Galiu pasiūlyti jums dar vieną patikslinimą, susijusį su artumu, kaip bendravimo rūšimi, ir jo derinimu su veikla. Tarkime taip – tam, kad būtume artimi žmonės, vėlgi, nebūtina būtinai KARTU ruošti pusryčius, klijuoti tapetus, rašyti straipsnį ir t.t.
Artumas, kaip bendravimo būdas, nereikalauja nuolatinio buvimo kartu vos ne per prievartą! Juk vienoje poroje, realiai psichologiškai artimoje, vienas partneris miega, o kitas ruošia pusryčius. Kitoje poroje artumas yra tik „iliuzinis“ arba „vienašalis“, abu būtinai eina į virtuvę (net duoną kartu pjausto, tuo pačiu peiliu), nes tereikia jiems išsiskirti bent akimirkai – jie tučtuojau neteks savo artumo jausmo, kuriam reikia nuolatinių patvirtinimų ir įrodymų… Kartais tokį „artumą“ pašaipiai vadina „siamo dvynių artumu“.
Aišku, jeigu artimiems žmonėms PATINKA vardan pramogos kartais pjaustyti duoną kartu ir vienu peiliu – kas jiems tai draudžia? Ypač jeigu tuo momentu jiems tai patinka ir yra komfortiška, o štai „siamiško artumo“ atveju nuolatinis buvimas kartu laikui bėgant tampa slegiantis ir jau nebepatvirtina artumo jausmo, o paneigia jį, virsdamas vis tuo pačiu manipuliaciniu žaidimu.
Ir išties artimi žmonės kažkur eina kartu ne todėl, kad jie PRIVALO (nes vadina save artimais), o todėl, kad jiems to norisi ir jie gali sau tai leisti. Jeigu aplinkybės verčia juos kažką daryti pavieniui – tai nepriimama, kaip tragedija ir negresia artumo pojūčiui…
Ir beje, tikram artumui išties visai nebūtina turėti panašių skonių ir poreikių VISAME KAME! Jie gali būti dalinai komplementarūs, ir šio „dalinumo“ jiems (porai) užteks tam, kad, pavyzdžiui, priimtų sprendimą toliau derintis vienam prie kito (visiškai teisingai, yra ir dar du keliai: išsiskirti, išsaugojus šiltus prisiminimus arba forsuoti artumą, įskaudinti vienam kitą ir išsiskirti, pasiliekant blogus prisiminimus).
Ir net sukūrę savo artumą, jie visai gerai gali pritapti bendrai, tačiau turėti skirtingų skonių detalėse: vienas, pavyzdžiui, gali mėgti manų košę (Pikasą, džiazą), o kitas – majonezą (Maironį, hip-hop’ą). Ir tai jokiu būdu netaps priežastimi skirtis.
Tačiau ką daryti, jeigu vienam iš partnerių tam tikrais gyvenimo momentais žaidimai tampa reikalingi?
Man dažnai tenka pasakoti apie vieną pagyvenusią sandėlininkę, kuri nenuilsdama lentynose su prekėmis darydavo SAVO, tik jai vienai žinomą, tvarką. Ji, negailėdama jėgų, viską per naują perstatydavo „taip, kaip jai patogu“, net kai jos pamaina baigdavosi ir ji išeidavo namo dviem dienom.
Pasirodo, priešpensijinio amžiaus moteris beviltiškai bijojo pasirodyti nereikalinga ir siekė, kad bent jau šitam sandėly NIEKO nebūtų įmanoma rasti be jos… Būtent taip virtuvėje kartais įveda savo tvarką moterys – kad vyras, sumąstęs išsikepti sau kiaušinienės, nieko BE MOTERS nerastų. Todėl produktai guli nelogiškiausiose vietose, o į visus vyro klausimus ji atsako: „O man taip patogiau“. Gali būti, ji nuoširdi – jai išties TAIP patogiau. Tik ji pati gali nesuvokti – KODĖL. Tačiau jūs jau supratote – čia akivaizdžiai šviečia antraštė: „Na ir ką tu be manęs darytum?“ ir t.t. Artumu, deja, kol kas net nekvepia.
