„Dėl ko taip turi skaudėti sielą paauglei, kad ji susipjaustytų sau visą ranką? Kiek reikėjo rėkti į tuštumą, kad beliktų tik žaloti save? Kad kūno skausmas užgožtų sielos klyksmą? Ir visa tai vyksta ne negyvenamoj saloje. Ne užmigusių tėvų, po ilgalaikių girtavimo dienų, krizinėje šeimoje. Taip skęsta vaikas globos namuose. Ir, kiek žinoma, nebe pirmą kartą. Mergaitė jau yra gydoma nuo depresijos. Suaugusių abejingumas, vaikų patyčios, pačios pasimetimas – tai pati puikiausia terpė būsimam nekrologui subręsti“, - rašė R. Šarknickas.
Pamatė socialiniame tinkle
Seimo narys pasakoja, kad viskas įvyko labai netikėtai: jo padėjėja Dovilė Kurtinaitytė socialiniame tinkle šeštadienio vakarą pamatė penkiolikmetės fotografiją, padaryta išmaniuoju telefonu, kurioje buvo pačios supjaustyta ranka. Padėjėja nusiuntė šią nuotrauką R. Šarknickui, šis susisiekė su žurnaliste, kuri padėjo sukontaktuoti su Vilniaus meru Remigijumi Šimašiumi ir, kaip teigia Seimo narys, šis klausimas aiškinamasis.
„Asmeniškai man yra žinomos problemos dėl mergaitės, ji visada tiesia rankas į savanorės svetimos mamos rankas, taip pat yra žinoma, kad globos namų direktorė nėra lanksti, bet kieta įstatymams, sunkiai išleidžia su nakvyne namo pas advokatūrą baigusią savanorę mamą. Paskambinus į kitus vaikų globos namus, direktoriai žiūri lanksčiau, dėl išleidimo sutarimas yra pasirašomas vietoje, o ne siunčiami į savivaldybes pas biurokratus, juolab, kad savanorė mama yra gerai žinoma direktorei.
Štai kokias pasekmes dabar turime: iš beprotiškos vienatvės, namų ilgesio ir nesvarbu, kad svetimų, nepilnametė naiviai pasirinko kelią susipjaustyti rankas. Suprantu ją, pats esu augęs vaikų globos namuose, o kai sielą labiau skauda negu kūną, tai minčių visokių kildavo mums“, - dalinasi R. Šarknickas.
Seimo narys sako, kad mergaitė ne vieną kartą vežta pas specialistus – vadinasi, problemų tikrai yra, tačiau tai, anot R. Šarknicko, nereiškia, kad dėl to reikia atstumi mergaitę. Kaip tik, anot jo, mergaitei reikia skirti daugiau dėmesio, gerumo, atlaidumo, supratimo ir šiaip savo brangaus laiko.
„Tai reiškia reikės dirbti „iš Dūšios“. Tik ar ją beturi tie darbuotojai, kurie sprendžia kaip Dievai – kuriam vaikui skirti to savo brangaus laiko ir dėmesio, o kuris jau iš anksto nurašomas. Nes galbūt jis kitoks – ne toks patogus, klusnus, meilus, simpatiškas ir t.t. Tokiems reikia žymiai daugiau laiko. Ir jei šalia esantys suaugę žmonės, specialistai neranda tam laiko ar jėgų, ar gerumo – tai gal jie nebetinka tam darbui?
Prisiminkim save paauglystėje – nepasitenkinimas kaip atrodai, nuotaikų kaita, nesuprantami jausmai ir taip toliau. Ir dar paliktas priešiškoje aplinkoje (o vaikų globos namai „Gilė“ globėjiška, šilta atmosfera nepasižymi)...Koks vienišas turi jaustis vaikas. Aš neteigiu, kad visose globos namuose tokia situacija, aš kalbu dabar apie šią konkrečią vienos paauglės gyvenimo katastrofą. Nes baisiausia – tai būti vienišam minioje žmonių.
Visiems jau senai žinoma, nes daug rašoma, sakoma ir kitaip informuojama, kad socialinėms reikmėms Lietuvoj skiriama tiek lėšų ir dėmesio, kad vėl esame „pirmaujantys“ Europoje. Tiesa ir vėl iš kito galo. Kaip suvokti protu ir širdimi, kad vaikas po savęs sužalojimo, vietoj pagalbos ir pagaliau rimtos analizės, dėl ko taip vyksta, kuo jam galime padėti – vis sulaukia abejingumo, trūkstamo požiūrio į žmogų“, – dalinosi mintimis R. Šarknickas.
Šalį sukrėtę įvykiai
Seimo nariui paviešinus šią informaciją, o taip pat po to, kai paaiškėjo, kad tuose pačiuose globos namuose mokytojos padėjėja koliojo ir galimai mušė mergaitę, nevyriausybinės organizacijos išplatino laišką, kuriame prašo Seimo kuo greičiau pritarti Vaiko teisių pagrindų įstatymo pataisoms ir taip kuo greičiau apginti bei apsaugoti Lietuvos vaikus.
