Chaotiškas Trumpo atėjimas į pasaulinę areną nepraėjo be atgarsių. Ir dabar jo veiksmai gali sukelti dar vienerius audringus metus labai pažeidžiamoje Europoje, kurią labiau nei bet kada skaldo nacionalizmas, rašo CNN.
Daugiau nei 10 Europos valstybių, įskaitant ir Vokietiją, šiemet balsuos rinkimuose, kuriuose labai tvirtas pozicijas užima populistai-nacionalistai. Juos sėkmei įkvėpė ir Trumpo pergalė.
Kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Prancūzijoje arba Olandijoje, populistai gali laimėti. Tokių partijų pergalės toliau draskytų Europos Sąjungą, labai susilpnintą BREXIT, į gabalus.
Lyderiai ir pokyčiai
Jau ir taip silpnas Europos pozicijas apsunkina akivaizdus Trumpo neapsisprendimas dėl Europos ir noras kritikuoti tokius lyderius kaip A. Merkel. Kandidatuodamas į prezidento postą ir per pirmąsias prezidentavimo savaites Trumpas naudoja beatodairišką ir neapgalvotą puolimą primenančią diplomatiją.
A. Merkel atžvilgiu jis negailėjo kritikos dėl pabėgėlių krizės sprendimo ir pavadino jos pasirinktą strategiją „katastrofine klaida“. Kai jo paklausė, kuo jis pasitikėtų, A. Merkel ar V. Putinu, D. Trumpas atsakė, kad „pradės pasitikėdamas abiem“.
Prezidentas, kuris yra labiausiai susirūpinęs prekybiniais klausimais, kritinių pareiškimų pasiuntė ne tik A. Merkel adresu, bet ir apkaltino Vokietiją tuo, jog ši tariamai atima verslus iš JAV. Prie viso to galima pridėti ir Trumpo viceprezidento Mike'o Pence'o kalbas Vokietijoje, kurių metu jis bandė įtikinti europiečius dėl neabejotinos JAV prezidento paramos... nė karto nepaminėdamas Europos Sąjungos.
Turint visa tai galvoje ir prisimenant ateinančius rinkimus įvairios Europos šalyse, galima tvirtai teigti tik tai, kad status quo Europoje tęstis nebegali. Istorija Europoje kartojasi, bet kartais tai sunku pastebėti. Tai, ką matome abiejuose Atlanto pusėse yra kryptingas judėjimas link susiskaldymo. Ir nors JAV Trumpas daug ką keičia, didieji dešimtmečio pokyčiai, atrodo, įvyks Europoje.
Šį trečiadienį Olandijoje, o kitą mėnesį ir Prancūzijoje vyksiantys rinkimai gali sugriauti tvarką, kuri Europoje padėjo išsaugoti taiką ištisus dešimtmečius. Olandijoje Geertas Wildersas ir jo „Laisvės partija“ remiasi prieš imigrantus nukreiptu sentimentu, kurį dar didina nepasitenkinimas tradicinėmis politinėmis partijomis.
Prancūzijoje Marine Le Pen ir „Nacionalinis frontas“ daro tai, ko nepajėgė jos ankstesnis lyderis – paversti kraštutinių dešiniųjų partiją populiariausia politine jėga Prancūzijoje.
O tuomet, kai Vokietija rinksis prie balsadėžių, ankstesnis Europos moralinis kompasas, kanclerė A. Merkel, susiduria su vis didėjančiu nepasitenkinimu dėl pasirinktos kovos su pabėgėlių krize strategijos. Ir tai didina jos pažeidžiamumą atakoms iš politinės dešinės. Mastas, kuriuo jie pakerta jos pozicijas gali būti pastebimas pačioje A. Merkel kalboje.
„Islamistų terorizmas ypatingai priartėjo prie ES išorinių sienų ir dėl to turi didelę įtaką Europai. Tai yra dar viena priežastis, kodėl bendradarbiavimas su JAV yra mums toks svarbus“, - dabar kalba A. Merkel.
Lyderės, kuri sulaukė pagyrų pasauliniu mastu dėl to, kad Sirijos pabėgėliams atidarė Vokietijos duris, kalbos per dvejus metus labai pasikeitė. Dabar ji nedaro nieko daugiau, tik tiria politinę aplinką ir vertina, kaip pasikeitė aplinkybės.
Jungtinės Karalystės premjerė Theresa May daro tą patį. Praėjusių metų birželio mėnesi, ji kovojo prieš BREXIT. Tačiau nuo tada, kai tapo šalies premjere, jis garsiai pasisako už griežtąjį BREXIT. Jos pagrindinis prioritetas šiuo klausimu yra imigracijos kontrolė, tuomet eina verslas.
JAV pavyzdys?
