Dažnas kelionių aistruolis į savo kelionių maršrutą įtraukia Tailandą, vieną egzotiškiausių Indokinijos šalių. Čia amžina vasara, malonus tropinis klimatas, laukinė gamta ir, deja, itin ryškus civilizacijos brovimasis. Į šią šalį jau galima nuskristi ir tiesioginiais užsakomaisiais reisais iš Vilniaus.
Haliucinacijų įtakoje
Kai lėktuvo ratai bumbteli Bankoko oro uoste ir prieš keliolika valandų Vilniuje paliktą 20 laipsnių šilumą pakeičia dvigubai aukštesnė temperatūra, kai septynetu valandų pasislenka laiko juosta, viskas atrodo tarsi netikra, lyg staigių permainų sukeltos haliucinacijos. Todėl kai Patajos viešbutyje susiduriame su ūsuota ir barzdota moterimi, kalbančia seno rūkaliaus balsu, šį reginį irgi priskiriame haliucinacijoms. Deja, net gerai pailsėjus haliucinacijos neišnyksta: ir viešbutyje, ir gatvėje prieš akis vis šmėžuoja būtybės, kurių lyties iš pirmo žvilgsnio neatskirsi. O ir pramogų pasaulis pirmiausia kviečia į transvestitų šou ir panašius reginius.
Iš rūtų darželių krašto atvykusioms turistėms negalėjo neužkliūti ir Pietų Kinijos jūros pakrantėje išdribę dėdės nukarusiais pilvais bei juos aplipusios jaunutės tailandietės. Užteko vienos paros tokių reginių, kad suvoktume, jog Pataja – sekso turizmo kurortas, čia laisvai jaučiasi homoseksualai, kurie savose šalyse ne visada yra toleruojami. Teko pasirinkti: arba užsimerkti ir to, kas nepriimtina, nematyti, arba dingti iš čia. Užsimerkus praleisti atostogas nesinorėjo, todėl labai apsidžiaugėme, kai agentūra pasiūlė trejetui dienų pasidairyti po Šiaurės Tailandą, aplankyti Laosą ir Mianmarą. Juo labiau kad patys tailandiečiai tikruoju Tailandu laiko šiaurinę šalies dalį.
Žinoma, negalima teigti, kad pietinėje Tailando dalyje, be sekso turizmo, nieko įdomaus nėra. Yra daug puikių lankytinų vietų, ir jas siūlo kelionių agentūros gidai. Žinoma, kai kas bando susižvejoti pigesnių kelionių gatvės kioskeliuose, bet kažin ar verta rizikuoti.
Senoji valstybės karalystė
Po beveik valandos skrydžio iš Bankoko mes jau Čiangrajuje, senojoje valstybės karalystėje Lanoje. Mus pasitikęs gidas Jurijus pirmiausia pasiūlo aplankyti dramblių šou. Dramblys Tailande garbinamas panašiai kaip karvė Indijoje. Legendos byloja, kad dramblys gali net gamtos stichijas permaldauti, ypač jei jis baltas. Bet mums šoko, grojo įvairiais muzikos instrumentais, piešė ir net pilvo masažą koja atliko patys paprasčiausi drambliai. Ne už dyką jie tai darė. Atlikęs savo numerį, dramblys praeidavo pro žiūrovų būrį ir susirinkdavo bananus ir pinigus. Bananus pats suėsdavo, o pinigus šeimininkui atiduodavo. Patikusių dramblių piešinių buvo galima įsigyti.
Pasigrožėję drambliais bei jų gebėjimais, vykstame į Vat Rong Khun šventyklą, karaliaus Ku Na dar 1383 metais pastatytą ant kalno 3400 pėdų virš jūros lygio. Nors Tailande jų devynios galybės, ši šventykla išsiskiria ir savo didybe, ir nenusakoma mistine įtaiga, kurią sunku perteikti žodžiais. Nuo kalno atsiverianti panorama tik dar labiau sustiprina patirtą įspūdį.
Nepakartojamas buvo ir pasivažinėjimas po naktinį safario parką, fontanų ir lazerių šou. Ne mažiau įspūdinga pažintis ir su meistrų kaimu Kampenu. Čia nagingi meistrai gamina skėčius iš dažyto popieriaus, pagaminto iš medienos plaušų. Sako, tokių liaudies amatų centrų Tailande yra keli šimtai, tik gal ne kiekviename jų kantriai turistui rodoma, kaip verdamas popierius, kaip jis semiamas rėčiu, kaip džiovinamas. Čia dirbantys meistrai buvo pasiryžę už mažą atlygį ant kokio nors turisto daikto – džinsų, palaidinės, skarelės, fotoobjektyvo dangtelio – ką nors nupiešti. Toks piešinėlis ne tik ilgam primena kelionę po Šiaurės Tailandą, bet ir daiktą padaro išskirtinį.