Jeigu tai būtų artumas – produktai gulėtų ten, kur patogu abiems, kadangi abiems tenka gamint; mažų mažiausia nebūtų suvokimo „jis pasikėsino į mano teritoriją“, nebūtų to rungtyniavimo, gynimosi komponento elgesyje… Kitaip sakant (prisiminkite pokalbį apie žaidimus APSKRITAI) – nebūtų būtinybės gauti tą paslėptą laimėjimą „aš – svarbesnė už tave“, arba galima būtų gauti jį, jeigu jau taip prispyrė, kažkokiu kitu būdu. Galima netgi įgarsinti: „Jeigu galima, virtuvėje šeimininkausiu aš?“. Arba išvis kartu pagalvoti apie tai, kodėl žmonai kilo toks noras…
Ir, tikriausiai, galiu pasiūlyti jums tokį „žaidimo detektorių“: jeigu kažkur bendravime jūs susiduriate su atkakliu nelogiškumu – greičiausiai čia vyksta žaidimas. Sąmoningas arba nesąmoningas – nesvarbu. Galbūt todėl psichologiniai, manipuliaciniai žaidimai mūsų gyvenime yra tokie paplitę, nes žmogus savo elgesyje logika vadovaujasi kur kas rečiau, nei manoma…
Taip, štai kas svarbu: bet kuris psichologinis artumas jokiu būdu nereiškia ATSISAKYMO nuo žaidimų! Greičiausiai tai palaipsniui vykstantis nereikalingų žaidimų šalinimas iš artimųjų bendravimo. Artumo formavimas, tiesą sakant, eina PER žaidimų aikštelę, tačiau vėlgi – per konstruktyvius, neskaudinančius, sportinio pobūdžio žaidimus, o ne kontroliavimo, smukdymo, manipuliacinius…
Tačiau netgi ir tai – „palaipsniui vykstantis šalinimas, nes nėra poreikio“ – ne visai teisinga. Man labiausiai patinka posakis „laisvė nuo žaidimų“ – tai reiškia, kad žaidimai artimoje poroje gali būti panaudojami „panorėjus“ ir greičiausiai abipusiam malonumui pasiekti. Kad apsikeistumėm papildomais, specifiniais, paslėptais paglostymais ir t.t. Tikrai ne tam, kad vienas nugalėtų kitą, kad būtų laimėtojas ir „lūzeris“.
Būtent artumas leidžia palaipsniui atiduoti kitam tą laimėjimą „be kovos“: „Tu to nori? Prašome, paimk“. Čia jau įžvelgiamas ir svarbus tampa būtent abipusis noras atsisakyti manipuliacijų, kurios jau abiejų suvokiamos, kaip savotiška apgavystė.
Jeigu žaidimą tenka laužyti, atsisakyti jo ir tai skaudina – reiškia žaidimas šiam žmogui reikalingas kaip manipuliacinė arba gynybinė funkcija ir negalima jos atiminėti, kol neišsiaiškinai – ir aišku, kad prievartauti populiariuoju „išsiaiškinkime“ taip pat neverta, reikia leisti „subręsti“ – tai laikas, iš kurio statomi artumo namai…
Kas liečia žaidimų dalį (proporciją) formuojant artumą, galiu pasiūlyti tokią idėją: taip, laikui bėgant žaidimai baigiasi (tiksliau, įgyjama laisvė nuo žaidimų), tačiau iš esmės artimoje poroje žaidimai vis labiau tampa panašūs į „pasidavinėjimo žaidimus“ :)
Ir svarbiausia – „žaidimai treniruotės, pasidavinėjimai“ gali būti realiame artume todėl, kad artumas neturi pabaigos. Negalima pasakyti: „Aš pabaigiau savo partnerio studijavimą, dabar mes esame artimi žmonės ir viską vienas apie kitą žinome, dabar mums nagrinėti vienam kitą ir artėti NEBĖRA KUR“. Kai tik po „partnerio nagrinėjimu“ nubrėžiama riebi linija – prasideda judėjimas atgal, nutolimas, skyrimasis…
Artumas – tai būtent poreikis nuolat įsiklausyti partnerį, nuolat stebėti jo reakcijas, mąstyti apie jo poreikius – juk žmogus keičiasi… Ir svarbiausia – tai ne sudėtinga, o įdomu. Štai kodėl žaidimai tarp artimų žmonių galų gale turi tik mokomąją paskirtį, nebebūna skausmingai destruktyvūs ir pamažu tampa nelemiama sudedamąja artimų žmonių bendravimo dalimi (lyginant su likusiu, aplinkui kunkuliuojančiu gyvenimu).