Darosi vis aiškiau, kad Europoje didelė dalis elektorato žvalgosi už Atlanto ir jiems patinka tai, ką jie ten mato.
Jei Le Pen taptų Prancūzijos prezidente, būtų tikėtina, kad ji siektų ryšių su europiniais partneriais nutraukimo, europietiškos valiutos atsisakymo ir kviestų surengti referendumą dėl FREXIT (Prancūzijos atsiskyrimo nuo Europos Sąjungos). Tokia pati situacija yra ir Olandijoje – Wildersas taip pat siektų, jog jo šalis pasitrauktų iš Sąjungos. Tiesa, jo sėkmės tikimybė yra maža, nes net jei jo partija ir gautų daugiau balsų nei bet kuri kita partija parlamente, jokia kita partija su juo nebendradarbiaus ir neleis jam ateiti į valdžią.
Tai, kas vyksta Olandijoje ir Prancūzijoje, parodo tik dalį paveikslo. Nes rinkimai bus ir Vengrijoje, Čekijoje, Danijoje ir t.t. Kiekvienoje iš šių šalių yra populiarių, prieš imigrantus nusiteikusių politinių judėjimų.
Nacionalistai dabar remiasi tais pačiais jausmais kaip ir anksčiau – nepasitikėjimu „kitais“. Šiandieninėje Europoje radikalių islamistų teroras, pabėgėliai iš Viduriniųjų Rytų ir ES laisvas žmonių judėjimas yra tobula kombinacija dešiniesiems populistams. Prieš 60 metų, kaip Europos lyderiai pirmą kartą siekė sujungti nacionalines ekonomikas ir sumažinti karo tikimybę. Antrojo pasaulinio karo pamokos buvo ką tik išmoktos. Ir tuo metu jiems tikrai nereikėjo jokių pavyzdžių iš knygų, kad jie būtų paskatinti judėti viena ar kita kryptimi. Dabar tos istorijos pamokos jau blunka.
Ir nors niekas neprognozuoja, kad sugrįš baisios skerdynės, matytos karo metu, kai kurie ženklai, anksčiau pranašavę baisius dalykus, jau matomi ir dabar. Europoje daugėja neapykantos nusikaltimų. Po BREXIT referendumo Jungtinėje Karalystėje nužudytas lenkas. Nuo šių metų sausio mėnesio pranešama, kad JAV įvykdoma vis daugiau antisemitinių ir vandalų išpuolių.
Istorija mums vėl ir vėl rodo, kad jei politiniai lyderiai imigraciją apibrėžia kaip problemą, tai imigrantai toje šalyje ima mokėti vis didesnę kainą. Tačiau istorija ateičiai mus paruošti gali tik iš dalies. 2017-aisiais populistai ėmė reikštis labai įvairiais būdais.
Praėjusias metais italai nubalsavo prieš premjero Mateo Renzi'o konstitucinę reformą. Nors jo partija vis dar turi valdžią, laimėtoju tapo Italijos populistinis „Penkių žvaigždučių judėjimas“.
Panašiu metu per Austrijos prezidentinius rinkimus nacionalistų kandidatas pralaimėjo ne didžiosios partijos kandidatui, o žaliųjų kandidatui. Olandijoje vienas iš pagrindinių konkurentų Wildersui yra kitas „pašalietis“ - Alexanderis Pechtoldas. Jis yra kitoks populistas, kuris palaiko abortus, eutanaziją, prostituciją ir marihuanos vartojimą.
Europos politinė dėlionė nuolat keičiasi – tradiciniai apsidalinimai į kairiuosius ir dešiniuosius irgi keičiasi. Islandijoje po kelis mėnesius trukusių tradicinių partijų pastangų suformuoti vyriausybę iniciatyvą perėmė „Piratų partija“. Jie pasisako už piliečių tiesioginį dalyvavimą politikoje, kai kiekvienas dalyvauja visų sprendimų – didelių ir mažų – priėmime.
Europa yra ne tiek kryžkelėje, kiek galinėje stotelėje. Status quo baigėsi. Pokariniai politiniai sprendimai, atrodę tokie tvirti kaip Berlyno siena, griūna. Daugelį Europos valstybių ima charakterizuoti tai, kas jas skiria – nacionalizmas. Jis naudojamas siekiant parodyti, kad Europos lyderiai tapo elitu, kuris atsisakė nacionalinių vertybių dėl globalizacijos ir Europos projekto. Tai skamba labai panašiai į tas kalbas, kurios padėjo Trumpui užimti Baltuosius rūmus.
Tai, kaip baigsis A. Merkel susitikimas su D. Trumpu neišvengiamai turės reikšmingos įtakos ir Europoje vyksiantiems rinkimams. Ateinantys mėnesiai taip pat parodys, ko laukti per ateinančius metus.
