukštaitijos sostinei pradžią davusios gatvės istorinį atminimą.
Visiškai kiti tikslai šiaurinės miesto dalies gyventojus pastūmėjo prieš penkerius metus įregistruoti „Rožyno“ bendruomenę.
„Tvirčiausiai žmones suvienija problemos. Kai gyvenimas teka tyliai ir ramiai, žmonės tarsi nė negirdi, ką veikia bendruomenė. Bet užgriūna bėdos, ir jau visi žino, kad ji – jėga. Bendruomenėms, kaip ir valstybei, reikia bumbtelėjimo, kad stotų petys į petį“, – mano „Rožyno“ pirmininkė Roma Šerplienė.
Anot jos, į bendruomenę susivienijusiems kvartalo gyventojams pavyko net per teismus išsikovoti, kad nebūtų užstatyti mikrorajono žalieji plotai, pristabdyti aplinkkelio tiesimą.
Kadaise tolimesnių gatvės kaimynų nepažinoję gyventojai, pasak R.Šerplienės, dabar susitinka mikrorajono mokykloje įrengtoje bendruomenės skaitykloje, treniruojasi sporto aikštyne, o į bendruomenės surengtą Trijų karalių šventę susirinko tiek, kad 400-ams žmonių išvirtos kareiviškos košės neužteko – porcijas teko dalyti perpus.
R.Šerplienė pripažįsta: taip kaimynams išjudinti ir suvienyti prireikė net 16-os metų.
„Entuziastų būrelis bendruomenę kūrė pėda už pėdos, po žingsnelį. Bet ir dabar net pačioje bendruomenės taryboje yra žmonių, kuriems pristinga noro veikti, bet užtenka jėgų piktintis. Ne dirbantys, o kritikuojantys yra visų bendruomenių problema“, – mano pirmininkė.
Lips valdžiai ant kulnų
„Senamiestiečiui“ ir „Rožynui“ davus startą, per praėjusius metus Panevėžio mikrorajonuose viena po kitos ėmėsi kurtis vietos bendruomenės. Šįmet planuojama steigti jas vienijantį komitetą.
R.Šerplienė juokauja, kad jo svarbiausias rūpestis – lipti ant kulnų Savivaldybei ir Tarybai, kartais užsimirštančioms, kad atstovauja miestiečių interesams. Tik iš surenkamo nario mokesčio, retkarčiais pinigines praveriančių rėmėjų pinigų ir projektams gaunamos Europos Sąjungos paramos besivertusias vietos bendruomenes pernai pirmą kartą pasiekė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansavimas. Iš Lietuvos bendruomenėms atseikėtų 8 mln. Lt Panevėžiui teko 291 tūkst. Lt.
„Jei Savivaldybė biudžeto pinigus tvarkytų taip, kaip bendruomenės, miestas blizgėtų“, – tvirtina R.Šerplienė.
Pinigus pasidalijusios miesto bendruomenės prisidėjo įrengiant vaikų žaidimų aikšteles Kultūros ir poilsio parke bei miesto centre, įsigytos kelios žoliapjovės, gatvėse prie švietimo įstaigų įrengti kalneliai, vaizdo stebėjimo kameros, bendruomenės nusipirko kompiuterius, paviljoną renginiams, batutą, kilnojamuosius stalus, rengė šventes ir mokymus.
R.Šerplienė mano, jog vietos bendruomenėms turėtų būti suteikta daugiau galių.
„Stiprios vietos bendruomenės – svarbiausias vietos savivaldos pagrindas. Jos mato miesto problemas iš arti“, – tvirtina pirmininkė.
Viena iš rimčiausių jos vadovaujamos „Rožyno“ bendruomenės vizijų – įkurti savotišką senjorų darželį.
Jame panevėžiečiai galėtų nors laikinai palikti namuose slaugomus, savimi nebegalinčius pasirūpinti senatvės sulaukusius artimuosius.
R.Šerplienė neabejoja, kad ši idėja – ne tuščia iliuzija. Ją įgyvendinti, pirmininkės nuomone, bendruomenei gali suteikti šansą 2014–2020 metų Lietuvai numatytas Europos Sąjungos paramos fondų finansavimas.
Startą davė kaimas
Prieš dešimt metų Panevėžio rajono bendruomenių sąjungą įsteigė 18-iolika kaimo bendruomenių. Dabar jų – jau 57-ios.
Naujodžiuose, Upytėje, Molainiuose, Berčiūnuose, Liūdynėje registruota net po dvi. Dar bent penkios bendruomenės nepanoro į sąjungos glėbį ir veikia savarankiškai.
Panevėžio rajoną galima pagrįstai vadinti vietos bendruomenių pradininku šalyje. Dar 1998-aisiais, kai apie jas mažai tekalbėta, Naujamiestyje tuomečio vidurinės mokyklos direktoriaus Rimanto Banevičiaus iniciatyva buvo įkurta pirmoji piliečių draugija, davusi startą dabar masiniu reiškiniu Lietuvoje tapusioms vietos bendruomenėms.
„Žmonės negali gyventi po vieną, mūsų prigimtis reikalauja rinktis į būrį. Sąjungos bendruomenių misija – atstovauti kaimo žmogui, puoselėti kaimuose dar neišnykusias tradicijas, dvasines vertybes, išsaugoti kultūrinį paveldą, be abejo, ir gerinti gyvenimo sąlygas kaime. To pasiekti pavieniui būtų sunkiai įmanoma“, – teigė rajono Bendruomenių sąjungos pirmininkas Kazimieras Binkis.
