Lietuva po krizės neatsigaus taip greitai, kaip trimituoja valdžioje esantys politikai. Ko iš tikrųjų tikimasi ekonomikoje, atskleidžia nelinksmos „Sodros“ deficito prognozės. Ne veltui dėl menkiausio ūkio atsigavimo požymio viešųjų ryšių akcijas rengiantis premjeras Andrius Kubilius piestu stoja prieš nusavintų pensijų grąžinimą.
Neužlopomos skylės
Šiemet „Sodros“ deficitas iki metų pabaigos pasieks 2,7 mlrd. litų. Seimo jau paliamintame kitų metų „Sodros“ biudžete žiojės beveik 2,6 mlrd. litų skylė. 2012 m. prognozuojamas „Sodros“ deficitas – beveik 2,8 mlrd. litų. Tik 2013 m. deficito tikimasi šiek tiek mažesnio, bet iki to laiko jis jau susikaups iki maždaug 100 proc. metinio „Sodros“ biudžeto.
Dabar Lietuvoje apie 300 tūkst. darbingų žmonių neturi darbo ir nemoka įmokų „Sodrai“. Dalis jų gauna nedarbo išmokas ir pašalpas. Planuojama, kad kitąmet „Sodros“ pajamos didės 4,8 proc., palyginti su šiais metais. Mat apdraustųjų, t.y. dirbančiųjų, padaugės 29,3 tūkst. Tokiais tempais nedarbą Lietuva įveiktų tik po 10 metų.
„Sodros“ deficitą valstybė dengia skolintomis lėšomis arba iš kitų šaltinių. Kiti šaltiniai taip pat valstybę pasiekia per mokesčius. Daugumą jų taip pat sumoka dirbantieji. Tie patys, kurių padaugės maždaug 30 tūkst.
Dosnumą teks pamiršti
Ekonomistas prof. Romas Lazutka sako, kad „Sodros“ deficitas – ne pačios „Sodros“ problema, o tik bendros šalies ekonominės būklės ir pačios visuomenės „sveikumo“ atspindys.
„Ne žmonių senėjimas ar mažas gimstamumas veikia „Sodros“ deficitą trumpuoju laikotarpiu. Mokesčiai nesurenkami, nes smarkiai padidėjęs nedarbas, sumažėję atlyginimai, matyt, dar labiau paplito ir vokeliai, – vardija profesorius. – Ne „Sodros“, o pačios valstybės bėda, kad mažėja mokesčių mokėtojų skaičius. Kai tiek daug darbingų ir pakankamai jaunų žmonių iš šalies išvažiuoja, tai „Sodrą“ galima pertvarkinėti kiek tik nori, bet įmokas kažkas vis tiek turi mokėti“.
Net ekonomikai atsigavus, anot R.Lazutkos, pensijos negalės būti dosnios. Kaip nebus ir dosnios sveikatos apsaugos ar dosnaus švietimo.
„Mūsų ekonomika silpna, dirbančių žmonių nedaug, o ir mokesčiai paskirstyti gana netolygiai. Jie uždėti tiems, kas gauna darbo užmokestį, o kiekgi dar galima ant jų krauti?“ – stebisi ekonomistas.
Priminęs, kad iki šiol dar nesugrąžintos prieš 10 metų dėl Rusijos krizės apkarpytos anuomet dirbusių pensininkų pensijos, R.Lazutka sako, kad ir šis sunkmetis dar ilgai vargins žmones savo padariniais.
„Juk ir einamaisiais metais pinigų surenkama per mažai, kad būtų galima padengti visas išlaidas, o dar prisidės visokie negrąžinti likučiai iš praeities. Valstybės skolinimuisi irgi yra ribos. Kai finansų krizė supurtė, tai skolinama daug atsargiau, baiminantis, kad viena ar kita šalis nesugebės grąžinti tų kreditų. Todėl skolintis tenka su didesnėmis palūkanomis“, – dėsto profesorius.
Europinės vizijos tirpsta
Anot jo, tikėtis ryškaus ekonomikos šuolio Lietuvoje nėra pagrindo. Todėl turėtume pradėti gyventi pagal kišenę ir pamiršti vizijas, kad tuoj tuoj pasivysime Europą.
„O gal ir nesivysime – tiesiog liksime skirtinguose lygiuose“, – svarstė R.Lazutka ir savo žodžius patvirtino Portugalijos pavyzdžiu: valstybė Europos Sąjungoje ne naujokė, bet nuo išsivysčiusių šalių gerokai atsilieka, nes „pati nesusitvarko“.
O jei nesusitvarkys ir Lietuva, kas mūsų laukia?
„Katastrofos nebus, – šypteli R.Lazutka. – Krachas gali atrodyti, jei lyginsimės su Skandinavijos šalimis ar Vokietija, bet Rytuose padėtis dar prastesnė. Anksčiau tai buvo pasiteisinimas valdžiai: buvo komunistinė sistema, suvalstybinta ekonomika, nebuvo demokratijos, todėl ir atsiliekame. Ko gero, dabar valdžiai reikės ieškoti naujų pasiteisinimų“.
Aušra Maldeikienė, ekonomistė:
Mūsų sistema sukurta nuo kito galo. Visose valstybėse protingi vyrai žiūri, ar žmogus gali išgyventi, ir tik tada kuria sistemą. O pas mus rėkiama, kad kažkuri grupė kenčia. Tarp dirbančių su verslo liudijimais yra ir bobutės su keliais centais, ir milijonieriai. Yra labai turtingi pensininkai ir nepavalgę pensininkai. Normalioje valstybėje įvertinamas kiekvienas iš jų ir nekuriama visiems vieno kurpalio.
Kai 1933 m. JAV įvedė progresinę pajamų apmokestinimo sistemą, per 15 metų susikūrė vidurinė klasė. Mes vidurinę klasę užmušinėjome vadinamaisiais „plokščiais“ mokesčiais, nuo kurių kas tik netingėjo dar ir buvo atleisti. O metų metais nemokėjusieji „Sodrai“ jokių įmokų dabar atsiduria tarp remtinų žmonių ir gauna socialines pašalpas.
Lietuvoje nėra totaliai jokio solidarumo, šitaip tempti galima tik kurį laiką. Didžiosios daugumos žmonių pajamos smunka žemyn. Realios pajamos. Formaliai vis daugiau žmonių gauna 3 tūkst. litų popieriuje. Bet ką reiškia tie pinigai, jei žmogus turi būsto paskolą? Badą! Kainuoja paskola, komunaliniai mokesčiai, maistas, drabužiai. O jei dar turi ir vaikų, žmonės, gaunantys dideles pajamas, pakliūva į skurdžių eilę. Ar valstybė gali jiems pasakyti – duok dar? O šalia turime 10–15 proc. žmonių, kurių pajamos akivaizdžiai didelės, bet mes jų neliečiame ir neperskirstome.
Alia ZINKUVIENĖ
