Juk visas pasaulis žino, kad vyrai nėra patys geriausi pašnekovai meilės... Tos amžinos meilės, apie kurią dainuoja Ieva, tema.
Ir tai nebuvo pati geriausia diena Ievai: „Koks klaidus tasai Vilnius, - šūktelėjo iš Kauno į sostinę atvykusi atlikėja. – Ir dar sugebėjau automobilį perbraukti. Ech... Kaip manai, nepateksiu į kamščius? O kodėl tu neturi susirašęs klausimų?“
Taip, į šį interviu atėjau nesusirašęs klausimų. Nes meilė, kaip ir pokalbiai apie ją, yra kelias. Kartais vingiuotas ir žvyruotas, o kartais virstantis tikru greitkeliu. Bet jis yra neišvengiamas. O svarbiausia juo keliauti dviese.
Tai [beveik] Ievos žodžiai!
- Ar atsimeni pirmąjį savo pasimatymą su Meile? – paklausiau Ievos.
- Visada įsivaizduodavau, kad meilė yra tuomet, kai sutikęs žmogų supranti, jog daugiau į nieką nežiūrėsiu, nesidairysi.
- Primena pasakas apie princus...
- Bet aš niekada neįsivaizdavau, kaip tas žmogus atrodys. Žinojau, kad jis bus tas vienintelis, su kuriuo būsiu nuo pradžios iki pabaigos. Pamenu, savo pirmąją meilę mokykloje. Buvau įsimylėjusi Gytį. Jis buvo gerokai vyresnis už mane.
- Kelintoje klasėje tuo metu mokeisi?
- Gal kokioje penktoje...
- Taip anksti įsimylėjai?
- Visa mokykla apie tai žinojo. Daugelis mėgdavo pajuokauti „Ieva myli Gytį“. Tuo metu Gytis buvo vienuoliktokas ar dvyliktokas. Gerokai vyresnis. Visi žinojo, kad esu įsimylėjusi. Juk aš jam netgi dainą parašiau. Tuomet atrodė, kad esu paskendusi toje tikroje, amžinoje meilėje. Ir, beje, žinojau, kad Gytis pats mane myli, bet to nesuvokia (juokiasi). Kaip įsiplieskė ši meilė? Kažkada jis tiesiog man mirktelėjo akimi eidamas mokyklos koridoriumi. Ir man pasirodė, kad aš jam patinku...
- Labai atsiprašau, bet ar tavo vyras Marius žino šią istoriją?
- Nežinau. Jeigu ir nežino – sužinos. (ir tuoj pat pradėjo vibruoti Ievos ant stalo padėtas telefonas). O, kaip tik Marius skambina. Jaučia (juokiasi, bet neatsiliepia). O ko moterims reikia? Užtenka vaikino šypsenos, mirktelėjimo, dėmesio ir pasaulis apsiverčia: „Tas žmogus yra mano gyvenimo žmogus“. Juk tai yra tiesa. Moterys tik susipažinusios su vyru pradeda dėlioti planus, kur ir kokios bus vestuvės, kokiame name jie gyvens, kaip atrodys jų vaikai. Nors dar neprasidėjo santykiai, jos jau mąsto. Taip ir man vaikystėje atrodė: Gytis mane myli. Parašiau jam dainą „Pasiilgau“ ir man atrodė, jog tai bus mano amžinoji meilė. Bet visos mano iliuzijos sudužo. Supratau, kad meilė nėra apie tai.
- Ir būtent tada pagalvojai „na, ir kvaila buvau“?
- Ne, sau nesu to pasakiusi. Bet gyvenime buvo simpatijų, apie kurias vėliau pagalvojau „Jis man patiko? Kaip jis man galėjo patikti? Kodėl?“ Kažkas man pasakydavo komplimentą, geresnį žodį...
- Ir iškart „išsilydydavai“?
