Pasakos yra toks dalykas, kuris nuolat keliauja iš lūpų į lūpas. Vaikystėje jums pasaką sekė mama, jai ta pačią pasaką sekė jūsų močiutė, jai...
Esmė tame, kad originalią pasakos versiją labai sunku atkasti, o kartais tai padaryti būna tiesiog neįmanoma. Tačiau jei netyčia originalas patenka į viešumą, dažnai paaiškėja, kad senovės pasakose gausu žmogžudysčių, kanibalizmo, kraujomaišos ir net seksualinės prievartos.
Daugumai gerai žinomas rašytojas Giambattista Basile yra vienas pirmųjų žinomų pasakų kūrėjų, kuris savo kūrinius užrašinėjo. Tai jis darė prieš beveik 400 metų. Nenuostabu, kad ankstyviausioji „Miegančiosios gražuolės“ versija smarkiai skyrėsi nuo šiandien mums žinomos.
Pagrindinė veikėja joje visai nebuvo pabučiuota kilnaus princo. Ji buvo palikta mieganti miške, o šalimais medžiojęs bajoras ją rado ir miegančią išprievartavo, ko pasekoje ji pastojo. Po devynių mėnesių nė neprabudusi ji pagimdė dvynukus – Saulę ir Mėnulį. Vienam iš jų besimaitinant motinos pienu Miegančiosios gražuolės nykštys buvo sumaišytas su krūtimi ir kūdikis iščiulpė iš jos nuodus, dėl kurių ši negalėjo prabusti.
Tačiau istorija tuo nesibaigė, mat ištvirkėlis bajoras po beveik metų laiko, užsimanęs meilės grįžo į mišką tikėdamasis rasti miegančią merginą ir kaip reikiant pasismaginti. Tačiau gražuolę rado prabudusią, tad su ja pasimylėjo tvarte ir lyg niekur nieko grįžo pas savo žmoną. O žmona buvo ne iš kelmo spirta, ji greitai išaiškino vyro neištikimybę bei įsakė pagrobti Saulę ir Mėnulį, o paskui juos išvirti.
Vakarienės metu bajoro žmona jam pasakė: „Tu valgai dalelę savęs“. Bet, pasirodo, kad virėjo širdis buvo pernelyg minkšta ir jis negalėjo nužudyti vaikų, tad vietoj jų išvirė ožį. O Miegančioji gražuolė su bajoru ir vaikais gyveno ilgai ir laimingai.
Sunku šioje pasakoje surasti kažkokį moralą, tad belieka pasidžiaugti, kad Volto Disnėjaus dėka šiandien mes ir mūsų vaikai galime džiaugtis kur kas mielesne pasakos versija.