„Globos namuose gyvenanti, pas globėją neišleidžiama ir dėl to nusižudyti bandžiusi paauglė, net trejus metus savo paties tėvo prievartautas vaikas, kūdikio lavonas šiukšlių rūšiavimo gamykloje, institucijos personalo koneveikiama neįgali mergina, – štai tokios pastarosios savaitės Lietuvos vaikų realijos, nušviečiamos vietos žiniasklaidos. Tos savaitės, kurios metu LR Seimo nariams pritrūko politinės valios pritarti Vaiko teisių pagrindų įstatymo pataisoms“, - rašo organizacijos „Gelbėkit vaikus“ direktorė Rasa Dičpetrienė.
Dar 1995-aisiais, teigiama pranešime, Lietuva ratifikavo Jungtinių Tautų (JT) Vaiko teisių konvenciją, kurios 19 straipsnio pirmoje dalyje nurodoma, jog „Valstybės dalyvės, siekdamos apginti vaiką nuo įvairaus pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimų ar piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio, grubaus elgesio ar išnaudojimo, įskaitant seksualinį piktnaudžiavimą, kuriuos jis gali patirti iš tėvų, teisėtų globėjų ar kurio nors kito jį globojančio asmens, imasi visų reikalingų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo priemonių.“ Ratifikuodama minėtąją Konvenciją, Lietuvos valstybė įsipareigojo vykdyti jos nuostatas.
1996 m. buvo priimtas LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, kurio 49 straipsnio pirmoji dalis tarsi apibrėžia drausmių bei auklėjamojo poveikio priemonių vaikui taikymą. Joje sakoma: „Vaiką, vengiantį atlikti savo pareigas, už drausmės pažeidimus tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai gali atitinkamai drausminti savo nuožiūra, išskyrus fizinį ar psichinį kankinimą, kitokį žiaurų elgesį, vaiko garbės ar orumo žeminimą.“ Šis apibrėžimas, kaip matyti, nedraudžia taikyti fizinių bausmių, leidžia tėvams vaikus drausminti savo nuožiūra, o drausminimo riba telaiko kankinimą.
„Pradedant nuo 2001-ųjų, jau net 3 kartus (2001, 2006 ir 2013 m.) JT Vaiko teisių komitetas rekomendavo Lietuvai uždrausti fizinių bausmių taikymą vaikams. 2012 m. tokios rekomendacijos mūsų šalį pasiekė iš JT Žmogaus teisių komiteto, o 2014 m. ir iš JT Komiteto prieš kankinimą. Taigi, matyti, kad jau daugelį metų turime tvirtą tarptautinių organizacijų palaikymą imtis šios temos. Net 51 pasaulio valstybė jau yra įstatymu visiškai uždraudusi fizinių ir kitokių žeminančių bausmių taikymą vaikams. Ne tik Skandinavijos šalys, bet ir mūsų kaimynės Latvija, Lenkija ar Estija jau yra priėmusios fizinių bausmių taikymo vaikams draudimo įstatymus. Dar 55 pasaulio valstybės išreiškė siekį pilnai uždrausti fizinių bausmių taikymą, o Lietuva, kartu su Nepalu ir Prancūzija šiuo metu yra tokių bausmių uždraudimo finišo tiesiojoje“, - kalba R. Dičpetrienė.
Pusė suaugusių baudžia vaikus
Siūlomos Vaiko teisių pagrindų įstatymo pataisos, kalba NVO vadovė, aiškiai apibrėžia, kas laikytina fizine ir psichologine bausme, nebepalieka vietos tėvų interpretacijai ir nebeverčia Lietuvos vaiko kęsti auklėjimu pateisinamo smurto iki tol, kol tai pasiekia kankinimo ribą. Tai, sako ji, yra labai svarbus žingsnis užtikrinant Lietuvos vaikų apsaugą ir gerovę. „Šiuo metu dėl Lietuvos tėvų nepakankamo švietimo ir ypač dėl per dešimtmečius susiformavusių klaidingų įpročių bei auklėjimo suvokimo, apie 50 proc. suaugusių vis dar naudoja fizines bausmes kaip auklėjimo priemonę savo vaikams.