- Paauglystėje? Taip. Dabar ne. Juk esu ištekėjusi moteris... Nors man ir pačiai tai yra labai keista (juokiasi). Bet anksčiau man pakakdavo dėmesio, iškart pajausdavau žmogui simpatiją. Tačiau tie santykiai visada būdavo labiau platoniški, labiau draugų santykiai. Anksčiau labai dažnai susižavėdavau žmonėmis: tas gražiai dainuoja, kitas nuostabiai šoka. Žavėdavausi – „Dieve, kaip jis tai moka“ – ir tuoj pridurdavau mintyse: „Jis galėtų būti mano vaikinas“. Kažkada net vieną barmeną buvau nusižiūrėjusi. Žavėjausi jo bendravimu su žmonėmis...
- Dabar aš irgi stebiuosi, kad esi ištekėjusi.
- Bet atsirado Marius.
- O ką mokėjo Marius?
- Jis buvo žmogus, kuris palietė mano širdį. Tai nebuvo tiesiog „O, koks gražus“, „Kaip gražiai dainuoja ir šoka“. Tiesą pasakius, man tai nerūpėjo, nekreipiau į tai dėmesio. Su Mariumi mane ištiko ryšys, kurį aš vadinu meile. Tai nėra apčiuopiamas dalykas. Aš negaliu pasakyti „Myliu tave už tai, ir už aną ir kitą dalyką, o jei to neturėtumei, tai nemylėčiau“.
- Pats sudėtingiausias klausimas santykiuose, matyt, yra „Už ką mane myli?“
- Aš jį myliu, nes be jo neįsivaizduoju savo gyvenimo. Tokio ryšio su žmogumi niekuomet neturėjau. Nors iš pradžių nuo jo bėgau, sakiau, kad esame skirtingi ir mums nieko nesigaus. Kiekviena mūsų diskusija pasibaigdavo konfliktu. Niekada nebūdavo švelniai ir ramiai, niekada nepasiekdavome bendro sutarimo. Buvo labai sudėtinga. Tačiau jis visada buvo žmogus, pas kurį norėdavau grįžti, kai man būdavo sunku. Man gera, man liūdna, aš pykstu – noriu, kad Marius būtų šalia. Tai man yra meilė.
- Palietė širdį? Skamba tarsi iš meilės romanų, kurių berniukai neskaito. Ar gali paaiškinti...
- O tu įsivaizduok situaciją: aš paragavau medaus, o tu ne. Negalėčiau tau papasakoti, koks yra medaus skonis. Saldu? Tai būtų per daug bendrinis apibūdinimas. Juk tiksliai nesugebėčiau pasakyti, kas yra medus. Taip pat yra ir su prisilietimu prie širdies. Pamenu dieną, kai pirmą kartą pamačiau Marių. Man buvo šešiolika. Taip, aš pastebėjau, kad jis yra gražus. Taip, mačiau, kad fainas (juokiasi).
- Bet, spėju, kad apie Marių tą patį galvojo ir kitos merginos...
- Tikrai taip (juokiasi). Bet tuomet net negalvojau, kad galėčiau būti kartu su šiuo žmogumi. Tačiau įsijungusi „Google“ pradėjau aiškintis, kas jis toks. Juk aš nežinojau, kad jis dainuoja populiarioje grupėje, kad jis yra žvaigždė. „Google“ pirmiausia man nurodė, kad Marius yra krepšinio treneris. Tai mane nustebino. Iškart pradėjau žiūrėti, kada ir kur vyks varžybos. Planas buvo paprastas: nieko jam nesakysiu, bet nueisiu ir pastebėsiu, koks jis yra. Kažkodėl nutariau jį stebėti.
- Visai nedidelis planas: tik pamatai ir nusprendi jį persekioti.
- Bet aš taip ir nenuėjau į rungtynes (juokiasi). To nereikėjo. Marius iš kažkur gavo mano telefono numerį ir man paskambino. „Geras, čia jau tas abipusis ryšys?“ – pagalvojau. Negalėjau suvokti, kad žmogus man skambina, nori su manimi bendrauti. Buvo daug „kodėl?“ Iškart jam pasakiau: „Tu gali man skambinti, mes galime bendrauti, bet tarp mūsų nieko nebus“.
- Noriu pasitikslinti: ta, kuri planavo jį sekti ir stebėti, sulaukusi simpatijos skambučio, jam pasakė griežtą „Ne“?
