Į klausimus jis atsako mefistofelišku juoku. Akis slepia po tamsiais saulės akiniais, galvą – po juoda skrybėle. Įvaizdžio atributas? Ne, – atsakė, – gyvenimo.
Išgyvena pauzę
Lietuva vis dar gyvena krepšiniu, jūs – taip pat?
Džiaugiuosi lietuvių pasiekimu, bet nežiūriu krepšinio. Ne dėl to, kad man nepatinka, dabar mano gyvenime kitas etapas. Klausausi kitokios muzikos, valgau kitus patiekalus.
Koks šis laikotarpis? Ramus ar atvirkščiai?
Ir audringas, ir ramus. Nedirbu studijoje, nesu įsivėlęs į kūrybą, daugiau mėgaujuosi gyvenimu. Koncertinė veikla vyksta, nenustojusi. Ji ir yra audringa. Apie asmeninį gyvenimą nemėgstu kalbėti.
Bet visi mėgsta klausinėti. Ar tiesa, kad meilės srityje – pauzė?
Pauzių niekada nebūna, jos užsipildo.
Viena meilė miršta, kita gimsta?
Ne, ne tai. Meilė auga, pereina į kažką kita. Ta pati meilė nuolat keičiasi.
Bet spauda rašo konkrečiai – jūs išsiskyrėte su vadybininke Aida. Ar tai tiesa?
Spauda klykia net nepaklaususi manęs. Atsiverčiu laikraštį ir... Pasirodo, mano gyvenime kažkas naujo (cha-cha-cha).
Skambinau Jums, bet atsiliepė moteris. Ar esate paprastiems mirtingiesiems nepasiekiamas?
Tai Aida, mano administratorė. Tik per ją, kitaip su manimi nesusisieksite. O ar mūsų meilė jau išsikvėpusi, žinome tik mes (cha-cha-cha).
Patyrė daug meilės
Tie patys laikraščiai kažkada rašė, kad pasivadinote nauju – Ibrahimo – vardu. Kodėl?
Tai ne naujiena. Kai keičiau pasą, gerbdamas tėvelį ir kurdų tradicijas (ten visi turi tėvo vardą), prirašiau Ibrahimo vardą. Jis tik pase, scenoje aš visada Alanas Chošnau.
Ar tikite tuo, kad naujas vardas gali pakoreguoti žmogaus gyvenimą?
Tuo įsitikinę tik tie žmonės, kurie nepasitiki savimi, ieško atramos. Aš ne toks.
Koks jūsų ryšys su tėvu?
Stiprus. Tėvas kiekvienais metais mane aplanko. Ir aš nuvykstu pas jį. Jis paskirtas Lietuvos garbės konsulu Irake, ir tai jam leidžia bent kartą per metus atvykti į Lietuvą susitikti su kitais pasaulio konsulais, sutvarkyti aibę reikalų ir, žinoma, pasimatyti su manimi.
O broliai, seserys? Kiek jų turite?
Turiu dvi seseris ir brolį, jie studijuoja Jordanijoje, Omane. Kaip bendraujame? Telefonu, be to, dažnai ten nuvykstu. Gimiau antras, po sesers, tada vėl sesuo ir brolis. Ar mylimiausias? Dėmesiu nesiskundžiu, tėvai vežiojosi mane visur, didžiavosi, kad turi sūnų. Rytuose vaikai yra dėmesio centre.
O seneliai?
Patyriau daug meilės iš jų, močiutė iš mamos pusės, mirus mamai, mane užaugino. Mama paliko pasaulį anksti, 37 metų, kai aš neturėjau nė dešimties. Ką prisimenu iš ankstyvos vaikystės? Apkeliavau nemažai pasaulio su tėveliais. Tėvelis labai mylėjo mamą, jo dovanos – pirmiausia kelionės. Ištekėjusi už užsieniečio, ji, net būdama TSRS pilietė, galėjo važinėti po svetimas šalis. O gyvenome Bagdade.