Per 2016 m. užregistruota net apie 2000 smurto prieš vaikus atvejų, jau nekalbant apie visa Lietuvą sukrėtusią „šulinio“ ar į ją panašias tragedijas, periodiškai šiurpinančias mūsų šalies gyventojus. Organizacija „Gelbėkit vaikus“, padedanti labiausiai vargstantiems Lietuvos vaikams ir šeimoms, kasdien susiduria su vienokio ar kitokio smurto prieš vaikus apraiškomis. Neturėdami tvirto, įstatymu apibrėžto pagrindo, negalime deramai apsaugoti Lietuvos vaikų. Daug iššūkių kyla dirbant ne tik su traumuojamų vaikų tėvais, bet ir su socialiniais darbuotojais. Lietuvoje gyvena tikrai daug puikių tėvų, dirba daug rūpestingų ir savo darbą mylinčių socialinių darbuotojų, su kuriais bendradarbiaujame, kuriuos stengiamės psichologiškai palaikyti ir motyvuoti jų nelengvame darbe, tačiau egzistuoja ir nemažai nerimą keliančių atvejų.
Vienas iš jų – šiomis dienomis plačiai Lietuvos žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose nuskambėjęs „Vilniaus energijos“ paviešintas įrašas, kai vienos Vilniaus įstaigos darbuotoja, pagal savo pareigų apibrėžimą privalanti rūpintis vaikais, psichologiškai traumuoja savo auklėtinę. Jei dar Lietuvoje buvo žmonių, nesuvokiančių, ką vadiname psichologiniu smurtu, kviečiu dar ir dar kartą paklausyti, kaip įstaigos prižiūrėtoja bendrauja su mergaite. Kol kas psichologinio smurto prieš vaikus sąvoka įstatymu nėra apibrėžta ir baudžiamoji atsakomybė už ją nenumatyta, tad kai kurie socialiniai darbuotojai ar mažiau rūpestingi tėvai net nesigilina į psichologinio smurto sąvoką, nesuvokia jos svarbos“, - dėsto R. Dičpetrienė.
Ko dar laukiame?
Siūlomos Vaiko teisių įstatymo pataisos, sako ji, psichologinį smurtą apibrėžia taip: „Psichologinis smurtas – kito asmens nuolatinis vaiko individualumo nepripažinimas, žeminimas, patyčios, gąsdinimas, pozityvios socializacijos trikdymas ar kitokia nefizinio kontakto elgsena, sukeliantys žalą ir pavojų vaiko gyvybei, sveikatai, raidai, garbei ir orumui."
Kiekvieno įstatymo ar jo pataisų priėmimas, kalba R. Dičpetrienė, reiškia, kad reikės prižiūrėti ir užtikrinti įstatymo vykdymą. Seimo ir visuomenės nariai, sakantys, kad įstatymo pataisos nieko nepakeis, baiminasi permainų, todėl vengia žengti pirmąjį žingsnį Lietuvos vaikų apsaugos link.
„Gelbėkit vaikus“ vadovė atkreipia dėmesį, jog 2013 m. atliktas lyginamasis tyrimas parodė, kad fizinių bausmių vaikams draudimo įstatymą priėmusiose šalyse pasikeitė ir visuomenės požiūris į šias bausmes, jos pradėtos vertinti neigiamai.
„Manančių, kad fizinės bausmės neturėtų būti taikomos vaikams Bulgarijoje, kurioje fizinės bausmės uždraustos 2000 m., skaičius išaugo nuo 47 iki 54 proc., Latvijoje, uždraudusioje 1998 m., – nuo 39 iki 51 proc., Moldovoje, uždraudusioje 2008 m., – nuo 37 iki 50 proc., Lenkijoje, uždraudusioje 2010 m., – nuo 35 iki 47 proc. Ko dar laukiame?“ – nurodė ji.
G. Paluckas: atvejis labai sunkus
Mero pavaduotojas Gintautas Paluckas domėjosi situacija Vilniaus vaikų globos namų „Gilė“ ir teigė, kad atliekamas tyrimas parodys, kokios priežastys tai galėjo lemti.
„Nustatytas incidentas pagal tą paviešintą medžiagą socialiniame tinkle, kuria dalinosi įvairūs politikai. Tai globotinė mergaitė, kuri, kaip nustatyta, save žalojo. Ir neatskleisdamas daugiau asmeninių duomenų, galiu pasakyti, kad su šia paaugle yra dirbama beveik tris metus.
Yra ne vienas smurto atvejis, kai pati auklėtinė smurtavo prieš savo grupės drauges. Yra dirbama tiek su psichologu, tiek su vaikų raidos centru. Ir tos paauglystės problemos yra sprendžiamos.
Kai save žaloja – toks atvejis fiziškai yra pirmas. Bet pagal mūsų socialinių darbuotojų ir psichologų liudijimus, tą pažymą, kurią mums pateikė, tai ne pirmas kartas, kai ji grasina tai sau daryti.
Kaip minėjau, šis atvejis yra sudėtingas. Tyrimas nustatys, kokie pagrindiniai epizodai lėmė tokią situaciją. Pirminiai duomenys rodo, kad mergaitė linkusi į tokį elgesį. Ir tas problemas galima išspręsti tik dirbant su specialistais“, – pabrėžė G. Paluckas.