- Nes mano pirmoji mintis buvo „Juk aplink jį sukasi tiek daug mergaičių, ko jam reikia iš manęs?“ Nusprendžiau, kad tikrai šiai avantiūrai nepasirašysiu. Bet giliai širdyje vis plaukė tasai fainumo jausmas. Nusprendžiau, kad būtų smagu jį pažinti.
- Bet pati pasistatei sieną!
- Nes aš bijojau įsimylėti ir nudegti. Juk niekada su niekuo nebuvau draugavusi... įsimylėjusi – taip, bet draugauti – ne. Aš žinojau, kad žmogus, su kuriuo pradėsiu draugauti, bus mano žmogus iki gyvenimo pabaigos. „O kiek jis su manimi bus?“ – klausiau savęs galvodama apie Marių. Nenorėjau jo prisileisti. Ir aš jį labai ilgai kankinau. Aš net neįsivaizduoju, ką jis turėjo su manimi iškęsti... Ir net neįsivaizduoju, kodėl jis kenčia iki šiol. Jis buvo labai kantrus ir atkaklus. Net neįsivaizduoju, kas turėjo užgimti jo širdyje, jei jis taip stengėsi ir laukė.
- Ar esate apie tai kalbėję? Ar esi jo klaususi, kodėl jis taip laukė?
- Marius nukerta labai trumpai „nes tu buvai labai ypatinga asmenybė“. Jau vėliau mūsų nuolat klausdavo „O kaip jūs čia draugausite? Tu esi tokia jauna, o jis vyresnis“. Marius yra dvylika metų vyresnis. Tuomet jam pasakiau „Mes galime būti geriausiais draugais“...
- Buvai „prisigaudžiusi“ elitinių frazių.
- Net nepatikėtumei, kiek jų turėjau (juokiasi). Nuolat jam kartodavau, kad būsime tik draugai, kad nebūsiu su juo. Buvau pasistačiusi labai didelę sieną. Nes nuolat mačiau straipsnius „Marius Kiltinavičius draugauja su...“ O aš nenorėjau būti dar viena. Man tokio straipsnio nereikėjo. Praėjo šiek tiek laiko, kai pradėjau jausti, kad viskas yra rimta. Marius buvo pasiryžęs bet kam. Jis man tai pranešė, o aš vis vien netikėjau. Bijojau, kad man skaudės. Nenorėjau būti įskaudinta. Tačiau žinojau, kad Marius yra ypatingas, žinojau, kad tokių daugiau nėra.
- O kaip išgyvenai visas kalbas „jis yra vyresnis“?
- Draugės, mama, tėtis, teta – tai man kartojo visi. Niekas netikėjo, kad mums pavyks, kad neiškils problemų. Tačiau viena draugė man pasakė „Bet, Ieva, tik tu žinai, koks jis yra, tik tu pati gali jį pažinti, draugauk, būk su juo“. Ir būtent tada aš jam šoviau: „Būkim geriausiais draugais, jei tau tinka – būkim“.
- Ar gali man paaiškinti, kodėl man Mariaus taip gaila?
- Kažkas jau yra tai sakęs (juokiasi). Bet Marius laukė... Jis pats negali to tiksliai paaiškinti, tiesiog kartoja, jog buvau ir esi ypatinga.
- Kaip jautiesi būdama kažkam ypatinga?
- Nežinau... Gėda (juokiasi). Nes pati visiškai nesijaučiu ypatinga. Esu eilinė moteris, kuri pyksta, rėkia, pavydi. Nemanau, kad turiu savybių, kurių neturi kitos. Juk visos išgyvename tas dienas, kai, atrodo, su mumis neįmanoma gyventi. Nesijaučiu išskirtinė. Klausiu Mariaus, kaip jis su manimi išbūna, o jis tiesiog pasako žinantis, kokia esu iš tiesų. Tai išgirdusi susimąstau „O gal turiu ir tą gerąją pusę“.
- Ar pati bandei identifikuoti tą gerąją Ievą?
