Lietuva ir Kaliningrado sritis slapta derasi dėl naujo tilto per Nemuną statybos. Tilto reikia, nes su Rusija reikia draugauti, net jei kaina būtų Klaipėdos uostas.
Viskas daroma neva dėl eilių
Apie derybas, kuriose Rusijos atstovai gana agresyviai spaudžia Lietuvos pusę, viešai niekas neskelbia. Vienas derybų dalyvių, panorėjęs likti nežinomas, teigė, kad Rusijos atstovai elgiasi taip, lyg būtų visiški padėties šeimininkai.
„Jokių elektrinių jūs nepastatysite, o mes tikrai pasistatysime atominę, ir jūs, lietuviai, niekur nesidėsite. Pirksite iš mūsų elektrą po litą“, − anot šaltinio, ne kartą tokius dalykus išrėžė rusų derybininkai pokalbiuose, kuriuose aptarinėjami įvairūs bendradarbiavimo projektai. Vienas jų – tiltas, kurį pastačius būtų įgyvendinta sena svajonė: paversti Lietuvą koridoriumi tarp Minsko ir Kaliningrado.
Naujas tiltas per Nemuno upę, pagal oficialią rusų versiją, esą reikalingas tam, kad sumažintų eiles pasienyje. Jos dažniausiai susidaro dėl pačių rusų pasieniečių ir muitininkų darbo „nacionalinių ypatumų“.
Nėra didelio skirtumo ar prie vadinamojo Luizos tilto, per kurį šiuo metu keliauja automobilių srautas, atvažiuosi rytą, ar vakare. Net jei prie užkardo privažiuosi pirmas – rezultatas bus toks pat: Lietuvos pusė viską sutvarko per minutę, rusams visada reikia valandos, išskyrus pagal tik jiems žinomą schemą nustatomas išimtis. Jei tik reikalai tvarkomi netoli sienos, labiau apsimoka palikti automobilį Lietuvos pusėje ir pereiti tiltą pėsčiomis. Taip tvirtina visi dažnai važiuojantys šia kryptimi. Nėra nei vienos priežasties, kodėl tai turėtų pasikeisti pastačius naują tiltą, nes sienos kirtimo tvarką lemia ne betonas ir ne asfaltas. Užtat pasikeistų kitkas – niekas netrukdytų toliau, ir ant naujojo tilto, laikyti lietuvių valandomis, sudarant sąlygas pravažiuoti tiems srautams, kurie reikalingi mūsų didžiojo kaimyno klestėjimui bei gerovei.
Koridorius
Rusija seniai ieško būdų, kaip išvengti Klaipėdos. Pasikeitusi Lietuvos užsienio politika, kurios centriniu prioritetu dabar tapo siekis bet kaip įtikti Maskvai ir kaip nors prisikviesti į Vilnių Rusijos premjerą Vladimirą Putiną, yra geras momentas strateginiams košmarams įgyvendinti.
Vokietijos Pilau uostas, po Antrojo pasaulinio karo perkrikštytas į Baltijską (ne pats baisiausias subjaurotų Rytprūsių rusiškas vietovardis) ir buvęs uždara karine zona, nuo 1998 vis planuoja pasiversti svarbiu krovininiu ir keleiviniu uostu. Būtent tais metais čia buvo pastatytas 2 milijonų tonų naftos produktų galingumo terminalas.
Nuo 2002 metų į Baltijsko uostą investuota milijardai rublių. Uostui su 23 mylių kanalu iki to, kad taptų svarbiu krovinių ir keleivių tranzito punktu reikia vieno – geros infrastruktūros, sutvarkytų privažiavimų. Būtų gerai paversti Lietuvos teritoriją išsvajotuoju koridoriumi. Uosto mokesčiai Rusijoje, kaip žinia, yra ženkliai mažesni ir galimybė greitai atgabenti keleivių bei krovinių srautą yra svarbiausia šalies siekiamybė. Už tai, kaip galima suprasti, Rusija net sutiktų pamaloninti draugystės ištroškusius lietuvius - atvežti į Vilnių patį V. Putiną.
Kalbos apie šiai schemai reikalingo naujo tilto statybą, kaip pripažįsta ir Susisiekimo ministras Eligijus Masiulis, pasigirsdavo nuolat ir tai, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus siekius, nestebina. Vienu metu rusai net buvo nutarę jį pastatyti patys – išskirtinai už federalinio biudžeto pinigus. „Mano nuomone, Lietuva šiuo metu čia turi viską, ko jai reikia ir aš tokiam (tilto, - „Balsas.lt“) projektui poreikio nematau“, - tikina E. Masiulis, kuris taip pat pripažįsta, jog tokia transportinė arterija būtų reikalinga būtent įgyvendinant rusų Baltijsko planus.