Skaudulys – uždaromos mokyklos
Per dešimtmetį Panevėžio rajono bendruomenės ne tik sustiprėjo, bet ir surado savąją nišą. Miežiškių moterų vokalinis ansamblis „Raskila“ pelnė ne vieną „Aukso paukštės“ apdovanojimą, teikiamą geriausiems Lietuvos meno mėgėjų kolektyvams, Trakiškį plačiai išgarsino pievų augalų paslaptis saugančios žolininkės, Nibragalio kaimas žinomas puoselėjamomis duonos kepimo tradicijomis, lygių neturi Berčiūnų šeimininkių spaudžiami sūriai.
Bendruomenių rūpesčiu rajono gyvenvietėse iškilo sporto aikštynai, poilsiavietės, vaikų žaidimų aikštelės, kaimo bibliotekos virto savotiškomis kompiuterinio raštingumo mokyklomis, nuo kolūkių laikų likusiuose apleistuose pastatuose įsikūrė bendruomenių namai, jaunimo centrai. Pastaraisiais metais bendruomenės pradėjo rūpintis ir žemiškais reikalais – Savivaldybei mynė kulnus reikalaudamos kaimuose vandentiekio, melioruoti po lietaus ir per polaidžius patvinstančius kiemus bei daržus. Ėriškių bendruomenė laukia dar statomos pirties įkurtuvių.
Panevėžio rajono bendruomenių sąjungos 2011–2015 m. strategijos šūkis: ne konkurencija, o bendradarbiavimas.
„Bendruomenių tikslas – padėti gyventojams bet kokioje situacijoje“, – tvirtina K.Binkis.
Šiuo metu viena skaudžiausių rajono problemų sąjungos pirmininkas įvardija sudėtingą švietimo įstaigų situaciją. Kaimuose mažėjant vaikų, ne viena mokykla jau uždaryta, ne viena dar balansuoja ties išnykimo riba.
„Kurganavos mokykla net vežasi vaikus iš miesto. Jai pasisekė, nes Panevėžys vos už kelių kilometrų. Bet toks sprendimas – ne išeitis. Kaip išgyventi rajono pakrašty esančiai Žibartonių mokyklai? Kad ir kas besakytų, bet mokykla kaimuose visada buvo šviesuliu, traukos centru. Ją uždarius kaimas ritasi žemyn“, – mano K.Binkis.
Mokys imtis verslo
Išeitis, kai palaikyti kaime jaunas šeimas, kai Panevėžio rajone nedarbo lygis siekia net 14,4 proc., galėtų būti naujų darbo vietų kūrimas.
Rajono Bendruomenių sąjunga viliasi pažadinti kaimo žmonių verslumą. Bendruomenėms siūloma ieškoti alternatyvų tradiciniam žemės ūkiui. „Bendruomenės neišnaudoja, ką turi unikalaus – Trakiškis garsus namine duona, bulvėmis ir žolelėmis, skaniais sūriais Bernatoniai, Smilgiai – etnografine sodyba. Ne tik turistui, bet ir vietiniam argi nebūtų patrauklu nuvažiavus nusipirkti tikro kaimiško, tam regionui būdingo produkto, pasižvalgyti po apylinkes?“ – galimybių mato K.Binkis.
Pirmininkas viliasi, kad Bendruomenių sąjungos parengtas verslumo skatinimo projektas sulauks Europos Sąjungos paramos fondų finansavimo ir taps tramplinu kaimo žmonėms į savo aplinką pažvelgti kitu kampu.
Per projektus ateinančios lėšos – didžiausias bendruomenių finansavimo šaltinis. Todėl, pasak K.Binkio, bene svarbiausia grandis bendruomenės veikloje – aktyvi valdyba ir stiprus lyderis. Deja, viena didžiausių kaimo problemų – lyderių stoka. Dauguma kaimo bendruomenių laikosi ant laiko ir pinigų neskaičiuojančių, sveikatos negailinčių solidaus amžiaus pirmininkų pečių. Nemažai jų jau sulaukę pensinio amžiaus.
„Pagrindinė bendruomenių problema – žmonių inertiškumas. Kol gyvena ramiai, nelabai nori kištis į visuomeninį gyvenimą. Reikia, kad dirbtų ne vien tik bendruomenių valdybos ir jų pirmininkai, o dauguma narių. Deja, visuomenėje išlikęs požiūris, kad kažkas turi duoti. Bet norint gauti, būtina pačiam kažką duoti“, – teigė K.Binkis.
Kad pagreitį įgavusios kaimo bendruomenės rastų savo kryptį ir taptų tvirtu ramsčiu vietos gyventojams, sąjungos pirmininko nuomone, reikalinga vietinės valdžios institucijų profesionali parama.
„Olandijoje bendruomenėms pakanka pateikti idėją merijai, o pačios lieka tik stebėtojomis ir kontrolierėmis, kaip vykdomas jų užsakymas. Gal laikui bėgant taip bus ir Lietuvoje, bet kol kas mūsų bendruomenės ir projektus rašo, pačios yra ir užsakovės, ir rangovės, ir darbų prižiūrėtojos“, – kalbėjo K.Binkis.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