- Esu jautri... Labai labai. Esu jautri santykiams, pykčiams. Nors dažniausiai tuos pykčius pati ir sukeliu (juokiasi). Tačiau pradėjau save analizuoti. Ieškau priežasties, kodėl taip nutinka. Nuolat rėkiu Mariui, kad jis manimi nesirūpina, kad viskas yra blogai. Klausiu, iš kur tai kyla. Nes suprantu, kad jis manimi ir rūpinasi, ir būna su manimi nuolat, ir kalbasi, ir išklauso. O aš nuolat rėkiu, kad jis to nedaro. Iš kur tai? Suprantu, kad moteris yra būtybė, kuri visą susikaupusį emocinį bagažą tiesiog supila ant vyro galvos. Man tiesiog kartais būna per sunku vienai pakelti visas emocijas, su jomis susitvarkyti. Atrodo, kad nuolat nesąmoningai ieškau, kas galėtų dėl visko būti kaltas. Ir man visada būna skaudu, kai suvokiu, ką padarau: aprėkiu, o po dešimties minučių skambinu ir klausiu „Ar dar nenori manęs palikti?“ Man rūpi, ar žmonės jaučiasi gerai šalia manęs.
- Santykiuose dažniausiai yra sunku pasakyti tikrą ir nuoširdų „atsiprašau“.
- Tai yra labai sunku. Pažaboti savo ego yra labai sudėtinga.
- Ar jūs mokate tai daryti?
- Būtent dabar mokomės pasakyti „atsiprašau“ ne todėl, kad reikia. Norime, kad šis žodis būtų tikras. Tai reiškia, kad pasakydamas „atsiprašau“ tu perduodi žinutę, kad stengsiesi daugiau nekartoti savo klaidos. Tik tuomet šis žodis įgauna prasmę. „Oi, sorry“ – tai yra nereikalinga, geriau patylėti. Dabar atsiprašydami stengiamės argumentuoti, kodėl atsiprašome, parodome, kad pamoką išmokome.
- Dainos „Kol myliu“ vaizdo klipe nusifilmavo vyresnio amžiaus pora... Paklausiu tiesiai: ar pati bijai pasenti?
- Kažkada esu susimąsčiusi apie mirtį, nes tai yra dalykas, kuris nutiks visiems. Senatvė? Ne pas visus ji ateina. Todėl apie tai nemąsčiau. Visai neseniai netekau vieno iš senelių... Tik tada supratau, kad žmonės sensta ir miršta. Seneliai nėra nemirtingi. Ajurvedinė filosofija yra apie kūną ir sielą. Ten yra teigiama, kad siela nesensta. Ir tikiu, kad tai yra tiesa. Vieną kartą savo močiutės paklausiau, kiek jai metų. „Viduje? Nežinau, strigau ties 24-ais“ – atsakė ji man. Paklausiau tėčio. Jis teigė užstrigęs ties aštuoniolika. Nė vienas nesijaučia senstantis savo siela. Jeigu kas nors paklaustų manęs, aš užsilikau ties savo penkioliktu gimtadieniu (juokiasi). Kūnas? Taip, jis sensta. Stengiuosi apie tai negalvoti. Tik žinau, kad nenoriu senatvėje būti viena. Kartais netgi sakau, kad norėčiau pirma palikti savo kūną, nenoriu matyti, kaip jį palieka mano artimieji. Man tai yra baisu. Nenoriu matyti, kaip mane palieka man brangūs žmonės. Niekada nepamiršiu senelio mirties: mačiau jo veidą, o po dešimties minučių man pasakė „Viskas“. Mačiau jo kūną, bet supratau, kad senelio čia nėra. Siela iškeliavo, tačiau ji kažkur šalia. Ir aš tai žinau. Taipogi žinau, kad jį dar pamatysiu.
- Ko dar bijai?
- Prarasti Marių... Negaliu (susigraudina)... Iškart į ašaras... Tai yra mano pati didžiausia baimė. Daugiau nieko nebijau. Žinai, kartais ant jo supykstu ir šaukiu „Galėjau tavęs gyvenime niekada nesutikti“, o mintyse plaukia „O kas aš būčiau be tavęs? Tu man esi viskas“. Suprantu, kad „galėjau tavęs nesutikti“ – tai mano baimė šneka. Užduodu klausimą, o kas bus, kai mano gyvenime nebus Mariaus. Atrodo, kad nebus ir manęs. Nemoku be Mariaus gyventi. Turiu draugus, nuostabią šeimą, bet Marius yra žmogus, kuriam niekada nebijosiu atverti širdies. Nesvarbu, kokia bus mano emocija, nesvarbu, ką aš būsiu padariusi, niekada nemeluosiu Mariui. Galbūt, prieš kitus aš bijau pasirodyti silpna.