Kita priežastis dėl kurios forsuotai ir slapta vėl mėginama prastumti tilto statybos projektą, yra planai statyti Kaliningrado srityje mistinę atominę elektrinę. Kad galėtų gabenti šiam objektui reikalingas medžiagas ir komponentus ne tik jūra, bet ir sausuma – tiltas praverstų. Niekas ligi šiol nežino kokiame tinkle ši elektrinė dirbs ir kas bus tos elektros pirkėjai, tačiau darbai jau pradėti ir patys rusai neabejoja, kad viskas bus gerai. Viena iš to tikėjimo priežasčių – Lietuvos pozicija: kad tik atvažiuotų V. Putinas, o mes pabūsime ir koridoriumi elektrai arba kroviniams.
Nieko negirdėjo
„Koks naujas tiltas? Gal geležinkelio? Per Nemuną? Kurioje vietoje galvojama statyti?“ − kelis kartus perklausė Klaipėdos uosto direktorius Eugenijus Gentvilas. „Balsas.lt savaitei “ strateginės įmonės vadovas sakė esąs nustebęs, jog niekas nieko neinformuoja apie tokius planus ir derybas. „Klaipėdos uostui čia matau tik minusą, o ne pliusą. Krovinių srautus tai, be abejonės, galėtų pakreipti Kaliningrado link“, − tikino E. Gentvilas, pabrėždamas, jog sunku komentuoti tai, apie ką tiek maža informacijos.
„Pirmą kartą girdžiu. Kaip tai kažkas derasi? Niekur negirdėjau ir nemačiau jokios oficialios informacijos apie šiuos planus. Pats slaptumas jau yra skandalas“, − pasipiktino Seimo ekonomikos komiteto pirmininkas Dainius Budrys.
Susisiekimo ministras E. Masiulis, kaip minėta, žino, kad “tokios kalbos pasigirsta nuolat". Bėda, kad viskas yra ne tik kalbos. Apie tai byloja ir dokumentai, kuriuos skelbiame straipsnio pabaigoje.
Visu greičiu pirmyn
Kol niekas nieko negirdėjo arba girdėjo kažką, projektas sparčiai juda į priekį. Derybos, apie kurias niekas nieko nenori pasakoti, vyksta komisijoje „Ekonominio bendradarbiavimo, prekybos ir energetikos srityje“. Ši komisija priklauso tarybai su griozdišku pavadinimu – „Rusijos−Lietuvos ilgalaikio bendradarbiavimo tarp Kaliningrado srities ir Lietuvos regioninių bei vietinių valdžių“. Viskas vykdoma Rytų partnerystės programos rėmuose, kas leidžia rusams tikėtis net ir nešvaistyti federalinių lėšų, o pasinaudoti Europos Sąjungos pinigais tam, kad vienas iš sąjungos uostų (Klaipėda) liktų be krovinių.
Minėtas pusiau įslaptintas darinys buvo susirinkęs 2010 metų balandžio 28 dieną. Kaip byloja jo protokolas, būtent Lietuvos pusė informavo, kad pradeda procedūrą gauti atitinkamiems įgaliojimams – derėtis ir parafuoti susitarimą. Manoma, jog susitarimas dėl tilto iš Panemunės į Sovetską statybos galėtų būti pasirašytas per šešis mėnesius. Skubama, atsižvelgiant į kolegų rusų bei baltarusių išsakomus pageidavimus derėtis greičiau.
**********
Derybose iš Lietuvos pusės dalyvauja Ūkio ministerijos kancleris Gediminas Miškinis, Lietuvos generalinio konsulato Kaliningrade patarėjas Rimas Martinonis (anksčiau dirbęs valstybės saugumo departamento žvalgybos valdyboje), Užsienio reikalų ministerijos eksporto ir investicijų skatinimo skyriaus pirmasis sekretorius Vidmantas Verbickas ir kiti valdininkai. Ypač aktyviai stengiasi užsienio reikalų ir vidaus reikalų ministerijų atstovai. Susisiekimo ministerijos atstovų į šį naujos strateginės draugystės projekto kurpimą – neįtraukta.
Derybose svarstomi klausimai: dėl tilto per Nemuno upę statybos, dėl laivininkystės Kuršių mariose ir vandens telkiniuose; dėl Vištyčio ežero panaudojimo rekreacijai ir turizmui; dėl atominių elektrinių Lietuvoje ir Kaliningrado srityje statybos projektų esamos situacijos ir tolesnės plėtros, taip pat dėl poveikio aplinkai įvertinimo atlikimo; dėl Baltijos šalių integracijos sinchroniškai prisijungiant prie Kontinentinės Europos energetikos sistemų ENTSO-E; dėl bendradarbiavimo tarptautiniame transporto projekte ,,Rytų−Vakarų koridorius“.