Įsivaizduoju, kaip mamos tėvams buvo sunku išleisti dukrą į šalį, apie kurią tais laikais beveik nieko nežinojo. Todėl tėvelis stengėsi, kad mama su mumis, vaikais, kuo dažniau atvyktų į Lietuvą paviešėti.
Į charakterį nesigilina
Ar daug rytietiškumo jumyse?
Natūralu – kūnas, kraujas. Man sunku apie tai kalbėti, nes atrodys, kad kuo nors išsiskiriu. Nemėgstu gilintis į savo charakterio bruožus, tuo labiau aptarinėti juos viešai, tai ne mano stilius. Labiau patinka privati erdvė. Geriau klausinėkite apie mano muziką, kūrybą.
Būtent muzika, dainomis ir traukiate žmones. Jus myli galbūt dėl laiško ant sniego, žvaigždelės, laužo liepsnos. Tad ir įdomu, kam rašėte tą laišką ant sniego?
Kaip ir kitos dainos, ji parašyta iš patirties. O gal svajojant, kaip viskas galėtų būti gražu...
Gal jūs labiau meilės teoretikas?
Gyvenimas pateikia daug išbandymų, nepavyktų būti vien teoretiku. Meilės išgyvenimai tūno manyje, aš nešiojuosi didelį patirties bagažą ir kūryboje kai ką panaudoju. Žinoma, neskiriu konkrečiam žmogui, o visai auditorijai, ir šventai tikiu, kad rasis joje žmonių, kurie tai jau išgyveno. Kūryba man – brangus procesas. Atsistojęs prie mikrofono, tikrai išgyvenu tai, ką dainuoju, net jei nesu to patyręs. Žodžius rašo Rūta Mėlynė, ji – viena mėgstamiausių mano poečių. Visada pirma kuriu muziką, tada ieškome dainai žodžių, nes muzika sufleruoja, kokių žodžių reikia.
O kurioje dainoje atsispindi pastarieji išgyvenimai, juk visos dainos apie meilę?
Nebūtinai apie meilę. Apie draugystę, bendravimą, apie džiaugsmą, liūdesį.
Ko turite daugiau – ilgesio, liūdesio ar optimizmo?
Tik pažinęs tamsą, gali nešti šviesą, pažinęs liūdesį, gali nešti džiaugsmą. Gyvenime yra visko: skausmo, nerimo, liūdesio, taip pat džiugesio, suvokimo, kad tu – mažas stebuklas. Vaikštai žeme, sukuri muziką, kuri uždega žmogų.
Kai būna sunku...
Ar jums artima Rytų filosofija, pavyzdžiui, mokymas gyventi šia akimirka?
Turiu net dainą sukūręs: „Dabar ir čia“. Kartais pagaunu save, gyvenantį šia akimirka, bet dažniau turbūt susimąstau apie tolimą ateitį, maitinu save svajonėmis. Svajodamas jaučiuosi pakiliai, tai suteikia energijos, galiu atlikti daug gerų darbų, esu tarsi skraidantis paukštis.
Kaip palaikote tokią nuotaiką, gal užsiimate joga, meditacijomis? Ar tai jums artima?
Įdomiai paklausėte. Nėjau ta linkme, jėgų randu savyje. Juk žmogus – tikras stebuklas: kokia minčių galia, kiek galima realizuoti per savo svajones ir norus. Kitiems gal ir reikia atsiremti į ką nors konkretaus, o aš, kai būna sunku, nusitveriu gyvenimo, kurį nugyvenau. Jis ir yra ta stipri jėga, kuri šnibžda: tu turi jėgų... Be to, aplinka palaiko.
Ar turite žmogų, kuris taip jus jaustų, kad paskambintų tą minutę, kada jums iš tiesų labai bloga?
Be abejo, be to negalima gyventi. Mes stiprūs ne po vieną, mūsų jėga vienybėje. Vis dėlto aš dažniau lendu į save. Tiesiog būnu su savimi: klausausi muzikos, gal net bendrauju su kuo nors, skaitau knygas.
Kokias knygas mėgstate skaityti?