- Sutarėme, kad kūnas sensta, siela – ne. Kaip manai, kas darosi su meile?
- Pirmiausia reikia atskirti įsimylėjimą ir meilę. Įsimylėjimas man asocijuojasi su aistra, tai labiau kūniškas dalykas. Jis vieną dieną ima ir baigiasi. Neretai jam pasibaigus žmonės išsiskiria. Žmonės skiriasi, nes jie neskiria meilės nuo įsimylėjimo. Niekas neaugina tikros meilės. Juk visi išgyvename etapą, kai pradedame pastebėti kito žmogaus trūkumus. Tai yra neišvengiama. Žmonės išsiskiria arba perlipa šį etapą. Išsiskyrę? Jie susiranda kitą. Ir vėl ateina tas pats etapas. Vėl skyrybos? Tai uždaras ratas. Mes su Mariumi taip pat išgyvenome šį etapą. Iki šiol būna, jog pastebi kokią nors detalę ir klausi savęs „Juk anksčiau jis toks nebuvo?“ Reikia suprasti, kad aistra, tasai įsimylėjimas, tikrai uždeda rožinius akinius ir tu nieko iš pat pradžių nematai. Yra sakoma, kad meilė – tik septintas santykių etapas. Ir tai yra sielos dalykas, kuris niekada nesibaigia. Jeigu tik pasieki meilės etapą – viskas, gali gyventi.
- Kaip manai, kas dabar laukia jūsų?
- Neplanuoju, kiek turėsime vaikų, kur gyvensime. Dabar mūsų santykis yra labai stiprus. Kaip niekada. Atrodo, kad būna ir tų pačių pykčių, aš rėkiu, bet pagaliau atsirado suvokimas, kodėl tai vyksta. Anksčiau pykdavau, parėkdavau, iššaudavau „atsiprašau“ ir tiek. O dabar? Suprantu, kodėl liūdžiu, pykstu, pavydžiu, todėl mokausi. Ir suprantu, kad būtent Marius man padeda pamatyti, ko man reikia išmokti. Jis mane moko pamatyti savo gerąsias savybes, bet tuo pačiu padeda atskleisti ir blogąsias. Jis yra žmogus, kuriam turėčiau pasakyti „Ačiū“. „Čia tu kaltas, kad tokia esu, su nė vienu žmogumi nebūnu tokia pikta“ – šaukiu aš jam ir tik vėliau suprantu, kad turiu žmogų, kuris yra puikus įrankis, parodantis, kokia esu ir ką nešiojuosi giliai savyje.
- Tai ar išduosi paslaptį, kaip suprasti, kad tai yra tasai vienintelis?
- Kai tik pradėjome draugauti, aš jam pasakiau, kad bendrausiu ir su kitais. Pasakiau, kad taip jį tikrinsiu. Tu įsivaizduoji, ką jis turėjo išgyventi?
- Ar galėsi grįžusi namo jam perduoti linkėjimus ir stipriai nuo manęs paspausti ranką?
- Pasistengsiu (juokiasi).
- Tik nešauk ant jo...