Pas ilgakakles
Įspūdinga viešnagė mūsų laukė Paduano gyvenvietėje. Ilgakaklėms čia gyvenančios genties moterims apie 8 kilogramus sveriantys kaklo žiedai jau yra tik pragyvenimo šaltinis, t.y. gentis išgyvena iš gausiai ją lankančių turistų. Gidas pasakoja, kad praeityje kaklo žiedai turėję dvejopą praktinę paskirtį. Pirmiausia jie apsaugodavę moteris nuo laukinių žvėrių, kurie aukas griebdavę už kaklo. Be to, Šiaurės Tailandas ilgus metus gyveno neramų gyvenimą, dažnai buvo užpuldinėjamas užkariautojų, ypač birmiečių. Todėl turimo šeimos aukso, sulydyto į kaklo žiedus, moterys stengdavosi nenusiimti, kad pavojaus metu galėtų su viskuo pabėgti. Kai pabandėme į žiedų apykaklę įsprausti savo lietuviškus kaklus, tik prajuokinome genties moteris. Kaklo žiedai pradedami nešioti, kai mergaitei sukanka treji metukai. Pamažu žiedų skaičius didinamas. Paslaptis ta, kad ne žiedai ištempia kaklą. Paprasčiausiai nuo žiedų svorio nusileidžia pečiai, – štai kodėl kaklas pailgėja.
Karalienės sodas
Čiangrajaus provincijoje nepakartojamą įspūdį paliko Karalienės sodas. Tai – tarp aukštikalnėse augančių miškų amžinai žaliuojantis ir žydintis sodas. Gidas pasakoja, jog šis sodas – prevencinė kovos su opiumu priemonė. Norėdamas padaryti galą aguonų, opiumo žaliavos, auginimui, Tailando karalius nutarė didžiulį džiunglių plotą paversti sodu. Jis paragino vietos gyventojus tam sodui auginti gėles. Kadangi Tailande karalius yra pirmas žmogus po Dievo, o už gėlių auginimą buvo pasiūlytos didžiulės subsidijos, žmonės aguonų auginimo be gailesčio atsisakė. Ir šiandien gėlių augintojai gauna didžiules subsidijas, net jeigu tiek jų išaugintų gėlių Karalienės sodui nereikia. O kai šitaip, tai aguonų auginti tiesiog nebeapsimoka. Su kaupu atsiperka ir pats sodas, nes jis tapo viena lankomiausių turistų vietų. Juolab kad šalia – ir opiumo muziejus „Auksiniame trikampyje“.
Pakeliui į Čiangrajų – Vat Rong Khun baltoji šventykla, kuri sapnuosis ir po daugelio metų. Šio didžiulio įvairių šventyklų ir jų priedų komplekso architektūra – tradicinė, tarsi ažūrinė. Beveik visi komplekso statiniai yra balti, apklijuoti mažomis veidrodžio šukelėmis, kuriose lūžta saulės spinduliai. Nuo tokio reginio net kūnas nutirpsta.
Maloni atrakcija yra ir netoli baltojo stebuklo trykštantys karštieji šaltiniai. Šaltiniai „uždaryti“ į neaukštus rentinukus. Ore tvyro aitrus sieros kvapas. Gidas paaiškina, kad vandens temperatūra versmėje yra apie 130 laipsnių. Vietos gyventojai iš tokios gamtos dovanos pelnosi. Jie į mažas pintinėles prideda vištų ar putpelių kiaušinių, pintinėlę pakabina ant ilgo pagalio galo ir siūlo turistams patiems išsivirti kiaušinių versmėje. Įdomi ir soti atrakcija.
Angelų miestas
Tačiau kad ir kokią Tailando provinciją pasirinktum, visi keliai ves per Bankoką, Tailando sostinę, dažnai vadinamą Angelų miestu. Jame tiesiog privaloma aplankyti valstybės istorijos bei architektūros kompleksą – didžiuosius Karalių rūmus, pribloškiančius savo didingumu ir prabanga. Tailandiečiai sako, jog rūmų teritorijoje esanti šventykla yra svarbiausia visame Tailande, nes čia saugomas Smaragdinio Budos atvaizdas, brangi jų relikvija. Tačiau man didesnį įspūdį paliko Gulinčio Budos šventykla bei pats Buda. Skulptūros ilgis – 42 metrai, aukštis – 15 m. Skulptūrą dengia auksas, o kojos ir akys inkrustuotos perlamutru. Įdomi ir šios statulos istorija. Tajai, bijodami, kad užkariautojai nepagrobtų skulptūros kaip aukso gabalo, užliejo ją betonu. Apie tai žinojo vos vienas kitas skulptūros gelbėtojas, kurių dėl nežinomų priežasčių nebeliko. Ir taip praėjo šimtmečiai, kol vieną naktį vienuolis susapnavo, kad iš betoninės skulptūros sklinda dieviška šviesa. Ryte jis atidžiai apžiūrėjo skulptūrą ir sapno nurodytoje vietoje pastebėjo aukso šviesą. Nudaužę betono šarvus, žmonės aptiko įspūdingą skulptūrą.
VL žurnalistė Nijolė Petrošiūtė