Istorines, tokias, kurios suteikia žinių, romanų neskaitau, jų siužetai kartojasi. Užtenka perskaityti V.Hugo „Vargdienius“ ir nieko kito nereikės. Paulo Koelho yra pasakęs, kad visos knygos yra apie tą patį, tik kitais žodžiais.
Kur atostogaujate? Prie jūros, ežero, kopiate į kalnus?
Man brangus ežeras, miškas, parkas – viskas, kas susiję su gamta. Net vienišas medis lauke gali maloniai nuteikti. Sykį su „Naktinėmis personomis“ filmuodami klipą važinėjome po Lietuvą ir ieškojome laukymės su medžiu. Kai radome, buvo didžiulė atgaiva visiems.
Susitarimai kaip verslas
Grįžkime prie meilės, gerai? Jūsų krašte nepaprastai vertinama šeima, o europiečiai gyvena laisviau. Kas jums artimiau – laisvas gyvenimo stilius ar konservatyvesnis?
Klausimas pamąstymui. Man šiuo metu, pabrėžiu – būtent šiuo metu, artimesnis europietiškas gyvenimo stilius, patinka būti laisvam.
Ar tai nekvepia gyvenimu be atsakomybės?
O ką gali reikšti spaudas pase? Kai tarpusavio jausmai, na, meilės ugnis baigiasi spaudu pase, tai panašu į komerciją. Susitarimai kaip verslas: darome taip, o gal anaip. Santykiai remiasi jausmais – meile, o mes norime juos apibrėžti, įrėminti. Antra vertus, kai santykiai ir meilė tikri, laikas tam spaudui ateina pats. Apie tai net kalbėti nereikia, tai tiesiog įvyksta.
Ar antrąkart brendate į tą pačią upę, ar taikotės, kai santykiai nutrūksta?
Mėginau ir ne kartą, bet viskas vis vien pasibaigdavo. Konkrečiai negaliu papasakoti.
Nes perskaitys merginos? Ką jos vertina jumyse? Spėju, kad pirmiausia sėkmę, o paskui visa kita?
Drįsčiau ginčytis.
Šnekumu nepasižymite, tai gal merginos būtent šią jūsų savybę ir vertina? Na, neprasitarsite kam nereikia apie buvusią meilę?
Neprasitarsiu, tikrai, tai būtų nedžentelmeniška.
Nemėgsta „įsirėminti“
Ar tiesa, kad esate vegetaras?
Nevisiškai. Apie penketą metų nevalgiau mėsos. Bet paskui jos tiesiog užsinorėjau ir ėmiau valgyti žuvį bei baltą mėsą – vištieną, kalakutieną. Įsiklausau į savo organizmą, nekemšu bet ko, juk nuo to priklauso ir gyvenimo kokybė. Prieš koncertą? Ne, nevalgau, negeriu gazuotų gėrimų. Kavos negeriu jau dešimt metų arba geriu kavą be kofeino, žinoma, kartais, nes man ji labai skani.
O kiti narkotikai?
Alkoholio sau neleidžiu, kartais raudonojo vyno, truputį konjako. Nerūkau. Sportuoju sporto salėje pagal trenerio paruoštą specialią programą.
Laikotės griežtos dienotvarkės – laiku gulatės, keliatės?
Nevaržau savęs, kada gulti, keltis, esu laisvas, nemėgstu „įsirėminti“. Tai neatitiktų mano prigimties.
Kokią religiją išpažįstate, tėtės? Ar šnekate kurdų kalba?
Apie religiją puikiai pasakė H.Hesė: „Dievas yra mumyse.“ O dėl kalbos... Mažas išvykau iš Irako, augau Lietuvoje, prisipažįstu, nešneku kurdiškai. Su tėvu aš, kaip ir kažkada mama, kalbu angliškai, rusiškai, vieną kitą žodį pasakau arabiškai. Prisimenu, dar gyvenome Bagdade, ir vietiniai labai nustebdavo, kai mano mama, užėjusi į parduotuvę, prabildavo arabiškai. Savo išvaizda tikra europietė staiga sušneka jų kalba... Iš meilės ir pagarbos tėvui ji buvo išmokusi arabų kalbą.
Virginija Barštytė