- Gerai... Taigi, būdavo, kad man patinka kitas žmogus. Man būdavo įdomu, kaip viskas būtų, jei būčiau su juo. Tik čia nereikia dabar visokių nesąmonių prisigalvoti. Mes kalbame apie platoniškus dalykus. Žinai, galiu tau pasakyti, kodėl žmonės išsiskiria. Pribrendau! Nes pradėjęs pyktis su savo žmogumi, kartu su juo liūdėti ir būti savimi, tuoj pat pradedi ieškoti kito žmogaus, su kuriuo visada jaustumeisi gerai, su kuriuo tau visada linksma. Juk kiekvienam atrodo, kad santykiuosi visada turi būti laimingas, sakai sau „Kažkas su juo negerai, su manimi tai viskas yra puiku“. Aš Mariui vis kartodavau, kad susirasiu žmogų, su kuriuo nesipyksiu. Bet. Yra vienas svarbus „bet“. Kiekvieną kartą, kai norėjau atskleisti kažką iš savo vidaus, atverti širdį – užstrigdavau ir suprasdavau, kad galiu tai daryti tik su Mariumi. Jam vieninteliam galėdavau atsiverti. Visi gali mane matyti laimingą, bet tik Marius mato mane tokią, kokia esu. Ir dar: visada žinojau, kad mano vaikų tėvas gali būti tik Marius.
- Anksčiau apie santykius neatviraudavote, o dabar viską dedate ant lėkštutės. Kodėl?
- Nes manau, jog yra labai svarbu kalbėti šiomis temomis. Reikia kalbėti apie tai, kas yra tikra santykiuose, o ne sugalvota. Visi kalba tik apie gražius dalykus. „Mes niekada nesipykstame, jis yra vienintelis, jis yra idealus“, - tai skamba visur, tik tos poros po metų skiriasi. Mano pozicija yra paprasta. Niekada nesakiau, kad mūsų santykiai yra idealūs. Kas yra idealu? Niekada nesipykti? Tai yra pasakos, filmai. Taip nebūna. O jei ir būna, tai tuos žmones reikėtų įrašyti į raudonąją knygą. „Susirink kojines“, „Ar nematai, kad aptaškei veidrodį?“ – manau, čia jau pyktis. Supykau, nes nesusirinko tų kojinių... Labai daug dalykų mane erzindavo. Taip, galėčiau sakyti, kad tai ne barnis ir ne pyktis, bet nereikia sau meluoti. Manau, reikia sugebėti rodyti savo netobulybę, o dar svarbiau atskleisti, kaip su tuo susitvarkai. Būti tobulu ir deklaruoti, kad esi tobulas yra lengva, tačiau tada kitas žmogus jaučiasi nepatogiai. Nenoriu, kad kažkas pagalvotų „Bliamba, o kodėl man taip nesiseka, pas juos viskas tobula, o man...“ O mes sakome, kad visi turime trūkumų, išgyvename santykių krizes ir sprendžiame problemas. Ir tai nereiškia, kad turime skirtis. Gal tiesiog paieškokime kelio? Jis visada yra! Tasai, kuriuo galite eiti kartu. Dviese. Yra be galo svarbu, kad du žmonės būtų kartu. Ir nereikia mėtytis, neiškokite savęs su vienu, paskui kitu, nereikia ieškoti to tobulo vyro. Būk su savo netobulu savo žmogumi ir raskite bendrus taškus.
- Santuoka! Ieva, tu esi ištekėjusi moteris...
- Aš visada žinojau, kad ištekėsiu. To norėjau. Su Mariumi... Pala, kaip čia taip gavosi (susimąsto)? Tai buvo tasai etapas, kai mes keliaudavome vienas nuo kito – tai artyn, tai tolyn. Buvo įvairių lūžių. Aš vis dar maniau, kad turiu susirasti panašesnį į save. Labai mėčiausi. Nežinojau, ką daryti. O jis ėmė ir visiškai netikėtai pasipiršo. Tai įvyko Barselonoje – tiesiog jis atvažiavo ir pasipiršo. Atsimenu, kaip jį apkabinau ir turėjau atsakyti „taip“ arba „ne“. Sau viduje pasakiau „Ieva, jeigu dabar tu pasakysi „taip“, tavo gyvenime daugiau nebebus jokių mėtymųsi, tu būsi su šiuo žmogumi amžinai“. Supratau, kad pasakiusi „taip“, atiduosiu šiam žmogui visą save. Ir viskas. Pasakiau „taip“.
- Tai buvo tavo svarbiausias „taip“ gyvenime?
- Ne, svarbiausią savo „taip“ bažnyčioje (nusišypso). Tai buvo labai ypatinga akimirka. Žinai, ir aš nė kiek nesigailiu.
